Mindaugas Maciulevičius: „Nenorime iškirsti miško, norime atsodinti“

gegužės 5, 2019
Tarptautinė ąžuolynų sodinimo talka su lenkais – jau jubiliejinė
gegužės 3, 2019
Naujoji viceministrė kuruos gamtos apsaugą ir miškus
gegužės 7, 2019

Mindaugas Maciulevičius:  „Nenorime iškirsti miško, norime atsodinti“

Valstybinių miškų valdymo reforma įnešė nemažai sumaišties į daugumos nusistovėjusį gyvenimą. Dažnai piktinamasi  pokyčiais  net nesusimąstant, kad jie veda į gera. Vis girdime šūksnius  – kerta mišką, gelbėkite… Miško gelbėti nereikia: jis turi ypač gerą savybę ataugti, o gąsdinantis šūkis  „Kerta mišką!“ – labai blogas. Niekas neiškerta miško,  mišką mes atsodiname, teigia Europos ekonominių  ir socialinių reikalų komiteto narys Mindaugas Maciulevičius.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas yra ES patariamasis organas, kurį sudarodarbuotojų ir darbdavių organizacijų bei kitų interesų grupių atstovai. Jis teikia Europos Komisijai, ES Tarybai ir Europos Parlamentui nuomonę ES klausimais. Pateikiame  M. Maciulevičiaus, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos nario poziciją dėl aplinkos apsaugos ir miškų tausojimo. Tinklalapis www.miskininkas.eu laukia ir kitų šios diskusijos dalyvių nuomonių.  

Lietuvos žemė turi tarnauti tautos darnai  

Turime keisti požiūrį ir garsiai sakyti: mes nieko nenorime iškirsti, mes norime atsodinti. Tas momentas labai svarbus, ypač diskusijose su pseudo gamtos mylėtojais, kurie bando aiškinti, kad visi aplink tik bloga daro, nes kerta… Taip, medis nukertamas, tačiau tą subrendusį medį naudojame ir toliau – statydami rąstinį namą ar baldų pramonėje…

Pagal dabar galiojančią metodiką Lietuvoje kiekvienai medžių rūšiai yra nustatytas minimalus medžių brandos ir kirtimo amžius. Tam  įtakos turi ir aplinka, ir augimo sąlygos, ne paskutinėje vietoje ir klimato kaita. Klimatas iš esmės keičiasi: užklumpa sausros,  potvyniai.  Dėl klimato šiltėjimo atsiranda nauji iššūkiai. Vienas iš jų – nauji vabzdžiai, kenkėjai, invazinės rūšys, su kuriomis  reikia kovoti. Jeigu mes paliksime daug natūralių miško buveinių plotų, viską apleisime, tai to miško neteksime. Antras dalykas, keičiasi  rūšių galimybės augti naujomis sąlygomis. Medžiai auga lėčiau, reikalingas atsodinimas. Mes turime galimybę atsodinti mišką ir pritaikyti tas pačias rūšis, kad jos būtų labiau atsparios, nekentėtų nuo klimato  kaitos padarinių.

Negalime kategoriškai teigti, kad klimatas šiltėja. Geriau tiktų terminas, kad klimatas ekstremalėja – matome daugiau temperatūrų svyravimų: tai labai šalta, tai labai šilta. Tas įtakoja ir tam tikrų medžių rūšių augimą, jų būvį. Jei medis buvo įpratęs, kad žiemą šalta, vasarą – šilta, ateina pavasaris ir ruduo, t. y. viskas cikliškai, tvarkingai kartojasi ir staiga atsiranda sumaištis, medis patiria stresą, jam bėda. Matome, kad kai kurios rūšys nelabai sugeba prisitaikyti prie tokių staigių pokyčių ir auga lėčiau. Atsodindami mišką turime atsižvelgti į pasikeitusias klimato sąlygas, pritaikyti, parinkti sodinukus, kurie gerai augtų ir pagal naujas gamtos užgaidas.  Čia mums labai svarbus darnos principas. Lietuvos Konstitucijos 54 str. teigia, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Lietuvos žemė turi tarnauti tautos darnai. Tam yra trys ramsčiai. Vienas – socialinis, antras – ekologinis, aplinkosauginis, trečias  – ekonominis. Jie visi privalo vienodai atspindėti mūsų gyvenimą. Jeigu mes sakome, kad nieko nedarykime su šituo mišku, tik griežtai saugokime, tai jau kenkiame darnai.

