Medžio skulptorius Eduardas Titas: ąžuolas pats pasako, ką su juo daryti

balandžio 28, 2019
Įsteigtas KMAIK Alumni klubas
balandžio 28, 2019
Patikslintos medžių ir krūmų įveisimo taisyklės prie kaimyninių sklypų
balandžio 28, 2019

Medžio skulptorius Eduardas Titas: ąžuolas pats pasako, ką su juo daryti

Panevėžio kraštas tikrai turtingas talentingų ir darbščių kūrėjų – tuo šį pavasarį buvo galima įsitikinti ir užsukus į Lietuvos Seimą. Čia įvairiose jo erdvėse buvo eksponuojami Panevėžio krašto tautodailininkų tapytojo Kęstučio Virgilijaus Henriko Vaičiūno iš Smilgių paveikslai, velžiečio kalvio Sauliaus Kronio kryždirbystės kolekcija, miežiškėno medžio skulptoriaus Eduardo Tito darbai…

Ąžuolo sakmė Lietuvai“

Taip vadinosi medžio drožėjo Eduardo Tito paroda. Jo darbus sunkoka eksponuoti, mat jie išsibarstę po visą Lietuvą. Tai masyvios ąžuolo skulptūros, dėl to daugumą jų buvo galima pamatyti tik nuotraukose. Paroda „Ąžuolo sakmė Lietuvai“ – tik maža dalis drožėjo darbų. E. Tito skulptūromis išpuošti Miežiškiai, kuriuose jis gyvena ir kuria, Radviliškių kepyklos svečius pasitinka ir palydi „Duonos kelias“, Paįstryje stovi skulptūra Juozui Zikarui atminti, daug kitų kūrinių pabirę po kitus regionus.

Parodos pavadinimas „Ąžuolo sakmė Lietuvai“ turi savo istoriją – taip vadinasi Panevėžio Beržų progimnazijos kieme pastatyta didžiulė E. Tito skulptūra. O parodos galbūt ir nebūtų buvę, jei ne iš tų kraštų kilusio Seimo nario Petro Nevulio iniciatyva. Jis džiaugiasi, kad jam likimas lėmė ne tik pažinti, bet ir gyventi šalia tokių kūrybingų žmonių, kaip E. Titas, jo žmona – Miežiškių kultūros centro direktorė Birutė Titienė ir kiti miežiškiečiai. Skulptoriaus žmona juokavo, kad čia visi savi, o ir Petro Nevulio žemių laukai Miežiškių parapijoje…

Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis, per parodos atidarymą atvažiavęs pasveikinti skulptoriaus, sakė, kad tokios dienos geriausios jo gyvenime. “Drąsiai galiu pasakyti, kad neteisūs tie žmonės, sakantys, jog Lietuvos kaimas nyksta, skęsta alkoholyje. Štai kiek turiu įrodymų – pilnas Seimas puikių kuriančių, grojančių ir dainuojančių, – džiaugėsi meras. – Eduardas Titas ne tik drožėjas, jis nuostabus žmogus, puikus bendruomenės narys ir pagalbininkas. Jo darbai puošia ne tik mūsų rajoną. Aš tik geru žodžiu galiu paminėti visus šio krašto žmones ir tikiu, kad Seimo rūmus papuošę darbai jo narius įkvėps geriems sprendimams, o ne intrigoms”.

Petras Nevulis teigia, kad atėjęs dirbti į Seimą atkreipė dėmesį, jog čia vyksta labai įdomios parodos, tad jo neapleido mintis parodyti savo krašto talentus. Vos tik atsirado galimybė pristatyti, ką žmonės sukuria provincijoje, vieni po kitų panevėžiečiai buvo pakviesti į Seimą. “Mes ne tik eksponuojame darbus, bet kartu atvažiuoja ir meno kolektyvai. Eduardą Titą atlydėjo Miežiškių kapela “Rudenėlis”, vadovaujama Gražinos Krikščiūnienės. Visi liko sužavėti ir smagiais muzikantais, ir skulptoriaus medžio darbais. Didžiuojuosi mano tėviškėje, Paįstryje, Eduardo Tito išdrožta skulptūra pačiame miestelio centre – šiame krašte gimusiam skulptoriui Juozui Zikarui, – pasakojo P. Nevulis. – Kviesdamas Eduardą dalyvauti parodoje, norėjau parodyti, kad ne tik didmiesčiuose, bet ir Lietuvos kaimuose gyvena daug talentų. Man imponuoja ir pats drožėjas – mažai šnekantis, bet daug darantis. Man patinka žmonės, kurie nesiskundžia, o dirba. Aš niekur kitur nemačiau tokių skulptūrų, kokias drožia Eduardas Titas. Tai Lietuvos autentika ir specifika”.

