Medis davė vardą vidurvasario mėnesiui

Medis davė vardą vidurvasario mėnesiui

Liepa yra vienintelis medis, kurio vardu pavadintas mėnuo. Liepos yra bene dažniausiai želdynuose, gatvėse, pakelėse, sodybose sodinami medžiai. Tačiau ištisi liepynai tesudaro apie 0,3 proc. visų Lietuvos miškų ir užima arti 6,5 tūkstančio hektarų plotą šalyje.

Liepinių šeimoje yra apie 500 rūšių. Lietuvoje savaime auga viena rūšis – mažalapė liepa bei apie dešimt introdukuotų: gauruotoji, plaukuotoji, plikoji, grakščioji, plačialapė, paprastoji, amerikinė, sidabrinė, japoninė. Dažniausios – mažalapė ir plačialapė.

Medaus medis

Liepos žydi beveik dvi savaites birželio–liepos mėnesiais, beje, mažalapės pražysta vėliau nei plačialapės. Jos vadinamos ir medaus medžiais.

Prie žydinčios liepos – tarsi prie avilio: kai jos apsipila gelsvais žiedais, aplinkui pakvimpa medumi, prilekia daug bičių, medis dūzgia kaip avilys, atrodo, net oras virpa. Liepų žiedai nektaringi. Paskaičiuota, kad vienas žiedas išskiria 2–3 miligramus nektaro, kuriame yra apie 12 proc. gliukozės ir fruktozės, apie 41 proc. sacharozės. Palankiais metais iš didelės liepos bitės prineša apie 20 kilogramų medaus (per dieną 2–5), o iš vieno hektaro liepyno – apie 800 kilogramų. Pasak bitininkų, turint įvairių liepų rūšių sodą, medunešį galima pailginti visu mėnesiu. Liepų medus – labai mėgiamas ir vertinamas, sakoma, kad jis gydo peršalimo, kvėpavimo takų, gerklės, inkstų ir kepenų ligas, mažakraujystę, bronchinę astmą ir stiprina širdies veiklą, esą juo net galima valyti pūliuojančias žaizdas ir nudegimus.

Daugybė galybių

Šviesaus atminimo farmacininkė, liaudies medicinos žinovė, vadinta ir žiniuone Eugenija Šimkūnaitė taip pasakojo apie liepas. Esą medžiai kas sau skyrium būna, tik kartą per tūkstantmetį sueina krūvon, pasišneka, pasiklausinėja, pasigiria.

Taip suėję visi šnekėjo, tik liepa tylėjo. Šnabždėjosi kiti: rasi neturi jokios galybės. O nekantrioji drebulė to ir paklausė; liepa atsakė, kad jai nebuvę kaip šnekėti, visi ūžę. O galybių turi. Vien lapuose trys: nuo sumenkimo, vidurių, odos bėdų. Epušė iš gėdos net paraudo.

Kai vėl suėjo medžiai, ir vėl liepos galybė parūpo. Šįkart labiausiai alksniams. Liepa apsakė žiedų galybę: nuo krūtinės sunkumo, kaulų laužymo, dieglių, sumenkimo, valgio nepriėmimo, pykinimo, spuogų ir dedervinių. Tiek jų žiedų arbatoje. Antroji žiedų galybė – kvapas: nuo rūpesčių, sunkumų, stresų ir susigraužimų. O galybių galybė – medaus saldumas. Susigėdęs alksnis iš vidaus paraudo.

Trečiąkart suėję medžiai vėl spėliojo, ar liepa galybės turinti. Paklausė išdidusis ąžuolas. Liepa pasisakė turinti. Ir žievės, ir branduolio. Menkas pasirodęs ąžuolui liepos branduolys, tad paklausė apie žievę. Išgirdo, kad ji kaulus ir vidurius suvaržo. Ąžuolas tik pasišaipė. Tada liepa nusakė branduolio galybę: motiną pavaduoja, senystą veja. Susigėdo ąžuolas savo dideliais branduoliais puikavęsis, šie ir apkarto.

Tai dar ne visos liepos galybės. Kai medžiai vėl sueis, liepa turės ką pasakyti.

Saugojo ir įstatymai

Dažniausia vaistams renkami mažalapių ir didžialapių liepų žiedai, tiksliau, žiedynai su pažiedlapiais. Šviesaus atminimo E. Šimkūnaitė patarė pradėti juos rinkti, kai pietinėje medžio pusėje visi žiedai išsiskleidžia ar lieka tik po vieną pumpurą. Kitose pusėse nesubrendusių žiedų bus daugiau ir nors dalis pietinių bedžiūstant nubyrės, visa žaliava bus gera. Esą geriausia tai daryti apie pusiaudienį – bitės beveik visą nektarą išneša rytmetį. Ir medaus bus surinkta daugiau, ir bitės netrukdys žiedų skinti.

Liepos – nuo seno labai gerbti, vieni iš dažniausiai lietuvių tautosakoje minimų medžių. Manyta, kad būtent liepose yra likimo deivės Laimos buveinė. Seniau tikėta, kad liepos motiniškai globoja žmogų, liepine lazda galima apsiginti nuo piktųjų dvasių, kad šis medis, kaip ir žmogus, turi sielą, širdį, jaučia skausmą, o sužeidus iš jo ima bėgti medžio kraujas, liepose gali įsikūnyti mirusiojo siela. Liepynų apsauga buvo numatyta 1588 metų Lietuvos statute, nes senovėje liepynuose telkėsi drevinė bitininkystė.

