Mindaugas Lapelė: „Gamtą pažįstame ne per informaciją, o per pojūčius“

Miškuose – vėl tonos išmestų senų padangų
16 balandžio, 2021
Pavasarį pamatyk 10 saugomų šaltinių
19 balandžio, 2021

Mindaugas Lapelė: „Gamtą pažįstame ne per informaciją, o per pojūčius“

Mindaugas Lapelė  – botanikas, biomedicinos mokslų daktaras. Per ilgametę karjerą dirbo Mokslų Akademijoje, Aplinkos apsaugos departamente, buvo Lietuvos raudonosios knygos (1992 m.), knygos „Lietuvos rezervatų flora ir fauna“ (1996 m.) mokslinis redaktorius ir vienas iš autorių, prisidėjo prie kitų svarbių knygų, tokių kaip „Didžiųjų girių apsupty“, rengimo. Yra paskelbęs keliasdešimt mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių, jo publikacijos puikuojasi respublikinėje ir regioninėje spaudoje. Visuomenininkas, vienas iš Sengirės fondo steigėjų. Nuo 1995 m. M. Lapelė dirba Dzūkijos nacionaliniame parke, šiuo metu užima Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjo pareigas. Vykdo saugomų teritorijų monitoringą,  biologinės įvairovės tyrimus, taip pat skaito paskaitas, veda pažintines ekskursijas.

–  Studijavote Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, kur įgijote biologo, biologijos ir chemijos dėstytojo kvalifikaciją. Kas paskatino rinktis tokią studijų kryptį?

– Vienuoliktoje klasėje rinkausi tarp miškininkystės ir biologijos studijų. Miškininkystės studijos buvo Kaune, biologijos – Vilniuje. Viena iš pasirinkimą lėmusių priežasčių – Vilniuje turėjau giminaičių. Bet svarbiausia, kad labai nemėgau braižybos, o pirmame miškininkystės kurse buvo braižybos paskaitos. Štai tokie dalykai kartais nulemia pasirinkimus. Žinoma, svarbu paminėti, kad turėjau labai geras biologijos mokytojas, kurios padėjo suprasti, kokiu keliu noriu eiti.

O dėl  dėstytojo kvalifikacijos, tai biologai Gamtos fakultete pustrečių metų mokydavosi chemijos, tad visiems į diplomus įrašydavo, jog suteikta biologijos-chemijos dėstytojo kvalifikacija. Chemija man irgi patiko. Mano vaikystės hobis buvo gaminti paraką, sprogmenis. Kažkaip išgyvenau tą amžių nesusižalojęs.

–  Pakeliaukime Jūsų profesiniais keliais. Iš karto po studijų pradėjote dirbti Mokslų Akademijoje, po to – Aplinkos apsaugos departamente. Ar daug pastangų reikėjo siekiant karjeros?

– Esu labai smalsus žmogus, tad dar studijuodamas trečiame kurse pradėjau dirbti laborantu Botanikos institute. Studijas baigiau su raudonu diplomu, tad turėjau galimybę rinktis, kur noriu dirbti. Pasirinkau Mokslų Akademiją. Įdomūs tada buvo laikai… Svajojau tapti vyr. moksliniu bendradarbiu ir gauti 250 rublių atlyginimą. Laborantas ar aspirantas gaudavo 70 rublių. Padirbau laborantu, atsirado vieta aspirantūroje. Taip ir myniau takus. Vėliau apsigyniau disertaciją, kad įrodyčiau, jog nesu kvailesnis už kitus, mat būdavo toks argumentas: „Nieko neapsigynęs, o kažką įrodinėji.“ Bet visą tą laiką jaučiau, kad ne visai savo kėdėje sėdžiu, kadangi esu smalsiukas – man viskas įdomu: ir biologija, ir geografija, ir istorija… Norint kažką pasiekti moksle, reikia rašyti atestacijas, gilintis į vieną konkrečią temą. Galėjau tai daryti, bet man visada įdomiau pats tyrimų procesas, o ne vargti su rezultatais.

