Medžio gyvenimas – vertikali kelionė Evelina Stonkutė

Medžio gyvenimas – vertikali kelionė

Evelina Stonkutė

Medis –  mūsų planetos gyvasis dangoraižis. Dar – jis tiltas tarp dangaus ir žemės. Nors jo šaknys žemėje, purve, dulkėse, bet viršūnė – danguje, debesyse, artyn saulės. Ir visas medžio gyvenimas – keliauti iš apačios į viršų: nuo mažytės sėklytės, užsikabinusios už kokio nors grumsto, paklydusios pilkoje masėje, iki beribio horizonto, iki vėjų, audrų stichijos.

Medžio gyvenimas – vertikali kelionė….  O aš pasirinkusi horizontalų kelią dažnai keliauju prie medžio. Tiesiog pabūti, išsipasakoti, parymoti. Kitas, žiūrėk, pasakytų: juokingai skamba – išsipasakoti. Juk nėra grįžtamojo ryšio, juk nieko neatsako. Taip tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, taip galvoti gali tik tie, kurių klausa ribota. Man medis kalba.  ,,Nurimk, – sako, – patylėk, užsikimšk ausis, kad negirdėtum to išorinio, kasdieninio, nesibaigiančio šurmulio, išgirsk egzistencinę tylą ir tada pajusi, kad gyvenimas nėra vien nesibaigiantis bėgimas, telefono ekrano mirgėjimas ir pypsėjimas, tuščias ir dažnai pamaiviškas kalbėjimas su draugeliais….Gyvenimas kažkas kita, o tą ,,kažkas kita“ galima suprasti tik tyloje, tik klausantis gamtos – medžio – kalbos…“

Būtent tą išgirstu ir rimsta mano pašėlusi energija, skaidrėja mintys bei labai labai geros, tyros, taip reikalingos ašaros nuskaidrina akis. ,,Medi, medeli mano mielas, – kužda lūpos, – tavo šlamėjimas, tavo kvapas, tavo rimtis ir didybė atkeliavo į mano esybę ir aš tiesiog per akimirką užaugau. Ne fiziškai. Ne. Užaugo mano dvasia, nuskaidrėjo mintis, kad tu man tobulas pavyzdys: tvirtai įsikabinti į savo žemę, nes tik gimtinėje šaknys gauna tai, kas labiausiai reikalinga. Tad geriausia  savo kraštui ošti,  savo Lietuvai būti naudingam. Dar – oriai, nesiblaškant, nepanikuojant atlaikyti visus išbandymus, visas audras, ne taip, kaip elgiuosi kai kuriais momentais, kai  isterijos priepuoliai, neigimas ir kitų kaltinimas dėl pačios nesėkmių tiesiog užtemdo blaivų protą“.

Ilgai rymau prisiglaudusi prie kamieno. Nenoriu grįžti į įprastą gyvenimą. Noriu dar tylos, tvirto žinojimo, kas yra tikrai tikra. Noriu būti šalia medžio, su medžiu. Jo tvirta ramybė atkeliavo iki manęs ir ją aš pasikviečiau pas save į svečius. Tai geras svečias, visiškai neįkyrus, tad nenoriu jo išleisti. Ačiū, MEDI, kad tu, nepajudėdamas iš tau skirtos vietos, sugebi taip keliauti…..Ačiū, brolau….

Evelina Stonkutė, Kretingos r. Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro 10 klasės mokinė

Nuotrauka Bronislovo Ambrozo