Medžioklės asmenybė. Kaip vyresni žmonės pasakytų – šviesus žmogus

Medžioklės asmenybė. Kaip vyresni žmonės pasakytų – šviesus žmogus

Rasa Vaitkevičiūtė

Ramūnas Mažėtis visų Lietuvos medžiotojų gerai pažįstamas kaip Sūduvos medžiotojų sąjungos ir medžiotojų klubo “Medžioklis” pirmininkas, aktyviai ir argumentuotai ginantis medžiotojų teises. Miškininkų bendruomenė jį žino kaip kompetentingą kolegą, Kazlų Rūdos miško darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoją.

Ramūnas dirba vyriausiuoju miškininku VĮ Valstybinių miškų urėdijos Kazlų Rūdos regioniniame padalinyje. Miškininko kvalifikaciją kelia studijuodamas VDU Žemės ūkio akademijoje, miškotyros doktorantūroje. Rašo mokslinį darbą tema „Negyvos medienos susidarymas ir kaupimasis įvairios paskirties miškuose“. Keletą metų dėstė Marijampolės kolegijoje miškininkystę. Už indėlį į medžiotojų veiklą, nuopelnus medžiotojų bendruomenei medžiotojas apdovanotas “Sūduvos” medžiotojų sąjungos Lietuvos Respublikos šimtmečio kryžiumi. Ramūnas džiaugiasi, kad šį apdovanojimą gavo, kai dar buvo eiliniu sąjungos nariu.

Meilė gamtai

„Gimiau ir užaugau Marijampolėje, pačiame mieste… Pedagogės ir darbininko šeimoje. Daug kam būna keista, kad miestietis, neturintis net artimų giminių kaime, pasirenka tokį gyvenimo būdą – eiti gamtos keliu. Tačiau nuo vaikystės buvau gamtos vaikas. Stipriai domėjausi gamta ir svajojau užaugęs būti gamtininku.

Domėtis gamta rimtai ėmiau nuo šeštos klasės. Žinoma, tai greit pastebėjo mokytojai ir veiklų atsirado daugiau. Pamenu laikotarpį, kai būdami dar vaikai su pusbroliu parašėme laišką tuometiniam Žuvinto rezervato direktoriui Vytautui Nedzinskui ir buvome priimti į paukščių mėgėjų, ornitologų rojų – Žuvinto rezervatą, kuriame žiedavome, registravome, stebėjome paukščius, – pačią pradžią prisiminė pašnekovas. – Vėliau atsirado Marijampolėje ornitologų būrelis, kuriam vadovavo visų gerai pažįstamas doc. dr. Kęstutis Pėtelis. Žinoma, jame aktyviai dalyvavau ir aš. Keldavom inkilus ir lizdus paukščiams, mokėmės juos pažinti, stebėdavome juos ir darydavome apskaitas. Mums pasisekė, nes K. Pėtelis buvo tikras, visapusiškas mokytojas. Jis tuo metu dirbo ir tuometiniame Šunskų medžioklės ūkyje. Aišku, jis mus papildomai supažindino su medžiokle ir miškininkyste, matyt, tas vėliau pastūmėjo tapti ne biologu, o miškininku. Giminėje taip pat turėjau ir miškininkų: tokie buvo mamos dėdė ir senelis. O dabar giminėje esame du miškininkai: pusbrolis Aidas, kuris taip pat yra ir medžiotojas, ir aš.“

Ramūno tėtis Aloyzas Romualdas buvo aistringas žvejys. O medžiotoju buvo dėdė Juozas Steponkevičius, kurį gerai pažinojo Trakų rajono vyresniosios kartos medžiotojai. „Pas jį ir pusbrolį dažnai leisdavau vasaras. Dėdė kartais ir mus, vaikus, pasiimdavo ar į medžiotojų šventę, ar žiemą žvėrių pašerti, ar medžioklėn. Visko yra buvę. Ne kartą tekę per ančių medžioklę kartu su pusbroliu antis parnešt iš vandens rugsėjį, kai šuo nenešė, ir kitų linksmų nuotykių kartu patirti“, – pasakojo R. Mažėtis.