Socialinis ramstis – tai sukuriamos darbo vietos tame ir iš to miško vieneto: miško priežiūra, medienos panaudojimas perdirbimo pramonėje ir pan. Dėl to sakome, kad reikia paraleliai plėtoti ir darnią bioekonomiką. Mes privalome medieną ne apvaliais rąstais išvežti ir parduoti, bet gaminti galutinį produktą, sukurti pridėtinę vertę. Šaliai reikia ir rąstinių namų, ir inovacijos fabrikų. Tai būtų ir darbo vietos, garantuotų ir privačiam miško savininkui papildomas pajamas už hektarą miško. Jis galėtų dar stropiau, aktyviau prižiūrėti savo valdą. Mūsų  tikslas paskatinti miško savininką, kad jis nelaikytų apleisto miško masyvo ir lauktų, kol savaime kažkas užaugs, o kad aktyviai jį prižiūrėtų, užtikrintų greitesnį medžių augimą ir geras tam sąlygas, o atsodinęs mišką vėl tęstų tą veiklą.

Savanaudiška ir net neetiška, kai kraštutiniai žalieji teigia, kad Lietuva iškerta miškus. Aš, kaip nuoseklus žaliasis, galiu pasakyti, kad klimato, mūsų planetos išsaugojimo kontekste miškai kol kas yra vienintelis ir mokslininkų pripažintas būdas, kaip realiai kovoti su klimato kaita, kaip realiai sumažinti anglies dvideginio poveikį. Yra apskaičiuota, kad esami ir naujai pasodinti miškai absorbuoja CO2, o išmetamų teršalų kiekis auga dėl intensyvaus žemės naudojimo, miškų naikinimo. Tai reiškia, kad dar daugiau plotų turime apželdinti mišku. Tad kalbos, jog nekirsdami ir neatsodindami sengires paliekame savo vaikams ir anūkams, reiškia – nieko nepaliekame, nes jos gali likti negyvenamoje planetoje.

Medžiai ne tik žemės plaučiai, vienintelis tokio didelio mąsto būdas gaminti deguonį. Aišku, ilgainiui atsiras kažkoks lankstumo mechanizmas tarp pramonės ir miškų masyvų, kad pramonė kompensuos praradimus. Pavyzdžiui, dabar stebime IKEA ir kitų koncernų domėjimąsi mūsų miškų masyvais. Jie, manau, ne dėl to domisi, kad iškirsti, bet kad laikui bėgant galėtų panaudoti kaip kreditus dėl savo ir kitų išmetamų teršalų. Tai taps preke, kaip dabar vadinamieji apyvartiniai taršos leidimai. Lietuva jų turi tam tikrą kvotą, bet mes jos neišnaudojame ir dalį parduodame ar ispanams ar kitiems ir už tai gauname lėšų, kurias Aplinkos ministerija skiria klimato kaitos mažinimo programai. Tas pats bus ir su miškais – sugertų CO2 tonų kiekis turės tam tikrą kainą, atsiras dar didesnė paskata dar stropiau prižiūrėti bei užtikrinti maksimalų miško augimą ir ūkininkavimą.

Ypač svarbu gamtinės buveinės. Diskusija dėl jų reikalinga: kiek mes jų turime, ar visų reikia?. Jų be galo daug, tad ar būtina dar papildomai riboti kirtimus ir nieko nedaryti, neleisti ūkininkauti? Dabartinė tvarka Lietuvoje, sakyčiau, pavyzdinė Europoje, labai aiškiai reglamentuota. Mišką galima kirsti tik biržėmis, negalima masyvo imti ir visą iškirsti. Aiškiai apibrėžti laiko periodai, nustatytos kategorijos miškų, kuriuose ūkinė veikla galima, kuriuose – ne, kuriuose – ribojama, nustatytos tam tikros veiklos rūšys  saugomose teritorijose.

Man asmeniškai kyla klausimas, kai papildomai prašoma ir sengires įtraukti į neliečiamųjų sąrašą. Turime suprasti, kad niekas iš to naudos negaus –  nei gamta, nei ekonomika. Dėl to sakau, kad labai  savanaudiška, pabrėžiu – būtent savanaudiška teigti, kad vykdydami kirtimus naikiname miškus. Sutinku, kad kažkokią dalį galime palikti turizmui, poilsiui, socialinėms reikmėms, kultūrai, bet neturime riboti ir ūkinės veiklos. Nereikia dėl to kviesti sąjūdį ir šaukti, kad bus labai blogai, kad iškirs visus šalies miškus. Turime būti brandi visuomenė ir suprasti, kad miškas yra visos tautos, turime labai aiškiai išdiskutuoti  dėl tų saugotinų teritorijų. Kartais pasigirsta nuogąstavimų, kad daug prirašėme projektų, pripaišėme didelių saugomų plotų, bet ar ten iš tikro yra ką saugoti?