Seimo nariui antrina ir Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius. “Kai Eduardas atsirado mūsų krašte, jo darbai pasklido ne tik po miestelį, Angelų slėnį, bet ir po visas apylinkes. O kas svarbiausia, – pabrėžia seniūnas, – jie visi padaryti už vieną didelį lietuvišką “Ačiū”. Nupjovėme prieš keletą metų topolį, kurio kamienas, ilgai mirkęs vandenyje net skamba, iš to medžio padarė ketvertą stalų, suolus ir Angelą… Žmogus turi ypatingą menininko gyslelę, jo kūriniais visi džiaugiamės”.

Medis – didžioji aistra

Eduardas Titas pasakoja, kad pirmasis jo skulptūros mokytojas – prieniškis medžio drožėjas Algimantas Sakalauskas. Jo darbų nuotraukas Eduardas buvo matęs spaudoje, o vieną kartą nuvažiavo į Prienus, susipažino ir paprašė pamokyti. Kai E. Titas atvyko į Miežiškius, jau buvo žinomas drožėjas – dalyvavo šviesios atminties klebono Rimanto Visockio organizuotame drožėjų plenere. „Medžio skulptūra yra mano didžioji aistra, – prisipažįsta menininkas. – Man labai patinka įgyvendinti savo mintis, jei ką sugalvoju, tą išreiškiu ąžuole. Mažų darbų nelabai mėgstu… Jei atsiranda užsakovas, jis pasako, ko nori, o aš jau matau pagal medį, pagal ąžuolą, ką darysiu. Kartais “nusipiešiu” tik mintį, ne eskizą, nuo kurios nenukrypstu. Aš tik užmetu, o paskui jau pats medis veda… Aš žinau daug skulptorių, net ir Algimantas Sakalauskas, kurie dirba pagal eskizą, centimetras į centimentrą. Man svarbiausia – mintis, idėja. Medis pasako, ką su juo daryti… Tu gali nupiešti vienaip, o šaka ims ir sutrukdys. Ir tu pasimesi, o jei su medžiu draugiškai elgiesi, išlaviruoji”.

Eduradas sako, kad tik ąžuolas jo brolis. “Aš visą laiką galvojau, kad galbūt senatvėje kokią liepą pradėsiu drožti. Man 66-eri, dar ne senatvė, vien tik ąžuolus vartau… Patys didžiausi darbai Naisiuose – aukščiausi, stambūs ąžuolai, juos kranas sunkiai pakėlė. Labai įspūdingas darbas Panevėžyje, Beržų progimnazijos kieme. “Duonos kelias” Radviliškių kaimo sodyboje pas Audronę ir Albiną Kisielius prasidėjo nuo ten organizuojamų Miežiškių kultūros centro renginių. Prieš pradėdamas kurti visada vartau literatūrą, šaltiniuose ieškau, pasikaustau truputėlį… Bet labai smagu ir kai tau kas nors užuominą duoda. Kiekviena skulptūra pergyventa, įsijausta… Neišeis, jei pats ja negyveni. Kuri brangiausia sielai ar išgyventa labiausiai? Tokios nėra, kiekvienoje viskas sudėta, ką tuo metu jauti. Smagu, kai pasiseka. Didelę skulptūrą skobi pasiguldęs, bei daug kas pasikeičia, kai ji atsistoja, kai kitaip krenta šešėliai… Skausminga, kai pastatai ir matai, kad kažkas ne taip. Ąžuolas sunkus medis, gal ne iššūkis, bet … geras. Esu drožęs iš rekordinių ąžuolų, tokių didelių, kad net nežinau, ar iš mano draugų skulptorių kas nors tai darė. Vieno ąžuolo skersmuo buvo 215 centimetrų. Su tokiu ąžuolu dirbdamas galvoji, Dieve, kiek jam metų… Kiek ir ką jis galėjo matyti. Labai smagu, kai tu medžiui dar kartą dovanoji gyvybę, naują gyvenimą…”