Medžioklės pradžia

Baigęs vidurinę Ramūnas įstojo į Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. O jį baigęs iškart pradėjo dirbti Marijampolės miškų urėdijoje, kur dirba iki šiol. Anuomet buvo galima tapti medžiotoju bestudijuojant akademijoje. „Bet tuomet netapau juo, nes kiti dalykai rūpėjo“, – šypsojosi pašnekovas.

Vis dėlto medžioklė visur Ramūną lydėjo. Tuo metu Marijampolės miškų urėdija buvo perėmusi garsųjį Šunskų medžioklės ūkį. „Tad ir man, kaip ir kitiems urėdijos darbuotojams, tekdavo prisidėti ir pasirūpinti, kad medžioklės būtų gerai suorganizuotos ir sėkmingos. Medžiotoju nusprendžiau tapti, kai man buvo 32 metai ir jau buvau rimtai subrendęs tapti medžiotoju, tuomet ir išlaikiau medžiotojo bilietą. Tapau medžiotojų klubo “Medžioklis”, “Sūduvos” medžiotojų sąjungos nariu. Kitais metais teks švęsti mano kaip medžiotojo veiklos 20 metų jubiliejų“, – suskaičiavo medžiotojas.

Ramūnas teigia “Medžioklio” klube anuomet pažinojęs daug gerų žmonių, bet į klubą jį atsivedė uošvis, kuris buvo ilgametis šio klubo medžiotojas. „Pasisekė, kad mano žmona Inesa yra medžiotojo dukra. Ji supratinga ir kantri. Supranta mane kaip medžiotoją, miškininką ir gamtininką. Visi mano hobiai susiję su dažnu buvimu gamtoje, ne namie, o tai atima daug laiko iš šeimos. O jei šalia esantis žmogus nesuprastų, tai gyvenimas būtų sunkus. Visada sakau: jeigu medžiotojų žmonos nebūtų supratingos, tai vyrai tikrai nemedžiotų arba žmonų neturėtų“, – padėką žmonai reiškė medžiotojas.

Ramūnas su žmona turi du sūnus ir dukrą. „Sūnus Justas taip pat mokosi Akademijoje, bet ne miškininku. Tačiau smagu, kad ruošiasi tapti medžiotoju. Mikas yra aktyvus varovas ir aktyviai dalyvauja medžiotojų veiklose, jam dabar septyniolika metų. Jis taip pat pučia ir medžioklės ragą bei su “Sūduvos” medžiotojų sąjungos medžioklės ragų ansambliu dalyvauja medžioklės signalų ir medžioklinės muzikos konkursuose. Aš kartais norėčiau kokią medžioklę praleisti, bet dėl sūnaus neišeina. O Smiltė kol kas neišreiškė noro būti medžiotoja, bet gamtoje laiką leisti mėgsta“, – didžiuojasi savo šeima Ramūnas.

„Jei šeima nesuprastų, tikrai būtų sunku dirbti. Kai vadovauji ne vienai visuomeninei organizacijai, o tai dar ir tavo hobis, ir tavo laisvalaikis… Visas visuomenines veiklas vykdau po darbo, tai po ataskaitinių susirinkimų žmona paklausia: „Ar vėl tave išrinko?“ Kai pasakai, kad išrinko, tai atsidūsta ir pasako, kad galėjo šį kartą ir neišrinkti. Tačiau jei tai būtų koks kitas darbas, manau, lygiai taip pat nuoširdžiai daryčiau – jei ką darai, tai turi daryti gerai ir atiduoti visą save“, – apibendrino pašnekovas.

