Medžioklė būna visokia

Įsigaliojo nauji Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimai.
14 gegužės, 2020
Lankytojams atsidarys medžių lajų takas
15 gegužės, 2020

Medžioklė būna visokia

Svarstant Medžioklės įstatymo pataisas ir siūlant įteisinti medžioklę su lanku, kyla daug diskusijų. Diskusijos, kaip sakė senovės romėnai – sveikų ir protingų žmonių pokalbis. Taigi tebūnie jis toks. Tačiau diskusija galima, kai kalbėtojai žino viską arba, kai žino, ką nori pasakyti. Štai ir dabar sugrįžtame prie seno klausimo – medžioklės su lankais. Kodėl sugrįžtame? Taigi, 1992 metais šis būdas buvo įteisintas. Ar jis buvo kultivuojamas? Tikrai ne. Todėl toliau apie tai kalbame tikėdamiesi, kad atsiras, kas kalbės kitaip. Gal taip išsivystys diskusija?


Šiandien kalbėti apie medžiok­lę ir jos prigimtį lyg ir keista: žinoma, kad tik pradėję medžioti ir valgyti mėsą mūsų tolimi protėviai tapo Homo sapiens, taigi, protingaisiais žmonėmis. Jie patys to nežinojo, tačiau jų nervinės veiklos skatinami veiksmai leido jiems tobulėti. Šeimos vyrai medžiotojai buvo ne tik garantija genčiai, bet ir stimulas tobulėti protingajai žmonijai. Kaip seniai tai buvo, tiesa? Tačiau, jei pažvelgsime plačiau – visai neseniai, nes tai neskaičiuojama milijonais metų, o paprastas žvirblis (kaip rūšis) yra daug kartų „vyresnis“ už medžiojantį žmogų.


Lankas, ietis, pagaliau paraku užtaisomas šautuvas buvo jau kitokio progreso ženklai. Šiandien galvojame, kad visa tai tapo praeitimi. Tačiau taip sakydami klaidiname save ir visuomenę. Be to, tie, kas neigia medžioklę, negali pripažinti, kad žmonija padarė klaidų, kurias ištaisyti, ko gero, nepavyks net to aktyviai siekiant. Kokios jos?
Pasirodo, kad dėl žmogaus veik­los pakeistoje aplinkoje (kai kur tikrajai gamtai likę vos keli procentai natūralios gamtos) neliko nieko kito, kaip žaisti pagal netikusias taisykles – reguliuoti žmogui žalą darančių gyvūnų populiaciją arba veisti tuos, kuriuos žmogus išnaikino. Ar galima sustoti ir to nedaryti? Ko gero, šiandien tai jau neįmanoma. Taigi medžioklė, kaip vienų rūšių gausos ir kitų rūšių apsaugos priemonė, turi gyvuoti. Kol kas niekas nepasiūlė nė vieno racionalaus būdo šiai problemai kitaip spręsti. Siūlymas nedaryti nieko yra bandymas pabėgti nuo atsakomybės. O mums tokių žmonių ir tokių pareiškimų nereikia.


