Miškas – mano pasaulis

Miškas – mano pasaulis

Nuo pat mažens mane tėveliai vežasi į mišką. Stengiamės ten vykti dažnai – kiekvieną savaitgalį visais metų laikais. Mūsų šeima dažniausiai lankosi Daunoravos, Beržininkų ir Vilkiaušio miškuose. Stebiu miško gyventojus: gyvūnėlius, medžius, krūmus, žolytes ir gėlytes. Visada atvykusi į mišką turiu maišelį ir renku kitų žmonių paliktas šiukšles. O jų būna nemažai! Aš esu kantri, niekur neskubu, stebiu, tyrinėju, pasikalbu su miško pasaulio gyventojais. Niekada nevaikštau neišmintais miško takeliais. O jei ten, po samanomis ir žole, gyvena kirmėlytės ar vabaliuko šeimyna? Jeigu miško tankmėje nėra takelio žmonėms, tai nėra reikalo ten vaikščioti ir drumsti nusistovėjusią ramybę. Man tai visada kartojo tėvai. Išvažiuodama iš miško padėkoju ir pasakau: „Iki“.  Esu miško žmogutis. Miškas man yra mano pasaulis. Koks jis nuostabus visais metų laikais!

Pavasarį miškas man pats gražiausias. Jis bunda po žiemos miego. Vaikščiodama miško takeliais randu nedrąsiai iš po rudeninių lapų kyšančią žibuoklės mėlyną akelę. Šalpusnių žiedeliai lyg mažos saulutės, nusileidusios iš dangaus, nuspalvina pilką miško patalą. Medžių šakos apsipylusios pumpurėliais. Norisi sustoti ir žiūrėti. Atrodo, kad tuoj, mano akyse, jie  išsprogs ir medžiai apsipils žaluma. Paukštelių skleidžiami garsai patvirtina gamtos budimą. Niūniuoju ir aš kartu. Tai geriausia pavasario meditacija, ypač karantino laikotarpiu. Žinau, kad miškininkai apeina ir išvalo inkilėlius. Su vaikais pakabina padarytus naujus. Tik jie žino, ant kokio medžio pakabinti naują būstą. Turiu ir aš savo inkilą, kuriame gyvena juodieji strazdai. Jų šeimyna jau grįžo kovo viduryje. Man patinka klausyti jų gražios giesmės. O esate stebėję miško skruzdėlynus? Mane tai užburia. Galiu tupėti prie skruzdėlyno ir žiūrėti ištisas valandas, kaip mažytės miško gyventojos pluša, darbuojasi po žiemos. Kiek daug galima pasimokyti iš jų darbštumo, kantrybės, švaros ir tvarkos. Atsigeriu beržo sulos ir bėgu toliau…

Vasarą miške verda gyvenimas. Miško kilimas pasipuošia uogytėmis, kiškio kopūstais, grybais. Uogas vasarą lesa paukščiai, renka voveraitės, pelytės, net lapės. Žinau, kad uogauti reikia tvarkingai, nedraskyti ir nelaužyti augalų. Renku tik pažįstamas uogas. Paukščiai ir žvėreliai rūpinasi savo jaunikliais. Beržininkų miške tėtis visada užkuria laužą. Žinoma – tam skirtoje laužavietėje. Mama iškepa pietums dešrelių su daržovėmis. O desertui visada kepame zefyrus, pasmeigtus ant pagaliukų. O tuo laiku, kol tėveliai ruošia pietus, aš žaidžiu pavėsinėje esančiame bokštelyje. Įsivaizduoju, kad esu miškininkė! Stebiu horizontą ir įsivaizduoju, kaip miško gyvūnėliai lenda iš miško tankmės, o aš jiems pamojuoju ir pasižymiu knygoje pamatyto gyvūnėlio rūšį.  Žalia spalva mano mėgstamiausia, nes tai energijos, gyvybės ir sveikatos spalva. Tai miško spalva! Vasarą miške pasikraunu energijos. Tokia jėga užplūsta, kad net įkvėpti tyro miško oro pasidaro sunku.

Rudens miškas – tai spalvos, ramybė ir atokvėpis. Taip galėčiau trumpai apibudinti savijautą, patekus į rudeninį mišką. Lengvai ir grakščiai krenta spalvoti medžių lapai. Jie dainuoja ir šoka vienu metu. Mažos grybų kepurėlės nedrąsiai bando pasislėpti po jais. Aš su šeima mėgstame grybauti. Turime savo vietas. Mes su tėčiu po kiekvieno grybavimo skaičiuojame, kas daugiau rado grybų. Tai mūsų varžybos! Dažniausiai laimi tėtis. Bet kartą pavyko laimėti ir man. Tąkart atrodė, kad grybai patys man pasirodo. O vieną kartą ant medžio kelmo prieš saulytę šildėsi žaltys. Pirmą kartą iš taip arti teko pamatyti gyvatę. Buvo labai įdomu.

Žiemos miškas iš toli atrodo lyg miegantis pasaulis. Bet ar tikrai? Žiemą į mišką skubėti verta. Visada su tėvais ieškome miško gyventojų pėdsakų, spėliojame, kieno jie. Pažįstu kiškio, stirnos ir lapės pėdučių antspaudus. Truputį paeiname pėdomis ir mes. Bet esame supratingi, ne mūsų tai namai, mes tik svečiai, todėl nevalia drumsti miško gyventojų ramybės. Kartą tėtis man parodė voverės pėdsakus. Jie tokie smulkūs, maži ir gražūs! Kadangi ši žiema buvo labai snieginga, mes į miško šėryklas vežėme maisto žvėreliams. Morkų, bulvių ir šieno. Kai gyvūnėliai aprūpinti maistu, galima ir padūkti. Rogutėmis tėtis mane tampia labai greitai! O nuvirtusi nuo rogučių matau labai gražų vaizdą.  

Dažnai važiuodama į mišką matau, kaip miškininkai juos atnaujina, sodina mažus sodinukus pavasarį. Juos visą vasarą uoliai prižiūri, kad miško gyvūnai jų nenumintų ir nenugraužtų. Rudenį ir žiemą valo miškus nuo sausų šakų, kerta ligotus medžius. Matau, kaip jie rūpinasi mišku. Su miškininku Vytautu kabinau savo inkilą. Jis labai daug papasakojo apie paukštelių gyvenimą. Dar labiau supažindino su įpročiais, kurių turime laikytis miške. Šių įpročių laikausi ir aš. Drąsiai galiu teigti, kad tik miškininkai žino visas miško paslaptis. Tikiuosi, kad mano svajonė būti miškininke tikrai išsipildys, nes aš to labai noriu ir siekiu.

Gustė D., 10 metų

Nuotrauka Bronislovo Ambrozo