Esu savo kelyje, kur ir norėjau būti

Šiais metais bus 29 metai, kai R. Mažėtis dirba miškininku. „Tai viena iš mano mėgstamų veiklų. Miškininkystė, gamtosauga, medžioklė turi tam tikrų bendrumų, bet turi ir nemažai skirtumų, tad būnant miškininku, gamtininku, medžiotoju kai kada tenka susidurti su šių veiklų priešprieša. Bet tokie mano hobiai: kai kada reikia juos suderinti, kai kada – atskirti, ir dar realizuoti savo mintis šiose srityse bei rasti balansą. Tai mano gyvenimo kelias, ir visos sritys viena kitą papildo, – aiškino miškininkas. – Turiu dar vieną aistrą: domiuosi medžioklės ir miškininkystės kultūra bei istorija. Todėl savo medžioklės veikloje stengiuosi propaguoti medžioklės kultūrą.“

Kad turėtų maksimalų miškininko išsilavinimą, Ramūnas norėjo įgyti daktaro laipsnį. „Mano pasirinkta disertacijos tema nesusijusi nei su medžiokle, nei su tradicine miškininkyste, ji susijusi su gamta, gamtos apsauga. Disertacija kažkuria prasme papildo mane kaip gamtininką. Negyvos medienos kaupimasis miškuose susijęs su vabzdžių, kerpių, grybų ir kitokių smulkių, žmogaus akiai ne visada pastebimų rūšių apsauga“, – pristatė temą pašnekovas.

Ramūno teigimu, šia tema atliktų tyrimų pasaulyje yra, tačiau jų nėra pakankamai, jie neapima visų galimų tyrimų krypčių, dažnai apima tik tam tikrus miškų tipus ar tam tikrų rūšių medžius. Lietuvoje šia tema duomenys buvo labai negausūs, fragmentiški. Domėtis negyva mediena gamtininką paskatino įgyta kertinių miško buveinių inventorizuotojo kvalifikacija. „O klausimų, kiek pas mus miškuose reikia palikti pūvančios medienos, kyla daug ir miškininkams, ir gamtosaugininkams. Todėl tikiuosi, kad mano tyrimai prisidės prie šių atsakymų“, – svarstė būsimasis mokslų daktaras.

„Lietuvoje miškininkystė tikrai nėra bloga nei gamtosaugos, nei miškininkystės požiūriais. O padėtis dėl paliekamos negyvos medienos kiekio Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pasikeitė. Taip pat daug pasikeitė gamtosaugos, medžioklės reikalavimai, miškininkystės tendencijos. Visa tai Lietuvai buvo naujovė. Negyvos medienos pas mus miškuose tikrai prikaupta nemažai per palyginti trumpą laiką. Vieni sako, kad jos yra tikrai pakankamai, kiti – kad nepakankamai. O aš manau, kad organizmams, kuriuos minėjau, vertinga visa – ir plona, ir šviežia, ir stambi, ir sena, negyva mediena. Nes ant jos įvairiu metu gyvena ir ja naudojasi įvairios rūšys. Bet dažniausiai rūšims, kurioms reikia griežtesnės apsaugos, reikalinga negyvos medienos „istorija“. Tai reiškia, kad negyva mediena turi būti stambi ir ne šviežiai susidariusi, kad tai būtų seniai yrantys medžiai. Kad galėtų įsikurti tam tikros, dažnai retos rūšys, mediena turi būti pabuvusi, tam tikros irimo stadijos, nes kai kurios rūšys įsikuria tik ant seniai yrančios medienos. Kartais toms rūšims ateiti reikia laiko, nes dėl negyvos medienos trūkumo, ypač vėlesnių irimo stadijų, jų šalia gali nebūti ir tokios medienos apgyvendinimas užtrunka“, – išsamiai paaiškino mokslininkas.