Etnologai pastebi, kad liepos tapatintos su gimimo ir gyvenimo deive Laima, lemiančia žmogaus laimę, moterų globėja, saugojusia jas visą gyvenimą, lengvinusia gimdyvių kančias, besirūpinusia naujagimiais, jų sveikata ir likimu. Jos – labai gajus, moteriškas medis: nulenk – atsities, nulaužk – ataugs iš atžalų, jų pumpurai valgomi, yra vieni iš pirmųjų pavasario vitaminų, iš jų bitės renka medų, labai malonus jų žiedų kvapas, balta mediena tapatinta su moteriškumu. Lietuvių liaudies dainose liepos laikomos moteriškumo simboliu: dažnai lyginamos su motina, mergele ar sesele, apdainuojamos labai pagarbiai.

Liepos – Laimos kultas dar ilgai laikėsi ir įvedus krikščionybę, tarsi įsiliejo į ją. Liepose pradėta statyti Šv.Marijos skulptūrėles ar kabinti paveikslus, jas sodindavo šventoriuose prie koplyčių ir bažnyčių.

Ir mitologijos klodas

Prie šventų liepų moterys melsdavosi, nešdavo aukas – rankšluosčius, drobes – tikėdamos susilaukti kūdikio ar prašydamos sėkmės sau ir šeimai. Esą XVII amžiuje Bardėnų kaime, šalia Rambyno, augo sena šakota liepa, laikoma šventa. Nors jos nulinkusi šaka grėsė sudaužyti daržinės stogą, šeimininkas nedrįso prie jos prisiliesti.

Liepas, ypač turinčias kelis  kamienus, žmonės garbino, po jomis degino šventąją ugnį, aukojo aukas. Gimus dukrai mūsų protėviai sodybose dažnai pasodindavo liepelę: lengvai prigyja, nereikli žemei, nebijo vėjo, greitai sutvirtėja ir dailiai auga – ir dukrelei nulems gerą dalią. O paaugusias merginas motinos ar senelės, dėdienės ar tetos nusivesdavo po liepa pasišnekėti tais klausimais, kuriuos dera išmanyti jaunamartei.

Etnologai pastebi, kad liepos – Laimos kultas dar ilgai laikėsi ir įvedus krikščionybę, tarsi įsiliejo į ją. Liepose pradėta statyti Šv. Marijos skulptūrėles ar kabinti paveikslus, jas sodindavo šventoriuose prie koplyčių ir bažnyčių.

Liepas mūsų proseneliai naudojo labai įvairiems tikslams. Liepų mediena be branduolio, jaunų medžių – gelsva, senų – rusvai balta, minkšta, lengva ir stangri, su ryškiomis metinėmis rievėmis, patvari ir tvirta, tinka drožinėti, skaptuoti, tekinti. Iš jos gaminami fanera, degtukai, žaislai, apdailos lentelės, aviliai, šaukštai, indai ir kiti namų apyvokos reikmenys, ji lengvai pasiduoda pradedančiųjų rankai, todėl norintiems pradėti drožinėti ar tekinti, patariama imti būtent liepos pliauską.

Liaudies patirtį patvirtina mokslas

Dažniausia vaistams renkami liepų žiedai, tiksliau, žiedynai su pažiedlapiais. Juose esančios biologiškai aktyvios medžiagos gerai veikia mūsų organizmą sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, peršalus, karščiuojant, kosint, skatina šlapimo skyrimąsi, skrandžio sulčių gamybą. Be to, liepų žiedų užpilas ar nuoviras švelniai ramina nervų sistemą, mažina kraujo krešumą, todėl jų arbata ypač tinka vyresnio amžiaus žmonėms.

Liepų žiedų dedama į įvairius vaistažolių mišinius kepenų, skrandžio, žarnyno ir inkstų ligoms gydyti. Sumaišyti su avietėmis, šeivamedžių ar vaistinių ramunėlių žiedais, čiobrelių žole jie yra prakaitavimą skatinantis vaistas, su kitomis vaistažolėmis naudojami kompresams sergant reumatu, podagra, tinka aromatinėms vonioms.

Liepų sėklose yra 22–58 proc. aliejaus, angliavandenių, sacharozės, rafinozės, oligosacharidų, iš jų spaustas ir aliejus maistui.

Neseniai mokslininkai atrado, jog liepų žieduose yra veikliųjų medžiagų, kurios naikina daugelį gripo viruso formų. Taip pat nustatyta, kad juose yra veikliųjų medžiagų, kurios padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, pastebėtas aiškus liepų žiedų spazmolitinis poveikis vainikinei širdies arterijai.

Žodžiu, mokslas patvirtina liaudies medicinos patirtį.

Daiva Červokienė

Išsamiau – Daivos Červokienės knygoje „Kaip gydo medžiai“.

Ją galima įsigyti iš autorės susisiekus epaštu daiva.cervokiene@gmail.com

Paskelbtas 2017m. ” http://miskininkas.eu/medis-dave-varda-vidurvasario-menesiui/ “