Grįžkime prie dabar mums neįprasto medžioklės būdo – lankininkystės arba medžiojimo naudojant lanką. Turėtume manyti, kad tai, panašiai kaip ir medžioklė su ietimi, su spąstais ir tinklais, yra labai senas amatas. Tačiau pripažįstant jo archaiškumą reikia pasakyti, kad medžioklinis (ir sportinis) lankas modifikavosi, pasikeitė. Tie, kas nežino tokios medžioklės principų, gali susidaryti nuomonę, kad žmogaus rankose laikomas lankas pavirsta superginklu, galinčiu grobį pažeisti už šimtų metrų. Tačiau tai – tik neišsipildžiusių vaikystės svajonių vaisius. Iš tiesų medžioklinis lankas yra tik protingo, labai mokyto, labai pasiruošusio medžiotojo įrankis. Ar šiandien jį galime laikyti konkurentu šaunamajam ginklui?
Lanko su temple ir strėlėmis laikyti praeities ginklu negalima. Jis yra labai galingas, o naudojant technines priemones – ir labai pavojingas. Europoje kai kur jis tebenaudojamas praktiškai nuo akmens amžiaus (tik modernizuotas), tačiau kadangi medžioklė seniai nėra išgyvenimo laidas, lankas yra tik sporto įrankis. Šiandien Europos teisė leidžia medžioklę su lanku ir strėlėmis. Primenu, kad Lietuvoje ši medžioklės rūšis buvo leista 1992 m., bet po kiek laiko buvo panaikinta. Beveik visos Europos Sąjungos valstybės tokią medžioklę leidžia. Paskutinės tokį sprendimą 2017 m. priėmė Danija, taip pat ir Suomija, leidusi su lankais medžioti kanopinius žvėris, išskyrus briedžius.


Norint apžvelgti visą medžiok­lės su lankais praktiką ir ją reglamentuojančią teisę, prireiktų daug laiko. Ar Lietuva netaps kitokia, nei visos Europos valstybės, ar čia nesubujos lankininkų armija? Kai kas mano, kad taip ir bus. Tačiau pastarieji turbūt niekada rankose nelaikė lanko ir neskaitė knygų apie indėnus. Net ir didžiausi skeptikai mano, kad optimalus medžiotojų su lanku skaičius Lietuvoje neviršys 50. Optimistai sako: jų bus 30. Žinoma, tam bus sukurta tiekimo sistema, aptarnavimo. Verslui tai bus nemenkas stimulas.


Pažiūrėkime į medžiotojus-lankininkus kitose valstybėse. Kad ir JAV, Didžiosios Britanijos salose. Jiems keliami reikalavimai yra kur kas aukštesni, nei medžiotojams su šaunamuoju ginklu. Tam jie turi ilgai ruoštis, išlaikyti egzaminus, mokėti begalę biologinių dalykų. O po to sėlinti, tykoti, kol žvėris ar paukštis (kad ir laukinis kalakutas) prieis per 25–30 metrų. Tikrai niekas nemedžioja žvėries, esančio už 50 ar 70 metrų, nes iš tokio atstumo tikimybė jį nukauti yra niekinė. O sužeistas ir nerastas žvėris yra ne tik gėda, bet ir galimybė netekti teisės medžioti šiuo būdu. Visos strėlės yra su medžiotojo žymomis, tad tokia strėle sužeistas, kritęs žvėris yra labai svarbus įrodymas.


Tačiau grįžkime į Lietuvą. Nepanašu, kad medžiotojų su lanku staiga atsirastų daug. Nepamirškime, kad leidžiamas medžioklės būdas su plėšriaisiais paukščiais postūmio atsirasti sakalininkams nedavė. Čekai, beje, su plėšriais paukščiais medžioja ir seniai, ir aktyviai. Britai – taip pat. Taigi, ar mūsų bandymai ginčytis dėl tokio medžioklės būdo dar kartą nerodo, kad mes kalbame ne apie esminius dalykus? O jei kalbame, ar tikrai turime argumentų, ar gaudome palankų vėją? Jei neturime, gal nekalbėkime. Čia panašiai, kaip su ta menama vilkų poveikio tyrimo praktika – jeigu eisime miesto (kad ir Vilniaus) centrine gatve ir praeivių klausime, ar nebijote vilko, gausime visai įdomų, bet nieko nesakantį rezultatą. Taip, tie, kas vaikšto miesto gatve, tikrai jo nebijo. Tačiau paklauskite tiek pat pamiškės gyventojų, kur vilkas vasarą išpjovė avis, ožkas ir dar nugvelbė keletą veršiukų, ir rezultatas bus kitoks. Tai ko mums reikia: apklausos rezultato, ar protingo sprendimo?

Selemonas PALTANAVIČIUS
Gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas, knygų autorius