Apie medžioklę

„Buvo gyvenime visokių etapų, kai daugiau medžiojau ir kai mažiau ar visai nemedžiojau. Dabar gana daug medžioju, vidutiniškai medžioklei skiriu bent vieną dieną per savaitę. Man labiausiai patinka pabūti gamtoje, bendrauti su žmonėmis, bendraminčiais. Medžioklėje man toli gražu ne laimikis svarbiausia, o medžiotojų veikla, medžioklių organizavimas, tradicijos, bendravimas, rūpinimasis medžiojamąja fauna“, – dėstė pašnekovas.

Atrodytų, medžiotojui geriausias apdovanojimas yra sumedžioto žvėries trofėjus. „Bet ne man. Nemanau, kad ragai yra siekiamybė. Įspūdingų medalinių trofėjų neturiu, tad lyg ir neturiu kuo pasigirti. Turiu porą neblogų stirninų trofėjų, kuriems nedaug trūksta iki medalio. Kaip tik man labiau patinka gyvūnai su įdomesniais, selekciniais ragais“, – pridūrė medžiotojas.

Ramūnas mėgsta medžiokles varant, tykant, paukščių medžiokles. Visi medžioklės būdai jam savaip įdomūs ir žavūs: „Man svarbu, kad medžioklėje dalyvautų daugiau medžiotojų. Tykant taip pat mėgstu, kai medžioji ne vienas, o keli medžiotojai, nes norisi pabendrauti, susitikti, traukia ta bendrystė. Mes, žmonės, esame bendruomeniniai sutvėrimai, tai ir medžioti smagiau kolektyve, kai gali pabendrauti, pasidalyti patirtimi bei įspūdžiais, o ne pavienėse medžioklėse.“

Sūduva

Sūduvos medžiotojų sąjunga stengiasi išlikti regionine organizacija. Ji vienija Pietvakarių Lietuvos medžiotojus. Jos klubai yra Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos ir Vilkaviškio rajono savivaldybėse. Šiuo metu sąjunga sudaryta iš 19 medžioklės klubų, o kai Ramūnas pradėjo dirbti, narių buvo 16-a.

„Pirmiausia stengiuosi, kad sąjungos veikla būtų įvairiapusė. Sąjungos ir apskritai medžiotojų veikla neturi būti politizuota. Manau, nereikia daryti iš šios veiklos politikos. Visada ir visose institucijose atstovaudamas medžiotojams stengiuosi, kad būtų ginamos medžiotojų teisės ir interesai, kad medžiotojai be pagrindo nebūtų kaltinami, šmeižiami ir įtarinėjami. Kad atsirastų didesnis pasitikėjimas medžiotojais, stengiuosi, kad visuomenė pažintų medžiotojų veiklą, suprastų medžioklės reikšmę. Taip pat stengiuosi kelti medžiotojų kultūrą, kad įsitvirtintų Lietuvoje medžioklės tradicijos“, – pasakojo sąjungos vadovas.

Visi Sūduvos sąjungos klubai stengiasi prisidėti prie sąjungos veiklos, rūpinasi medžioklyste. Puikūs jų pirmininkai! „Be visų jų indėlio, manau, nebūtų ir sąjungos. Manoji Sūduvos komanda yra puiki ir darbšti, net sunku kurį nors vieną išskirti, nes kiekvienas stengiasi savo darbą atlikti kruopščiai ir atsakingai. Gal iš visų sąjungos narių galėčiau labiau išskirti savo pavaduotojus Juozą Pučinską ir Valdą Kundrotą, kurių pagalba labai svarbi organizuojant Sūduvos sąjungos veiklą. Taip pat svarbus pagalbininkas – mūsų interneto svetainės ir socialinės paskyros administratorius Donatas Gvazdaitis. Geri vyrai. Vienas tikrai visko nepadaryčiau. Visa Sūduvos medžiotojų bendruomenė yra vieninga komanda. Galima nudirbti daug darbų, bet kitą kartą reikia ir patarimo bei palaikymo iš savų žmonių. Dėl to ir reikalinga darni komanda“, – didžiuojasi sąjungos vadovas.

