Miškininkai – okupacijos aukos

20 birželio, 2017
Pretenzija dėl pirkimo sąlygų
20 birželio, 2017
Išsipildė vaikystės svajonė – tapo gamtos dalimi
21 birželio, 2017

Rankose laikau prieš gerą dešimtmetį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos išleistą knygą „Girių skausmas“. Šioje knygoje – pasakojimai apie Lietuvos miškininkus – okupacijų aukas. Šią temą man pasiūlė Vytautas Tautvaiša, jis ir knygą laikinai paskolino.

Girininkai, eiguliai, kiti miško darbuotojai buvo ir yra pagrindiniai asmenys, saugantys didžiausią Lietuvos gamtos turtą – miškus. Nepaisant santvarkų ir okupacijų kaitos, rizikuodami gyvybe miškininkai stengėsi saugoti miškus. Didžiausią genocidą Lietuvoje tiek tautos, tiek ir miškininkų atžvilgiu vykdė Tarybų Sąjunga ir Vokietija. Negalime pamiršti ir Švenčionių krašte lenkų okupacijos laikotarpiu vykdytos politikos. Nemažai ir Švenčionių krašto miškininkų patyrė genocidą, buvo ištremti arba sušaudyti. Knygoje daugiausia apžvelgiamas stalinizmo laikotarpis, bet teroras prieš miškininkus buvo vykdomas ir vokiečių okupacijos laikotarpiu. Miškininkai kentėjo ir nuo rusų partizanų, ir nuo Armijos Krajovos. Iki 1944 m. gegužės 1 d. knygoje pateikiamais duomenimis buvo nužudyta 39 miškininkai. 1944-1956 m. įkalinta ar ištremta buvo 100 diplomuotų miškininkų.

Miškingame Švenčionių krašte visada buvo ir yra miškininkų, sąžiningai vykdančių savo pareigą – saugoti ir puoselėti mišką. Knygoje „Girių skausmas“ minimas 31 su mūsų kraštu vienaip ar kitaip susijęs miškininkas, patyręs okupantų žiaurumą. Manau, kad Gedulo ir vilties dienos išvakarėse verta prisiminti tuos žmones.

Mykolas Borisevičius. Gimė 1898 m. 1940 m. buvo Labanoro urėdijos eigulys, po to Linkmenų III eilės girininku. Su šeima ištremtas 1941 m. birželio 14 d. Įkalintas Rešotų lageryje. 1942 m. neatlaikęs tardymų žiaurumo mirė.

Vaclovas Gaidamavičius. Gimė 1907 m. balandžio 25 d. Švenčionyse. Mokėsi Švenčionių lietuvių gimnazijoje. 1932 m. per demarkacinę liniją pabėgo į nepriklausomą Lietuvą. Dirbo įvairiose urėdijose. 1940-1942 m. Švenčionėlių urėdijoje vyr. eigulio pareigose. 1943 m. birželio 7 d. nužudytas sovietų diversantų.

Jonas Karklelis. Gimė 1934 m. sausio 1 d. Švenčionių r., Vaitkūnų k., kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą, ten įgijo miškininko specialybę. Grįžęs iš tremties dirbo Ignalinos r.

Vladas Kimberis. Gimė 1871 m., 1941 m. buvo Švenčionių urėdijos girininkas. Tų pačių metų birželio 14 d. ištremtas į Sibirą.

Ana Kugaudienė (Jurėnaitė) gimė 1933 m. rugsėjo 17 d. Švenčionių r. Dvartiškės k. 1945 m. liepos 17 d. su tėvais buvo ištremta į Permės sritį. Tėvai mirė tremtyje 1948 m. Iš tremties paleista 1955 m. 1959 m. sugrįžo į Lietuvą ir iki 1989 metų Švenčionėlių miškų urėdijoje ėjo įvairias pareigas.

Stasys Lauruvėnas. Švenčionių urėdijos girininkas, gimė 1871 m., gyveno Trečiūnų k., 1941 m. su žmona Michalina ir sūnumi Vladu ištremtas į Sibirą.