1988 metais prasidėjo Sąjūdis, Mokslų Akademija aktyviai įsitraukė į jo veiklą. Dalyvavau pirmajame iniciatyvinės grupės susirinkime – tada tik kaip žiūrovas, bet netrukus ir pats įsitraukiau į veiklą. Su amžinatilsį Romu Pakalniu pradėjome svarstyti, ką veiksime toliau. Nusprendžiau, kad reikia eiti į doktorantūrą, vadinamąją habilitaciją. 1990 metais Eugenijus Drobelis pakvietė mane į Aplinkos apsaugos departamentą prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. Tuo metu daug jaunų ir pusamžių žmonių iš akademinio sluoksnio išėjo į valdžios struktūras, atrodė, kad tai – galimybė įgyvendinti savo idėjas. Padirbau ten penkerius metus ir supratau, kad toks darbas ne mano charakteriui. Esu karšto būdo, šiek tiek priešgyna. Galėjau ten tupėti iki gyvenimo pabaigos, bet nenorėjau savęs laužyti, nuolaidžiauti dalykams, kuriems nepritariu.

Tada mane pakvietė į Miškų ministeriją ir galėjau rinktis: arba važiuoti į Žemaitijos nacionalinį parką, arba į Dzūkijos. Žemaitijoje siūlė aukštesnes pareigas, bet Dzūkijoje gyveno mano tėvai, o ir Vilnius, kuriame liko daug draugų ir pažįstamų, daug arčiau, tad pasirinkau šį kraštą. Jau dvidešimt šešeri metai, kaip čia triūsiu.

–  Dar šiek tiek sugrįžkime prie darbo Aplinkos apsaugos departamente. Dirbdamas ten dalyvavote rengiant dokumentus Lietuvos prisijungimui prie tarptautinių gamtosauginių Berno, Bonos, Ramsaro konvencijų. Kaip pamenate tą laiką?

–  Tai buvo iššūkių laikas. Kai kurie iš jų šiandien gali atrodyti juokingi. Tuo metu dar nebuvo kompiuterių. Kūrėsi naujos struktūros, nauji teisės aktai, reikėjo pildyti ir perrašinėti daug dokumentų. Įsivaizduokite – didžiulė salė, pilna mašininkių. Tu rengi kažkokį projektą, įsakymą ar teisės aktą. Neši ten, tau atspausdina, tada pasitarime koks protingas žmogus kažką išbraukia, kažką pataiso, tu su tais popieriais ir vėl pas mašininkes. Ir žiūri gražiom akim, kad tavo dokumentas atsidurtų popierių šūsnies viršuje, o ne apačioje…

Viskas tada buvo nauja. Viena svarbiausių naujovių – jungėmės prie tarptautinių gamtosauginių konvencijų, susitarimų. Teko ruošti medžiagą. Tuo metu jau kažkiek gaudžiausi angliškai (vėliau ir visiškai prasimušiau). Kadangi angliškai kalbančių žmonių buvo mažai, teko važinėti į visokius Europos Tarybos pasitarimus Strasbūre.

Ką dar atsimenu iš to meto? Respublikinė valdžia keitėsi, o rajonuose liko nepakitusi. Nuvažiuoja nauji žmonės iš Aplinkos apsaugos departamento į rajoną, o ten senieji inspektoriai žiūri į tave ir nežino, kaip elgtis, kaip priimti, kur vežtis, ką pasakoti, kuo vaišinti, ar reikia baliaus su pirtele, ar jau nereikia. Įdomiai gyvenome…

– Vienas iš svarbesnių Jūsų darbų – buvote Lietuvos raudonosios knygos vienas iš mokslinių redaktorių ir autorių.

–  Ilgą laiką Lietuvos raudonoji knyga buvo apmirusi. Mano ir mano kolegų iniciatyva atsirado tikroji didžioji Raudonoji knyga. Buvau vienas iš mokslinių redaktorių botanikos srityje.

Man įdomiau ne tai, kad 1992 m. išleidome Raudonąją knygą, kuri nuo 1976 m. nebuvo perleista, o kas vyko po jos išleidimo – tai yra žmonių reakcija. Pasipylė gausybė informacijos ir priekaištų, kad to neįtraukėt, ano neįtraukėt… Kai žmonės pradėjo skaityti knygą, jie mums sunešė informacijos dar trečdaliui knygos.

Manau, kad Raudonosios knygos atgaivinimas – didelis pasiekimas. Tik noriu pabrėžti, kad visi darbai, prie kurių esu prisidėjęs, yra komandiniai, ne mano vieno.

– Dirbant komandoje labai svarbu gebėjimas rasti bendrą kalbą su kolegomis. Kaip Jums sekasi megzti ryšį su žmonėmis?

