Miškininkas – ne vien žmogus su žalia uniforma, jie miško užtarėjai

Miškininkas – ne vien žmogus su žalia uniforma, jie miško užtarėjai

Miškininkas – daugiau nei profesija. Miškas nėra vien tik žali medžiai, o miškininkas – vien žmogus su žalia uniforma. Jis susietas tam tikru ypatingu ryšiu su mišku. Manau, ne vienas susimąstome, koks būtų miškas be šitų jam svarbių žmonių. Tik miškininko dėka kvėpuojame grynu oru. Miškininkystė – tai darbas, reikalaujantis daug pastangų. Šiame laiške kalbėsiu apie miško svarbą bei kodėl noriu būti miškininke.

Dažnas iš mūsų net neįsivaizduoja, kokia iš tiesų yra miškininko kasdienybė. Tai darbas, trunkantis ištisus metus, dažnai daugiau nei aštuonias valandas per dieną ištisą savaitę. Kiekvienas miškininkas supras, jog miškas, kaip vaikas, nuolat reikalaujantis dėmesio, rūpesčio. Neužtenka nei paros, nei metų laiko ir tik po keliasdešimt metų gali pasakyti, jog užauginai tinkamą, brandų ir visuomenei naudingą mišką.

Miškas ta vieta, kurioje yra ne tik žalumos, bet ir žvėrelių. Jame mes kvėpuojame medžių skleidžiamais kvapais. Baisu net pagalvoti, kas nutiktų, jei nebūtų mišką prižiūrinčių žmonių. Turėtume didžiuotis, jog Lietuvą dengia net 33 proc. miškų. Turėtume džiaugtis, kad Lietuva turi tokius rūpestingus miškininkus. Mane kartais liūdina, kad miške kai kurie žmonės palieka šiukšles. Juk gamta taip pat kenčia, tie žmonės nesupranta miško svarbos. Juk miškas – žvėrelių ir augalų namai, daugelis jų nyksta dėl žmonių žalos gamtai.

Visiems gera būti miške, bet ar visi jį tausojame? Paklauskime patys savęs. Juk miškas yra tas branduolys, dėl kurio mes galime kvėpuoti kiekvieną dieną. Noras padėti gamtai stiprėti, augti bei išlikti yra nuostabus. Visi matome, kas dedasi gamtoje, kai joje paliekamos atliekos, kurios suyra per šimtus metų. Juk visi būname gamtoje, visi ją ir saugokime.

Miške gera sportuoti, stovyklauti, žaisti, atsipalaiduoti, užuosti pušų, eglių, beržų bei kitų medžių aromatą. Manau, visi žinome, kaip smagu uogauti, grybauti miške.

Smagu žinoti, kad Lietuvos miškuose yra įvairiausių gėrybių. Pavyzdžiui, uogos – vitaminų bomba, o grybai taip pat sveikuoliškas maistas. O kiek daug gydančių augalų slepiasi miško tankymėse! Tarkim bitė, ji mažas padarėlis, bet užtat labai naudingas. Iš jų surenkame sveiko medaus, ant kojelių jos perneša žiedadulkes.

Lietuva – miškais apaugęs kraštas. Visais metų laikais jame galima stebėti įvairiausius stebuklus, kuriuos sukuria gamta.  Nuostabu stebėti miško spalvas rudenį. Eidamas takeliu išgirsti, kaip genys darbininkas stuksena medžio kamieną, o eglės šakomis straksi pūstauodegė voverė, nešina kankorėžį. Ką jau kalbėti apie vaivorykštę po lietaus, kuri įvairiausiomis spalvomis papuošia medžių viršūnes. Nuostabus grožis, kai leidžiasi saulė ir miškas paskęsta saulėlydžio liepsnose… Ir užmiega gamta.

Neabejoju, kad kiekvieną gamtos lankytoją pralinksmina miškelio žalumoje pūpsantis tarp žalių samanų rudagalvis baravykas. Atrodo, mažas grybukas, drėgnu oru glitus, baltu koteliu, malonaus kvapo. Labai skanus grybautojų radinys. Beje, miško karalaitis kartais atstoja vabzdžiams namus, saugią buveinę. Žinoma, gamtoje galima išvysti ne tik baravykų, bet ir kitų įvairiausių grybų.

Miškininkai yra miško užtarėjai. Šie žmonės ne tik kovoja su pažeidėjais, bet ir organizuoja žmogaus veiklą miške: vadovauja miško sodinimui, masiniam sėklų ir vaisių rinkimui, dalyvauja paskirstant sklypus kirtimui. Miškininko profesija reiškia meilę gamtai ir atsakomybę už ją. Manau, miškininku gali būti ne kiekvienas, o tik gamtą mylintis žmogus, sąžiningas, pasirengęs fiziniam krūviui, geros atminties bei drąsus, juk be drąsos neįmanoma kovoti su brakonieriais.                                                                              

Luknė P., 12 metų

Bronislovo Ambrozo nuotrauka