Šventos apylinkių žmonės dar ir šiandien prisimena Leoną Lazauską, gimusį 1919 m. Švenčionių valsčiaus Beržuvių k. 1942-1944 m. buvo Kiemeliškių girininkas, 1944 m. NKGB buvo suimtas ir iki 1948 m. kalėjo Švenčionių ir Vilniaus kalėjimuose. Po to dirbo pedagoginį darbą Švenčionių r.

Kalėjimo neišvengė ir Leonas Ryliškis, kuris gimė 1927 m. Švenčionių r. Paluknio k. 1948 m. baigęs Vilniaus suaugusiųjų mokyklą įstojo į VU miškų ūkio fakultetą, bet antrame kurse buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. Grįžęs iš lagerių Leonas Ryliškis nuo 1958 m. studijas tęsė LŽŪA Miškų ūkio fakultete, kurį baigęs visą laiką dirbo Švenčionių r. įvairiose su mišku susijusiose pareigose. Mirė 1992 m., palaidotas Labanoro kapinėse.

Kur kas tragiškesnė 1902 m. gimusio Eustacho Sacevičiaus lemtis. Šis žmogus 1937-1941 m. dirbo Labanoro urėdijos Baltadvario girininku. 1941 m. birželio 14 d. jis kartu su motina Julija ir seserimi Marija buvo ištremtas į Sibirą ir įkalintas Rešotų lageryje. Ypatingojo pasitarimo sprendimu 1942 m. rugsėjo 12 d. pasmerktas mirti, sušaudytas spalio 18 d. Kanske. Ką jau tokio turėjo padaryti girininkas, kad būtų skirta tokia griežta bausmė? Vargu ar rasime atsakymą į šį klausimą. Kai paleista žudymo mašina, logikos ieškoti beprasmiška.

Tragiška lemtis ištiko ir kitą toje pačioje Labanoro urėdijoje tik Baranavos girininkijoje dirbusį Martyną Salminą, kuris buvo gimęs Navasodų vnk. Čia vėliau ir gyveno, iš čia 1941 m. birželio 14 d. su sūnumi Vytautu buvo ištremtas į Sibirą ir įkalintas Rešotų lageryje, kur 1942 m. ir mirė.

Savo pėdsaką, dirbdamas dabartinėje Švenčionių r. teritorijoje, paliko ir 1922 m. gimęs Vytautas Urnevičius, kuris 1941 m. buvo paskirtas Švenčionėlių urėdijos girininku be girininkijos, po to 1942 m. Januliškio, 1943 m. Kaltanėnų girininkijos girininku. 1944 m. paskirtas Švenčionėlių urėdo pavaduotoju, 1945 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Sugrįžęs iš tremties dirbo Druskininkuose ir kitur.

Plačiau paminėjau tik keleto mūsų rajono teritorijoje dirbusių ir represijas patyrusių miškininkų. Jų buvo ir daugiau: Petras Žukauskas, Stasys Žadeikis, Povilas Vilkus, Jonas Valainis, Antanas Rubikas, Kazys Rubikas, Leonas Pieniuta ir kiti.

Kaip rašoma knygoje „Girių skausmas“, nuo okupacinių režimų nukentėjo apie 33 proc., tai panašus procentas kaip ir bendrai nukentėjusių Lietuvos gyventojų. Kaip bebūtų liūdna konstatuoti, bet pokario metais yra nukentėjusių miškininkų ir nuo Lietuvos partizanų, toks buvo laikotarpis – žiaudrus, negailestingas…

Permės srities Kudymkaro miško technikos technikumą baigė ne vienas lietuvis tremtinys.

Leonas Ryliškis grįžęs iš tremties dirbo gimtajame Švenčionių r.

Vaclovas Gaidamavičius žuvo nuo sovietinių diversantų kulkų.

Miškininkai, nepaisant okupacijų ir santvarkų kaitos, rūpinosi ir rūpinasi Lietuvos miškais.

Algis Jakštas