Labanoro sengirės akcija, nuskambėjusi per visą Lietuvą, mane labai nuliūdino. Žmonėmis, kurie priešinosi  dėl miško kirtimo  buvo šiek tiek sumanipuliuota. Karinis poligonas, kuriame buvo iškirsti medžiai, yra visai ne toje pusėje. Šnekėkime faktais, argumentais ir įrodymais, o ne emocijomis. Tai buvo akivaizdus pavyzdys – netikrų naujienų srautas Fake news. Tai sietina net su nacionaliniu saugumu, nes matome ir Estijoje, ir Suomijoje, ir kitur daug panašių judėjimų, kurie ėmė kurstyti nepasitikėjimą valstybe. Sakyčiau, visuomenės akyse šitie žmonės pakirto pasitikėjimą  net nuo seno viena geriausia Europoje miškų priežiūros sistema. Jie pasakė: žiūrėkit, kas darosi – valstybė neįgali…

Lietuvoje situacija dėl miškų tiek keistoka: iš principo valstybei iš urėdijos reikalauti, kad jinai duotų pelną, kad mokėtų didelius dividendus, manau, yra neadekvatu. Vienas iš urėdijos uždavinių ne tik valstybinius, bet ir privačius miškus aprūpinti sodinamąja medžiaga. Kaip gera būtų, jei, pavyzdžiui, atsodinimui gauni penkerių metų sodinuką, jau subrendusį… Juolab kad gausu  dirvonuojančių žemių. Urėdijos darbas ruošiant ir tiekiant rinkai sodinukus būtų ypač svarbus. Deja, miškų reforma vyksta visiškai pagal ekselio programą – suskaičiuota, kaip optimizuoti. Bet ne optimizuoti reikia, o užsiimti būtina ir medelynų veikla. Jie turėtų garantuoti greitesnį miško ataugimą, geresnius rodiklius, daugiau pajamų. Kas geriau – ar turėti milijoną dividendų metų gale ir padaryti netvarką, ar siekti, kad miškų sistema dar ambicingiau plėtotųsi, dar daugiau medelynų atsirastų?. Trūksta racionalumo, globalaus mąstymo… Valstybinė miškų urėdija neturėtų būti įmonė, jų gali verslininkai prikurti. Urėdijos funkcija yra ir visuomeninė, jai privalu rūpintis ir nauda visuomenei. Man keista, kodėl, pavyzdžiui, Aplinkos ministerijoje tie, kurie deda parašus po įsipareigojimais, tarpusavyje nesusišneka? Dividendai, visa, kas uždirbama iš medienos pardavimų, turėtų būti investuojama į sodinukų ruošą. Pati urėdija galbūt ir nuostolių patirtų, bet mes, kaip visuomenė, galbūt net iš biudžeto turėtume primokėti, pasirūpinti, kad visi turėtų geras galimybes sodinti.

Visuomenės švietimas – būtinybė. Vaikams mokyklose nuo mažų dienų reikia skiepyti meilę medžiui, vežti  kiekvieną į miškasodį. Net mūsų tautosakoje įskiepyta – užaugink sūnų, pastatyk namą, užaugink medį… Grąžinkime tą tradiciją, burkime visuomenę, nes čia visų mūsų reikalas. Kviečiu miško savininkus pradėti nuo savęs, rodyti pavyzdį, būti aktyviais, sodinti medžius – po 5-10 metų tai taps savaime suprantamu dalyku. Kryptingai dirbant galima to pasiekti, o šiuo momentu svarbiausia argumentuoti dezinformatoriams,  kad miško atsodinimas – didžiausias blogis pasaulyje. Turime suformuoti viziją,  kodėl reikia atsodinti mišką  prieš tai jį išvalius. Ne kirsti, o atsodinti, net negali būti tokio žodžio – kirtimas, nes proceso esmė – ataugantis medis.

Užrašė Rasa Liškauskaitė

Fotografija Dainiaus Šerono