Miškininkas – daug daugiau nei profesija

Miškininkas – daug daugiau nei profesija

Žakas Ivas Kusto yra pasakęs: “Anksčiau gamta baugino žmogų, o dabar žmogus baugina gamtą”. Šia mintimi galime teigti, jog per daugybę amžių miškai ir visa gamta sparčiai keičiasi: ankščiau, kur žaliavo neaprėpiami miškų plotai, šiandien stovi fabrikai ar begalė didžiulių prekybos centrų, kurių tiek daug mums tikrai nereikia. Žinoma, sakysite, jog pasaulis modernėja, keičiasi – ir aš visiškai su tuo sutinku, kad reikia naujovių, tačiau taip pat nereikia pamiršti, iš ko mes kilę, kas mūsų protėviams padėjo išgyventi ir kas juos gynė nuo priešų. Tai – miškas. Taigi, kodėl aš noriu būti miškininku?

Visų pirma, noriu būti miškininku, nes tai – daug daugiau nei profesija. Tikriausiai galvosite, kad miškininko darbas yra pavaikščioti po miškus, sužymėti medžius ir išduoti dokumentus miškovežiams, tačiau tai tik pusė tikrovės. Tai – labai atsakinga profesija. Svarbiausia miškininko funkcija – miško atkūrimas. Šios profesijos žmogus turi prižiūrėti, kad iškirsto miško dalis būtų atsodinta per trejus metus, taip pat miškininkai atidžiai ruošia sodininkus, kuriais miškas atkuriamas. Miškui nuolat gresia pavojai: gaisrai, audros, medienos vagystės, medžių ligos. Miškininkai yra atsakingi už visas šias negandas ir atlieka sanitarinę miško priežiūrą, tvarko lankytojų sukeltus padarinius ir paliktas šiukšles.

Jeigu apkeliautume aplink Baltijos jūrą, tai pamatytume, jog  Lietuvos miškai yra pačiame centre -tarp šiaurės ir pietų miškų. Jie lyg atskaitos taškas, pagrindas, ant kurio stovėdami perprantame savuosius miškus ir kitų šalių gamtą, jos visumą ir ypatybes. Lietuvos miškai driekiasi per visą šalies teritoriją, todėl jų priežiūrai reikalingas gausus būrys specialistų. Su tuo susijęs ir širdį glostantis faktas, kad  miškininkų dėka Lietuva 2012 metais buvo pripažinta geriausiai miškus saugančia ir tvarkančia valstybe pasaulyje, todėl šios profesijos žmonės garsina Lietuvą ir išaugina miškus ne mažiau gražesnius nei Brazilijos, Kanados, Australijos ar Indonezijos. Ypač svarbus miškininko specialybės privalumas, kad ji suteikia galimybę gyventi ir dirbti mėgiamą darbą net atokiausiose Lietuvos vietose, o žmonėms rasti įspūdingiausius kraštovaizdžius ir mėgautis išpuoselėtais miško kampeliais. Kiekvienam iš mūsų reikėtų padėkoti miškininkams už žaliuojančius masyvus, už atsidavimą ir kantrybę ugdant, puoselėjant ir gelbstint kiekvieną, net ir mažiausią miško plotelį ar žvėrelį. Taigi, miškininkas yra ne tik darbininkas nuo 8 iki 17 valandos, o ir žmogus, atiduodantis visą save, kad miškas galėtų žaliuoti daugybę metų.

Antra, noriu būti miškininku, nes tai ne tik darbas miške, bet ir švietimas, kitų auklėjimas, kaip  svarbu išaugoti gamtą. Miškininkai važiuoja į mokyklas, universitetus, kolegijas ir ten skaito paskaitas, kad  kiekvienas turime prisidėti prie šviesesnės ir tvarkingesnės gamtos. Žinoma, miškininkai kalba ir apie elgesio taisykles miške, organizuoja pažintinius renginius bei ekskursijas miškuose ar medelynuose, taip pat renginius ir stovyklas mažiesiems miško bičiuliams: inkilų gamybos konkursus ir jų įkėlimą, gandrų parskridimo ir kitas gamtos pažinimo šventes, sėjinukų sėjas, žvėrelių maitinimą šaltuoju metų laiku ir kita. Visi šie užsiėmimai skirti tam, kad kiekvienas iš mūsų galėtų pažinti ir puoselėti mišką kaip savo namus. Mano nuomone, toks jaunimo švietimas yra be galo reikalingas, nes stebint pasaulio gamtos keitimąsi, jeigu žmonės ir toliau bus abejingi mus supančiai aplinkai (šiukšlins, nerūšiuos atliekų, į aplinką, vandenį leis teršalus, nelegaliai  kirs miškus ir kt.), po 30-40 metų miškai dar labiau pradės nykti, taip pat išnyks kai kurios gyvūnų rūšys, atsiras mutacijų, kas  tikrai ne į teigiamą pusę pastūmės gamtą, o galų gale dėl užteršto vandens išnyks žuvys, sunyks ir žuvies pramonė, o mūsų vaikai ir anūkai žuvį galės pamatyti tik muziejuje ar knygos paveikslėlyje. Mškininkai savo prezentacijose pristato visus neigiamus žmogaus elgesio veiksnius ir skatina bent minimaliai pagalvoti apie save bei kitus bei pradėti gyventi švaresnį gyvenimą: rūšiuoti, dalyvauti įvairiose šiukšlių rinkimo, aplinkos tvarkymo akcijose, o pastebėjus kenkėjišką žmogaus veiklą pranešti reikiamoms institucijoms. Taigi, miškininkai atlieka ir pedagogo darbą, kad mums įskiepytų supratimą, jog visa pasaulio gamtos gerovė yra tik mūsų rankose. 

Apibendrinant galima teigti, kad tinkamai prižiūrėtas miškas – miškininko asmenybės atspindys. Tik nuoširdžiai mylintis gamtą žmogus gali dirbti tokį, daug jėgų bei atsidavimo reikalaujantį darbą. Visi turi lenkti žemai galvą prieš šios profesijos atstovus, nes tik jų dėka žiemą galime vaikščioti baltame miške ir jaustis kaip pasakoje, tik jų dėka pavasarį galime prisiskinti žibučių ir klausytis paukščių orkestro, tik jų dėka vasarą galime valandų valandas žingsniuoti po sodriai žaliuojantį mišką ir pro medžių kamienus matyti, kaip leidžiasi saulė. Galų gale  tik jų dėka rudenį galime vaikščioti raudonų lapų kilimu ir ieškoti grybų vado – baravyko. 

Karolina R., 17 metų

Nuotrauka Bronislovo Ambrozo