– Man su visais sekasi megzti ryšį. Mokymo patirties jau turėjau – esu dėstęs Vilniaus universitete. Apskritai kai atvažiavau į Dzūkiją, galėjau atsipalaiduoti. Valdžios struktūrose nemažai įtampos, o čia ramu ir miela. Kaip sakiau, esu karšto būdo, labai tiesiai ir atvirai sakau, ką galvoju, bet stengiuosi žmonių neįžeisti. Be to, gyvenimas išmokė kalbėti su žmonėmis ta kalba, kurią jie supranta. Dažnai taip būna, kad apsigina jaunuolis daktaro laipsnį ir pradeda žongliruoti sudėtingais mūsų srities žargono žodžiais. O juk visa tai galima pasakyti paprasčiau. Galbūt todėl, kad kalbu žmonių kalba, man sekasi ir vesti ekskursijas. Atsiliepimai iš žmonių geri. Ir miškų klausimais stengiuosi išlaikyti nuosaikesnę poziciją, girdėti visas puses.

– Šiandien esate biologinės įvairovės skyriaus vedėjas. Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

– Iš ministerijos išėjau ir iš Vilniaus išvykau todėl, kad norėjau būti arčiau gamtos. Kai atvažiavau į nacionalinį parką, iki kokių 2010 metų 70 proc. mano darbo sudarydavo laikas gamtoje ir 30 proc. darbas prie popierių kabinete. O dabar – atvirkščiai. Gamtininko vieta turėtų būti gamtoje, tačiau joje praleidi tik trečdalį darbo laiko. Tai tokia žiauri tendencija. Saugomų teritorijų tarnyba prieš keletą metų pradėjo kurti reindžerių, kurie bendrauja su parkų lankytojais ir padeda jiems, etatus. Juokiuosi – mus, gamtininkus, prirakino prie kėdžių, užvertė popieriais, o dabar steigia bendrautojų etatus. Man labiausiai skaudu, kad daugėja biurokratijos, o laiko gamtoje lieka vis mažiau. O darbų daug – ir išvadų teikimas įvairiems projektams, poveikio aplinkai vertinimas, biologinės įvairovės tyrimai, visuomenės švietimas. Dabar gi visiems svarbūs ir miškų klausimai.

Biologai neretai turi savo nuomonę apie miškininkus ir nebūtinai gerą. Atvykęs į Dzūkiją atsidūriau tikroje miškininkų apsuptyje  – tuomet nacionalinio parko teritorijoje buvo virš 10 girininkijų, o darbuotojų, pradedant miško darbininkais, buvo arti pustrečio šimto. Kai dirbi vienoje miškingiausių Lietuvos teritorijų ir tenka daug bendrabarbiauti ir su miškininkais, ir su miškotvarkininkais, ir su privačių miškų savininkais, visas problemas pradedi matyti kiek kitaip. Tada ir pradedi suprasti, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo eiliniam piliečiui. Visada sakiau ir sakysiu, kad man nacionalinio parko miškai atrodė gražiausi tada, kai tik pradėjau čia dirbti. Per tą laiką praėjo dvi didelės kirtimų bangos – viskas kaip ir teisėta, bet labai abejoju, ar teisinga. Jei tai būtų eiliniai ūkiniai miškai, dar suprasčiau, bet tai – nacionalinis parkas, išskirtiniai kraštovaizdžiai, saugomos buveinės, rūšys. Kaip paaiškinti lankytojams ir vietos gyventojams, kad valstybė per 30 metų nesugebėjo gerai atlikti namų darbų derinant ūkininkavimą ir apsaugą. Todėl man labai suprantamas visuomenės susirūpinimas Lietuvos miškų ateitimi, bet vis dar turiu vilties, kad tinkamas sprendimas bus pasiektas.

–  Darbo diena pasibaigia. Užveriate duris. Kas tada, kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?

– Man labai pasisekė, kad mano pomėgiai ir profesija sutampa. Mėgstu fotografuoti, skaityti, keliauti. Juokauju, kad Lietuvą esu apkeliavęs kelis kartus, nes kiekviename rajone būta ne po kartą, visur pasivaikščiota. Man šiek tiek juokinga, kai žmonės stengiasi aplankyti kuo daugiau šalių ir tos kelionės primena pašto ženklų kolekcionavimą. Aš pats nesu buvęs toliau Europos, man kelionės po svetimus kraštus leidžia geriau pažinti savo kraštą. Kai pavaikščiojau po kaimus Rumunijos kalnuose, supratau, kaip mūsų Marcinkonys kadaise gyveno.