Nuotaika atsisipindi skulptūrose

E. Tito medžio skulptūros turi savitą stilių. Pats autorius sako, kad apie tai stengiasi negalvoti ir net šiek tiek pavydi drožėjams, kurie ypač produktyvūs. Drožėjas žino, kad negali dirbti, kai prasta jo nuotaika. „Tai pats supratau, o ir pastabų yra davęs mano mokytojas Sakalauskas. Buvau susierzinęs, turėjau problemų, jis priėjo ir sako: „Tau kažkas negerai, nustok, nedirbk, viskas matosi“. Štai mano Pranciškus Krekenavoj… medžio skulptūrų kompozicija „Šv. Pranciškus ir Gubijo vilkas“. Mintis ir idėja klebono – scena, kaip šv. Pranciškus sutramdo vilką. Žiūrėjau ir kiną, ir skaičiau, ir ‚guglinau“ apie Pranciškų, po to pradėjau kurti. Tas vilkas turėjo būti didesnis, lyg piktoji dvasia, nors gal jis buvo ir kaip visi vilkai, bet žmonių akyse baimę kėlė, atrodė baisesnis, galingesnis, tai ir kūriau taip… Labai svarbi man ir Pranciškaus veido išraiška. Norėjau, kad būtų labai ramus, man pasisekė tas veidas, žvilgsnis nukreiptas į vilką, rankos judesys lyg stabdantis, kad galėtų jį ir pašventinti – pasišiaušusį, piktą, išsišiepusį… Ta skulptūra kaip tikėjimo galia, jeigu tu tiki, tu gali padaryti viską“.

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų mažosios bazilikos rektorius ir klebonas, teologijos mokslų daktaras Gediminas Jankūnas savo pranciškonišką patirtį atnešė į Krekenavą. Eduardo Tito medžio skulptūrų kompozicija ne vien tik istorija apie Pranciškų ir vilką. Ji atstovauja tikėjimą, per jį ateinančią ramybę bei taiką, nes pranciškonų pasisveikinimas – „Taikos ir gėrio“.

„Šv. Pranciškaus žinia – aš ateinu, kad per mus abu būtų taika ir gėris pasaulyje. Gubijo vilkas didelis ne todėl, kad jis fiziškai didelis. Jis buvo didelis dėl žmonių baimės. Pačius mažiausius dalykus baimė išdidina, o bijančius padaro mažučius ir silpnus. Dažnai bijome tiesos, bijome pastovėti savo pozicijoje. Tada ateina Pranciškus, ateina tikėjimas ir tą baimę išveja, o mus padaro dideliais, pirmiausia sugrąžina mūsų žmogiškąjį orumą. Kodėl nusukome Pranciškų nuo bazilikos, kodėl žmonės mato Pranciškaus nugarą ir vilko dantis? Sakau, kad specialiai – kai ateini prie tos skulptūros ir žvelgi į Pranciškų, matai, kad už jo stovi mūsų tikėjimo šventovė. Jo užnugaris yra tikėjimas, bažnyčia, o vilko užnugaris – regioninis parkas, mūsų laukai, miškai, gyvenimai, kasdienybė, kur neaišku, kokie žvėrys kada vaikšto ir kada išlenda… Aš norėjau, kad žmonės pamatytų, kas už ko stovi, kad suprastų, ar jie nori būti vilko pusėj, ar Pranciškaus…“

