Metafora apie obuolius

Miško medžių genetinis fondas: numatyti pagrindiniai darbai jam saugoti ir naudoti
15 vasario, 2021
Startuoja nauja saugomoms teritorijoms skirta interneto svetainė
16 vasario, 2021

Metafora apie obuolius

Kartą socialiniuose tinkluose kilo uždara diskusija apie meilę tėvynei. Kadangi trokštu dalintis tuo gamtos grožiu, kurį matau aplink –  po vešlių palmių ir egzotiškų vaisių nuotraukomis kandi kalba prasidėjo apie obuolius. Kas labiau tėvynę myli: ar tas, kuris joje sėdi, graužia lietuviškus obuolius, ar tas, kuris toli nuo tėvynės ir kanda prinokusį, aišku, taip pat vietinį bananą, papają, ar ką tik nuo  medžio nuskintą apelsiną? Vaikiškai juokinga diskusija. Bet visi juokai turi savyje dalį juoko, visa kita, panašu – rimta. Išvada: jei toli ir ne su obuoliais – mažiau myli … ir taškas.

Kaip žiūrėsi, taip ir matysi. Išvykdama į kitą žemyną net nesusimąsčiau apie Lietuvos ribas. Kad jas peržengiu, palieku, išduodu? Aš net žodžio emigrantas nevartoju, nes kažkaip svetimas jis man, neatitinka tikrovės. Gal ieškotojas, pasaulio keliautojas.

Kalbant apie emigraciją reikėtų paminėti šiandien tūkstančius, kurie plūsta iš Afrikos su valtelėmis į Kanarų salas. Į artimiausias salas prie Afrikos krantų daug daugiau, bet jau pasiekia ir La Palmą. Tai bent emigracija! Srautinė, organizuota ir nesuvaldoma. Net sunku suprasti – tai oficialu, ar ne. Visi žino, bet visi tyli. Kažkas norėjo pasakyti: „Žiūrėkite, kas vyksta“, bet buvo apkaltintas rasizmu. Tada nutilo. Ką jau kalbėti apie meilę tėvynei, kuri ji? Vietinis mėgina išgyventi parduodamas bananus, o tam atvykėliui sumoka kone tūkstančio eurų sumą – lyg kokį „Sveiki atvykę“ for free. Matyt, kažkam paranku…

La Palmoje atvykėlius vadina „giri“. Kažkas panašaus į lietuviškas girias būtų, bet tai – tik ausiai malonus skambesys. Mane, matyt, dėl meilės salai jau daugiau prie vietinių priskiria. Bet visi aplink žino, kad esu lietuvė, sužinojo ir kur Lietuva. Taip pat žino, kad Lietuva nepriklausoma šalis, kad ne Rusija, kad Lukašenka ir Putinas kitur gyvena, kad dabar Lietuvoje šalta ir gražu, nes daug sniego, žino, kad ten gražūs pušynai, kurie skirtingai nei kanariškieji bijo ugnies ir perdėm vartotojiško požiūrio, kad auga eglės, gausu laukinių žvėrių, kad milijonai medžių sodinukų išauginama medelynuose, kuriuose dirba profesionalai su aukštuoju už ispanišką minimumą. Valdžia, matyt, visur valdžia ir ima panašiai. Žmonės mano saloje šilti, visada domisi, kaip ten Lietuvoje, kaip sveikatos, kaip pandemija. Sakau, kaip ir visur. Neperžengianti nesumeluotų statistinių duomenų ribos. Kai moki skaityti, juk gali pasižiūrėti ne tik televiziją. Karantinio sąlygos daug griežtesnės nei salose, tačiau prie valdiško gydytojo kabineto vis tik nereikia laukti metų. Na neskanių detalių nepasakoju, tik pati tyliai kartais pagalvoju…

Tad turiu kuo didžiuotis, apie ką papasakoti žmonėms iš viso pasaulio, kurie, nepaisant pasėtos baisaus viruso baimės, vis dar  praeina pro mano palmėmis turtingą kiemą. Nors alyvinių mamos sodo obuolių taip pat labai pasiilgstu.

Bet šunys loja, o karavanas eina. Krypuodamas, išsilaižydamas pandemijos paliktas ir vis dar kraujuojančias žaizdas.

Pasaulis didelis, širdyje viskam užteks meilės. Mano saloje La Palmoje pandemija praėjo švelniau nei sloga. Čia kaip ir visuose Kanaruose visi bando prikelti į komą įkritusį turizmą. Sako po jos, po komos, sugrįžę būna geresni, labiau mąstantys ir su didesne pagarba žiūrintys į sveikatą, laimę ir patį gyvenimą.

Nepaisant laiko, pasaulio įvykių ir atstumų, gyvenimas ritasi arba kopia. Aišku, daug geriau, kai sklendžia! Tokį tikslą šiandien sau iškėliau kurdama kitokį poilsį žmonėms. Kaip užsukta sovietinių laikų metalinė žaislinė vištelė kartoju: žmonėms reikia atsigręžti į gamtą. Atrasti  ją iš naujo. Joje visi atsakymai, sveikata ir jaunystė, galimybės ir proveržis. Poilsis turi būti kitoks, ne vartotojiškas, ne kiekybinis bei su nuolaidomis, o toks, kad sugrįžęs po sąmoningo ir prabangaus atostogų poilsio, nenukraujuotum laukdamas kito atlyginimo. Rastum savyje jėgų, o sąskaitoje pinigų, kad galėtum nusispjauti į tau nepatinkantį darbą ar veiklą, nepakenčiamą pažįstamų ratą, į savo paties apleistą gyvenimą ir nustotum laukti pensijos. Kad pradėtum gyventi ir kaip feniksas iš pelenų pakiltum. Turėti savo svajonių darbą, gyventi ten, kur nori bei ilsėtis kaskart vis geriau, prasmingiau. Nes gyvenimas nepakartojamas. Tiesiogine šio žodžio prasme viskas vyksta tiesioginiame eteryje –  pakartojimo ir redagavimo nebus.

Meilė Tėvynei, Laisvė ir Nepriklausomybė visada pradžią randa žmogaus viduje. Su pagarba tave išauginusiai žemei reikia pajausti, ir kokių vaisių tau norisi šiandien bei judėti link ten. O jeigu dar neįstengi judėti, tai nors šliaužki. Vis dėlto jei ir tai dėl įvairių priežasčių neišeina, tada pabandyti  atsigulti, žiūrėti ta kryptimi ir grožėtis nuostabia gamta. Grožėjimasis gamta tikrai kuria stebuklus.

Eglė Mankevičienė

Eglė
Pietinis La Palmos kraštas, ugnikalnis San Antonio
Kiekvieną penktadienį sodyboje vyksta kultūriniai vakarai
Monumentas šiaurinėje pakrantėje
Pritūpęs vėjas (gamtos fenomenas)
Saulėlydis. Vakarinė pakrantė
Sodyba Finca La Principal. Mano namai La Palmoje
Šiaurinė pakrantė