Meilė miškui jungia ne vieną kartą

Amalai – nuodingi ir naudingi
gruodžio 28, 2017
Paskirtas laikinasis būsimos Valstybinių miškų urėdijos vadovas
gruodžio 30, 2017

Meilė miškui jungia ne vieną kartą

Jonavos miškų urėdijoje vyriausiuoju inžinieriumi dirbantis Raimondas Vincevičius ir eigulys Emilis Vincevičius nėra vien bendrapavardžiai – tai tėtis ir sūnus. Meilė miškui jungia tris šios šeimos kartas.

Užkrėtė tėvelio pavyzdys

Miškininkas buvo ir šviesaus atminimo Anapilin jau iškeliavęs Raimondo tėtis Antanas Vytautas. Jis taip pat savo karjerą pradėjo Jonavos miškų urėdijoje. Tai buvo 1958‑aisiais. Čia padirbę dvejus metus, persikėlė į tuometinį Šakių miško pramonės ūkį. Eidamas girininko pareigas Antanas Vytautas Vincevičius Šakiuose miškams atidavė trisdešimt metų, o išėjęs į užtarnautą poilsį dar dvejus buvo girininko pavaduotoju.

Raimondas pripažįsta, kad būtent tėvelio pavyzdys ir jį atvedė į šią sritį. „Labai puikiai prisimenu, kai mane, dar vaiką, tėvelis žiemą rogėmis veždavosi priiminėti medienos, mat automobilių tuomet dar neturėjome. Išlipusį iš arklių traukiamų rogių, tėvelis mane pasodindavo prie laužo, pakepdavo lašinukų“, – šypsodamasis pasakojo R. Vincevičius.

Kai atėjo laikas rinktis profesiją, Raimondas nedvejojo – baigęs aštuonias klases įstojo į Kauno A. Kvedaro miškų technikumą (dabar – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija). Jį baigęs, jaunuolis buvo pašauktas į sovietų kariuomenę. Dar tarnaudamas jis apsisprendė, kad grįžęs neis iš karto dirbti, o dar tęs mokslus, todėl paprašė surašyti charakteristiką, kad galėtų stoti į aukštąją mokyklą.

Darbo paieškos neužtruko

Ir be jokios abejonės Raimondas pasirinko Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas). „Buvome paskutinė inžinierių laida ir pirmutinė, kuriai nebegaliojo paskyrimai, darbą reikėjo susirasti patiems. Kadangi tėveliai kilę iš Kauno, pagalvojau, kad toli nuo jo nevertėtų važiuoti ir pradėjau darbo ieškoti aplinkiniuose rajonuose. Pirmiausia nuvažiavau į Kėdainius, tuomet – į Jonavą. Man labai patiko tuometinio miškų urėdo požiūris į jaunus specialistus, todėl čia ir pasilikau nė neapsilankęs Kaišiadoryse bei kitose Kauno regiono urėdijose.

Nuo 1993 metų sausio 19 dienos Jonavoje dirbančiam R. Vincevičiui teko išbandyti ne vienas pareigas: pirmiausia buvo meistru girininkijoje, po metų jaunas specialistas buvo pakviestas dirbti ekonomistu. „Tai man buvo labai neįprasta, iš pradžių abejojau, ar sugebėsiu, tačiau sekėsi gerai“, – neslėpė pašnekovas. Po kelerių metų Raimondas tapo miškotvarkos inžinieriumi, o vėliau – vyriausiuoju inžinieriumi.

Vyras sakė, kad jaunystėje neplanavęs ilgam užsilikti Jonavoje, tačiau atsiradę draugai, sukurta šeima pririšo prie šio miesto taip, kad kitoje šalies vietoje miškininkas dabar gyventi ir nenorėtų.

Savo nuomonės nepiršo

Su žmona auginantis sūnų ir dvi dukras miškininkas nesitikėjo, kad Emilis paseks jo ir senelio pėdomis. Tiesa, šypsodamasis vyras pasitaiso, kad turi dukrą ir dukrytę, mat pagrandukė dar darželinukė, o vyresnioji jau studijuoja vadybą.

„Auklėdamas vaikus, niekada nepiršau savo nuomonės, jiems buvo leista patiems rinktis profesiją. Buvau labai maloniai nustebintas, kai Emilis pasakė, kad nori universitete studijuoti miškininkystę“, – prisipažino pašnekovas.