Kad Eduardo Tito skulptūrų kompozicija žvelgia Krekenavoje prie parapijos namų, pasak klebono, kalčiausi mecenatai Audronė ir Albinas Kisieliai, kurie organizuoja plenerus ir jau ne vienerius metus siūlė parapijai ką nors išdrožti. „Albinas Kisielis pasakė, kad su Titu draugauja ir geriausiai susišneka… Kai parapijoje nusprendėme, kad bus kompozicija, Eduardas išklausė Pranciškaus ir vilko istoriją. Man atrodo, jam sunkiausia buvo ne Pranciškus, nes gerietį išdrožti nėra taip sunku… Jam turėjo būti sunkiausia ir geriausiai pasisekė išdrožti vilką, nes vilkas turėjo būti ir grėsmingas, ir jau Pranciškaus apramintas. Drožėjas turėjo pagauti vilko agresijos ir kartu jo suvaldymo, sutramdymo judesį. Tai buvo iššūkis… Man atrodo, kad Eduardui labai patiko Pranciškaus asmenybė, kad jis gamtos globėjas, kad turi būti gamtos motyvai, paukščiukai, žaizdos… Simboliška, kad kompozicija apie Gubijo miestą puldinėjusį vilką ir jį sutramdžiusį šv. Pranciškų buvo pašventina tuo metu, kai mūsų bazilika buvo vandalų išniekinta. Eduardui Titui skulptūros puikiai pavyko, – įsitikinęs klebonas. – Neseniai Titas man parodė dar vieną, kitą Pranciškų, kuriam ir paukščiukai ant rankų tupi… Jis jautė, kad tos minties nebuvo įgyvendinęs ir vėliau pats asmeniškai tą padarė. Labai džiaugiuosi, kad idėja galima dalintis ir praturtinti vienas kitą. Tuomet turtėja ne tik tie žmonės, kurie dalyvauja, bet ir aplinkiniai“.

Gyveno su vyru ir su šv. Pranciškumi

Miežiškių kultūros centro direktorė Birutė Titienė – miestelio šviesulys. Tad ir šviečia jie kartu su Eduardu. “Kai Titas atsirado mano gyvenime, susipažino su daugeliu naujų žmonių. Tokia pažintis buvo ir su Radviliškių kaime duoną kepančiais Audrone ir Albinu Kisieliais, kurių sodyboje stovi jo “Duonos kelias” – septynios skulptūros. Jie patys sugalvojo ir pakvietė, – pasakojo Birutė. – Eduardas čia susipažino ir su Seimo nariu Petru Nevuliu. Jis neužmiršta mūsų kultūros centro – atvažiuoja, aplanko, renginiuose dalyvauja, paremia. Paprastas, šiltas mūsų krašto žmogus”.

Kalbėdama apie Eduardą Birutė sako, kad visai netinka teiginys, jog su menininkais sunku. “Visai nesunku. Tik labai jautrus jis. Matau, kaip naktimis nemiega, galvoja… Kai susitarė, kad Krekenavoje reikia statyti skulptūrą, tai aš juokiausi, kad pusę mėnesio gyvenau su vyru ir su šv. Pranciškumi. Ant stalo sugulė visos knygos, viskas, ką galima paskaityti apie Pranciškų. Naktį pabundu, o jis kompiuterį įsijungęs skaito. Gilinasi iki smulkmenų, kol subrandina mintį. Pas jį taip nėra – žinau porą žodžių ir darau. Ne, jis labai daug dirba, kol viską išnagrinėja. Drožiant Pranciškų atsitiko viena juokinga istorija. Kai Titas dirbo, atlėkė šuniukas, žvilgt į tą skulptūrą ir pradėjo lot… Suklydo, pagalvojo, kad gyvas svetimas žmogus stovi ne vietoj … Mes nustebome, nes šuniukas laksto dažnai, tų skulptūrų stovėjo ne viena, o dabar pamatė ir loja. Vadinasi, skulptūra pavyko, – dalijosi nuotykiais moteris. – Labai džiaugiuosi, kad Eduardas šalia. Jam tenka gyventi ir su mano kūryba, su mūsų kultūros centro rūpesčiais, kai aš naktimis nemiegu ir galvoju, ką padaryti, kaip turėtų būti… Panašūs esame, todėl niekas nekliūna nei jam, nei man…”

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos iš Eduardo Tito archyvo