Savo veikloje Ramūnas stengiasi, kad Sūduvos medžiotojų sąjunga būtų matoma, kad žmonės ir visuomenė pažintų medžioklę, suprastų ir žinotų, jog medžioklė – tai gyvenimo būdas, o ne vien, kaip daug kas įsivaizduoja, noras sumedžioti žvėrį dėl maisto.

„Todėl ir mūsų tikslas yra bendrauti su visuomene, dalyvauti įvairiuose bendruomenių renginiuose. Geriausias yra tiesioginis bendravimas su žmonėmis. Stengiamės dalyvauti patys ir kiekvieną klubą raginame dalyvauti savo medžioklės plotų vieneto bendruomenių veikloje, renginiuose, šventėse, miestų ir miestelių šventėse. O tai akivaizdžiai padeda, nes stipriai keičiasi žmonių požiūris į medžiotojus“, – patirtimi dalijosi vadovas.

„Mes visada žmones išklausome, stengiamės jiems padėti, rasti kompromisus. Ilgą laiką su jais bendraudamas tampi jų bendruomenės dalimi ir jie tave pažįsta. Kartais žmonės tiesiog ateina pabendrauti, išsakyti savo rūpesčius, ir ne vien su medžiokle susijusius. Kartais tiesiog nori, kad juos išklausytų. Aišku, būna, kad ir bebras kažkur tvenkia ar barsukai puola, – nusišypsojo Ramūnas. – Tada stengiamės skubėti į pagalbą. Didžiausi nusiskundimai pas mus dėl bebrų ir šernų veiklos, nes elnių nėra taip gausu, kaip kituose regionuose. Elniai taip pat padaro nemažai žalos, bet ji kol kas, gal išskyrus pavienius atvejus, nėra tokia didelė kaip šernų. Vis dėlto elnių sparčiai daugėja ir ateityje dėl jų veiklos bus dar nemažai rūpesčių.“

Konfliktų tarp medžiotojų ir medžioklės plotų gyventojų bei ūkininkų pasitaiko, bet labai nedaug. Ramūnas mano, kad tam įtakos turi ir sąjungos veikla. „Draugiškų santykių palaikymas su gyventojais, ūkininkais, žemių savininkais gula ant klubų pečių. Nes jeigu klubai ar medžiotojai konfliktuos su bendruomenėmis, ūkininkais, tai jokia sąjunga ar draugija negalės padėti. Nes sąjunga, kaip ir kitos medžiotojų asociacijos, neturi teisinių svertų konfliktuojančiam klubui ar medžiotojui paveikti, negali kažko liepti. Tik pats medžiotojų klubas tam gali padaryti įtaką. Dėl to pagrindinis sąjungos tikslas – pabūti tarpininku, arbitru, padėti rasti kompromisą, padėti suprasti ir gerbti vieniems kitus, pakelti medžiotojų kultūrą“, – aiškino visuomenininkas.

Ramūno medžiotojų klube, kaip jis teigia, konfliktiniai atvejai visada išklausomi, išsiaiškinama, gražiai šnekama su klubo nariu, kad jis gerbtų kito žmogaus darbą ir nuosavybę, atsiprašytų žmogaus, susitartų dėl nuoskaudų. „Na, o jei nepadeda, tai savo klube turime nusimatę sankcijas“, – pridūrė klubo Medžioklis vadovas.