Ką skaitau? Viską. Ant stalo padėta knyga „Mikė Pūkuotukas“-  man tai išminties šaltinis. Domiuosi savo krašto istorija, skaitau apie jį. Mėgstu mokslinę fantastiką. Esu perskaitęs visą klasiką: R. Šeklį, I. Azimovą, R. Bredberį. Ir ne po vieną kartą. Patinka V. Mačernio, A. Mackaus poezija. Literatūroje esu visaėdis. Bet štai detektyvus nelabai mėgstu. Geriau jau istoriniai romanai.

Dar vienas mano pomėgis – gamtos interpretavimas. Tai atėję iš Jungtinių Amerikos Valstijų, populiaru Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse. Ką tai reiškia? Dauguma žmonių žiūri, bet nemato, klauso, bet negirdi. Gamtos interpretatoriaus darbas – padėti žmonėms pamatyti ir išgirsti. Svarbiausias dalykas, kurį žmogus išsineša iš gamtos – pojūčiai. Kai studijavau ir kai baigiau studijas, didžiausia vertybė buvo informacija. Dabar informaciją kiekvienas pyplys gali surasti piršto paspaudimu. Tai jau nebėra vertybė. Šiandien žmonėms trūksta potyrių, sugebėjimo paliesti, užuosti, išgirsti. Stengiuosi padėti žmonėms gamtą pajusti ne per faktus, o per pojūčius.

– Kaip supratau, gamta Jums svarbiau už mokslą?

– Jei man būtų svarbu mokslas, būčiau sėdėjęs Mokslų Akademijoje, gyvenęs kur nors Fabijoniškėse ir tikriausiai keikęs vadžią bei savo gyvenimą. Nelaikau savęs mokslininku. Disertaciją gyniausi tik dėl to, kad mano balsas būtų svaresnis: yra žmonių, kuriems labai svarbu tavo turimi laipsniai, kurie tavęs klausosi tik tada, kai prisistatydamas pasakai – daktaras. Man sektinas pavyzdys – akademikas Juozas Jurginis, niekada niekur nepasirašinėjęs kaip akademikas. Jeigu kažkam labai reikia, projektui kokiam, gali prie mano vardo užrašyti mokslinį laipsnį, bet man pačiam jis nereikalingas.

– Kokiomis vertybėmis vadovaujatės eidamas per gyvenimą ir kokius savo charakterio bruožus, labiausiai padedančius siekti užsibrėžtų tikslų, išskirtumėte?

– Turiu vieną labai bjaurų charakterio bruožą, bet man jis vertybė. Ir savo vaikus to mokiau. Gyvenime ne viskas vyksta pagal tavo norus. Kartais tenka nusileisti. Bet yra tam tikra riba. Jei jauti, kad kažko nepadaręs ar nepasakęs pradėsi negerbti pats savęs, negali trauktis atgal. Gyvenime esu matęs daug sistemos sulaužytų žmonių, kurie savo laiku kažko nepasakė ar nepadarė. 2020 m. parašiau atvirą laišką tuometiniam aplinkos ministrui K. Mažeikai. Supratau, kad jei tylėsiu, nebegerbsiu savęs. Rašiau ne kaip Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas, o kaip pilietis. Taigi – man labai svarbu elgtis pagal savo nuostatas. Jeigu matai, kad gyvenimas, aplinkybės verčia tave elgtis ne pagal savo nuostatas, privalai priešintis. Bet šiaip esu taikus žmogus, stengiuosi gyventi pagal dešimt  Dievo įsakymų.

Kalbėjosi Rasa Milerytė

Gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė. (Nuotrauka R. Vakarės)
Nemuno pakrantėje
Darbuose ir kelionėse ištikimai lydi Pipiras. Nuotrauka G. Paškevičiaus.
Pasak M. Lapelės, su žmonėmis reikia kalbėtis jiems suprantama kalba
Akademikas save laiko ne mokslų, o gamtos žmogumi.
Vienas didžiausių M. Lapelės pomėgių – interpretuoti gamtą. Nuotrauka R. Sadausko
Su Druskininkų miškininkais
Su bičiuliu – šviesios atminties bičiuliu Romu Pakalniu