Vyresniojo Vincevičiaus pertvarka iš pusiausvyros neišmušė, nors neslėpė jaučiąs nerimą ir jaudulį, kaip bus toliau. Jis ketina dirbti vienoje valstybinėje Lietuvos miškų urėdijoje. „Kol mano rankos ir patirtis bus reikalinga, tol ir dirbsiu, nesiruošiu emigruoti“, – sakė Raimondas.

„Miškas – tai mano vaikystė ir branda, mano gyvenimas, mano darbas ir mano laisvalaikis“, – prisipažino pašnekovas.

Nenorėjo dirbti užsidaręs kabinete

„Kadangi senelis buvo miškininkas, o tėtis tebėra ir dabar, miškas man buvo artimas nuo mažų dienų, o miškininko profesija visada atrodė patraukli“, – pasakojo antrus metus Jonavos miškų urėdijoje eiguliu dirbantis Raimondo sūnus Emilis.

Jaunas specialistas prisipažino niekada nenorėjęs dirbti kabinetinio darbo, jį viliojo ir tebevilioja gamta. „Rinkdamasis specialybę, tiesa, dar nežinojau, ar baigęs studijas, nueisiu dirbti į mišką. Vis dėlto aplinkybės susiklostė taip, kad kaip ir tėtis, karjerą pradėjau Jonavos miškų urėdijoje“, – sakė Emilis.

Eigulio pareigose jaunas vyras dirba nuo pernykščio lapkričio. „Tačiau kaip sakoma: gyveni ir mokaisi. Studijos davė teorijos, žinių, nesijaučiu kaip iš dangaus nukritęs, tačiau yra dalykų, kurių nesuspausi į ketverių metų studijų programą, juos išmoksti natūraliai, dirbdamas. Tiesa, didelių sunkumų ar šoko patirti neteko, ir čia turėčiau dėkoti tėčiui, nuo mažų dienų pratinusiam prie miško“, – atviravo eigulys.

Jauną vyrą vis dar žavi metų laikų kaita miške, besikeičiančios spalvos ir romantikos neužtemdo tai, kad dirbti tenka bet kokiu oru, nesvarbu, ar šviečia saulė, ar pliaupia lietus, ar dangus drebia sniegą. „Mūsų darbas atsakingas, turime atrėžti biržes miško darbininkams ar rangovams, jiems nepasakysi, kad palauktų kelias dienas“, – sakė Emilis.

Jaunasis Vincevičius neslėpė mėgstąs pagrybauti, o radęs ragus mielai sumeistrauja kabyklą ar rankeną peiliui. „Negalėčiau savęs pavadinti auksarankiu staliumi, tačiau pagal profesiją priklauso šį tą mokėti, negali būti vienos siauros krypties žmogus“, – šypsojosi pašnekovas.

Apsidraudimui pasirinko kitos srities magistro studijas

Emilis nenorėjo tvirtai drūtai patvirtinti, kad yra patenkintas savo pasirinkimu. „Esu jaunas žmogus, gyvenimas tik prasideda, reikia rūpintis ateitimi, tačiau baisu prisiimti kokius nors ilgalaikius įsipareigojimus, nes neaišku, ar dirbsiu rytoj. Iš tiesų, neramina tik pati susiklosčiusi situacija, o darbas man labai patinka“, – kalbėjo E. Vincevičius. Jis susilaikė ir nuo prognozių, ar ketina savo ateitį ir toliau sieti su miškininkyste.

Miškininkystės bakalauro išsimokslinimą įgijęs Emilis šiuo metu Lietuvos sporto universitete studijuoja vadybą. Tokias magistro studijas jaunas vyras įžvalgiai pasirinko dar prieš paskelbiant ketinimus pertvarkyti urėdijas. „Tai buvo sąmoningas žingsnis, juk gavęs miškininkystės magistro laipsnį, apribočiau save darbo rinkoje, o užsiiminėti miškininkystės akademine veikla neketinu“, – sakė Jonavos miškų urėdijos eigulys.

Penkerius metus su mergina draugaujantis Emilis svajoja apie šeimą ir neslėpė, kad jam būtų malonu, jei renkantis profesiją, tradiciją tęstų ir jo vaikai. Ir iš karto patikslino: „Dukrą nuo miškininko profesijos atkabėčiau, nes miškas – vyrų darbo vieta“, – tvirtino pašnekovas.

Vilma Kasperavičienė

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin