Miškas rauda…

Miškas rauda…

Žmogus yra arogantiškas, naikindamas viską, kas yra aplinkui, kad patenkintų savo gyvenimo poreikius. Jis sėdi namuose priešais židinį, gurkšnoja kavą ir nesusimąsto, kad viename iš miškų, kurio medžiai buvo iškirsti jo židiniui kūrenti, paukštė apglėbia savo mažylius ir bando juos sušildyti. Jie staiga tapo benamiai dėl žmogiško neapdairumo. Žiemą žmogus klajoja per sniegą dėvėdamas kailinius ir nesusimąsto, kiek ir kokių gyvūnų tam nužudyta. O naktį apkabindamas savo pagalvę net nesapnuoja kiek ir kokių paukščių nupešta.

Miškas nėra tik medžių krūva! Medis yra daugybės gyvūnų buveinė po žeme, šaknyse, kamieno drevėse ir lizduose ant šakų. Žemė – ne vien mūsų namai! Kodėl mes žudome lapes, vilkus, tigrus, liūtus ir elnius, kai jie miško ekosistemai naudingesni gyvi? Kodėl mes teršiame upes ir ežerus, kurie yra pagrindinis jų gėrimo šaltinis? Kodėl mes gadiname savo namus, kai galime rasti kitų būdų – saugių, gailestingų būdų, kurie nekenkia kitoms būtybėms. Šioje neteisingoje planetoje tikrasis grobuonis yra žmogus, o gyvūnai ir medžiai yra grobis.

Aš nenoriu matyti gyvūnų, uždarytų zoologijos soduose ar cirkuose. Užsidarykime mes saugiuose, mobiliuose narvuose ir stebėkime gyvūnus laisvėje…

Mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai mums labiau nei kažkada reikia gamtos. Kai technologiniai prietaisai įsiveržė į mūsų pasaulį, mes pamiršome pasaulio grožį, savo gamtą ir miškus. Mūsų planeta miršta, tarša didėja, o medžiai yra vieninteliai mūsų gelbėtojai, deja, to mes nenorime suprasti.

Mums labai reikalingi miško sargybiniai, ypač kai gyvūnų žudymas tapo pomėgiu ir pramogų šaltiniu kai kuriems medžiotojams, kurie neteisėtai nurauna elnių ragus. Vairuotojai nekreipia dėmesio į perspėjamuosius ženklus ir netyčia partrenkia laukinius žvėris savo automobiliais neatsisukdami atgal. O jų vargšai jaunikliai lieka prie mamos lavono, laukdami kol ji pakils iš „miego“.

Miške jaučiuosi saugiai ir patogiai. Vaikštau visur, kur noriu – be įtarių žvilgsnių į mane ir į mano musulmonės skarą. Gyvūnai yra kilnesni, jiems nerūpi tavo išvaizda, jei tu esi malonus, jie jausis saugūs ir prisiartins prie tavęs. Jei tu blogai su jais elgsiesi ar išgąsdinsi jų vaikus, jie tau atsakys tuo pačiu – puls tave gindami save.

Ne visi žmonės vienodi – yra žmonių, kurie supranta ir rimtai jaudinasi dėl to, kas vyksta. Yra žmonių, kurie savo gyvenimą skiria mūsų miškų apsaugai, gyvūnų gelbėjimui ir žmonių švietimui apie to svarbą.

Dešimt metų gyvenau tėtės gimtinėje – Tunise. Ten, kur dykuma sudaro didžiąją šalies teritorijos dalį. Mamos gimtinės – Lietuvos – didžiuliai žali miškai man yra didžiausia egzotika. Todėl aš ypatingai vertinu ir myliu miškus, stengiuosi suprasti jų svarbą. Pasvajoju tapti miškininke, prisidėti prie miško gerovės. Aš noriu būti medžių ir gyvūnų draugu, klaidžioti miške ir mėgautis paukščių čiulbėjimu, negąsdindama stirnų ir kiškių. Trokštu atsikratyti kaltės jausmo, kuris mane visur persekioja, noriu jiems parodyti, kad ne visi žmonės yra monstrai.

Aš noriu būti šalia gyvūnų, juos paguosti, atsiprašyti vardan visų žmonių, kad mes jiems pridarėme žalos. Kartais sapnuoju, kad galiu kalbėtis su gyvūnais. Aš einu pas stirną ir ji man skundžiasi, kad žmogus nužudė jos vyrą ir nulaužė ilgus ragus. O lapė skundžiasi, kad žmogus paspendė spąstus jos broliams ir nulupę apsivilko jų kailiais bei gyrėsi jais. Paukštė verkia, kad išdykę žmogaus vaikai pavogė jos kiaušinius ir jai neteks regėti savo vaikų. Jie sudaužė juos žaisdami tarsi su akmenimis, o juk tai – nekaltos sielos.

Hasna J., 15 metų

Bronislovo Ambrozo nuotrauka