Sūduvos sąjunga nemažai dėmesio skiria kultūrai. „Propaguojame medžioklės muziką. Turime medžioklės ragų ansamblį. Čia mums padeda nemedžiotojas muzikas Audrius Pučinskas. Bendraujame su Kazlų Rūdos ir Marijampolės muzikos mokyklomis, moksleiviai mokosi pūsti medžioklės ragą. Dalyvaujame medžioklės signalų ir medžioklės muzikos konkursuose Lietuvoje ir Lenkijoje. Taip pat palaikome ryšius su Lenkijos medžiotojais, dalyvaujame vieni kitų renginiuose, kviečiame į įvairias varžybas, šventes. Kiekvienas susitikimas ir bendravimas suteikia minčių, gerų idėjų, galimybę pasimokyti vieniems iš kitų. Gal ne visada tas idėjas gali įgyvendini, ne viską, ką sužinai ar išmoksti, gali pritaikyti, nes kartais to negali padaryti dėl skirtingų įstatymų, papročių, kultūros. Lenkijos medžiotojai taip pat pasimoko iš mūsų, turim ir mes ką ir jiems parodyti“, – sakė Ramūnas.

Medžioklės ateitis

„Kai kurie kolegos, kai susėdame prie bendro stalo, teigia manantys, kad medžiotojų ateitis gali būti sunki, atsiranda visokių perteklinių reikalavimų, griežtėja aplinkosaugos reikalavimai. Veikla gali sunkėti ir dėl aplinkosaugos organizacijų veiklos, dėl valdžios nepasitikėjimo medžiotojais, medžioklės veiklos neišmanymo. Bet aš manau, kad medžioklė pasikeis, bet tikrai neišnyks. Per ilgą žmonijos istorijos laikotarpį keitėsi žmonijos prioritetai, poreikiai, aplinkos suvokimas ir vertinimas, bet medžioklė ir medžiotojai visada sugebėjo prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir išlikti. Žmogus tapo civilizuotas ir pasiekė tai, ką turime dabar, dėl to, kad tapo medžiotoju, rinkėju ir sugebėjo prisijaukinti gamtą. Tad ir vėliau mes nuo savo prigimties niekur nepabėgsim. Gal keisis medžioklės formos ar būdai, bus naudojami kitokie medžioklės įrankiai, bet medžioklė išliks. Ir šiuo metu vyksta medžioklės virsmas dėl aplinkosaugos reikalavimų, bet prisitaikysime ir toliau sėkmingai medžiosime. Mes, žmonės, tiek pakeitėme pasaulį ir gamtą, kad jau nėra kelio atgal ir be žmogaus reguliavimo negalima apsieiti“, – išsakė nuomonę pašnekovas.

Ramūnas teigia esąs darvinistas: „Man žmogus yra rūšis, kaip ir bet kuri kita: kaip stirna, kaip briedis, kaip vilkas. Ir jei atsigręšime į gamtą, tai kiekviena rūšis rūpinasi savo rūšimi, jos išlikimu. Skruzdėlės augina amarus, kad galėtų naudotis jų išskiriamu lipčiumi. Žmogus augina gyvulius. Manau, mums reikia išsaugoti ir tam tikrą vilkų skaičių, ir tam tikrą kitų žvėrių skaičių, kad išsaugotume patys save. Ir naudojam, ir saugom.“

Pradėti nuo savęs

Pašnekovo teigimu, visada reikia pradėti nuo savęs. „Visų pirma patiems medžiotojams reikia stengtis nesudaryti sąlygų neigiamam vertinimui. Ne veltui sakoma, kad šaukštas deguto statinę medaus sugadina. Tad dažnai dėl kelių medžiotojų poelgių kenčia visa bendruomenė. Reikia gerbti vieniems kitus, padėti, gerbti vieniems kitų darbą, turtą, nuosavybę. Manau, kad tik patys medžiotojai galime ir turime pagerinti savo įvaizdį ir taip pakeisti visuomenės požiūrį į medžiotojus“, – užbaigė pokalbį R. Mažėtis.

Nuotraukos iš Ramūno Mažėčio asmeninio archyvo

https://www.medzioklezurnalas.lt/medziokles-asmenybe-kaip-vyresni-zmones-pasakytu-sviesus-zmogus