Selemonas Paltanavičius: „Meilė miškui gali prasidėti ir nuo atsitiktinai rasto kankorėžio“

 Selemonas Paltanavičius: „Meilė miškui gali prasidėti ir nuo atsitiktinai rasto kankorėžio“

Gamtininkas, vaikų mylimas rašytojas Selemonas Paltanavičius į klausimą, ką jam reiškia miškas, atsako, kad nepaisant, jog miškas kaip gamtos dalis jam yra aiškus ir suprantamas, vis  dėto tai  ir labai mistiška vieta, jam atstojanti dvasinę užuovėją. Rašytojas, vaikystę praleidęs sodyboje prie girios, sako visuomet nudžiungantis, kai pristatydamas savo knygas jauniesiems skaitytojams darželiuose, mokyklose ar bibliotekose sutinka vaikų, kurie dega smalsumu ir meile miškui.

„Pripažinsiu, kad daug kam miškas šiandien kažkas tolimo, vienas kitas vaikas net neskiria eglės nuo pušies, kitiems nekyla klausimų, kodėl vieni medžiai tokie, o kiti – kitokie. Bet taip pat galiu pripažinti, kad kiekvienoje mokykloje sutinku vieną, du, tris vaikus (ir nebūtinai kaime ir ne prie miško), kurie tiesiog dega bei tiek žino apie mišką, kad apstulbstu. Tokius vaikus labai ilgai prisimenu ir labai džiaugiuosi suprasdamas, kad jie tikrai rūpinsis gamta, mišku, galbūt net taps miškininkais“, – kalba  S. Paltanavičius.

Gamtininkas teigia, kad pasėti vaikuose mažą sėklelę, kuri išaugtų į meilę miškui, nėra paprasta. „Kad taptum miškininku, į tai turi linkti siela“, –  svarsto vaikų rašytojas, o pirmiausia tą meilę ugdyti turėtų šeima. Tėčiai, mamos, seneliai ir močiutės, anot S. Paltanavičiaus, turėtų pasvarstyti, kaip vaikuose pasėti tą smalsumo sėklelę.

„Kai ta sėklelė sudygs, kai atsiras smalsumas, atsiras ir noras pažinti. O smalsumą sužadinti gali bet kas. Tai gali būti ant kelio surasta paprasta klevo sėkla, riešutas. Tai gali būti kartu su vaiku pasodintas medelis. Galbūt verta stabtelti su vaiku ir patyrinėti, kaip atrodo klevo žiedai, kaip žieduose dirba bitės, kaip pamiškėje auga medis, o ant kurmiarausio – mažutės eglaitės“, – rašytojas skatina nepraeiti net pro smulkmenas, nes nuo jų gali prasidėti dideli dalykai.

S. Paltanavičius įsitikinęs: jei vaikas matys, kad suaugusiam neįdomu – taip pat nesusidomės. O pasidomėjus, kaip meilė miškui sudygo  jo paties širdyje, atvirauja, kad ta stebuklinga sėklelė buvo pasėta dar kūdikystėje, kai gulėdamas lopšyje žvelgė į medžių viršūnės. „Gali būti, kad pirmas dalykas, kurį aš pamačiau kūdikystėje, buvo miškas“, – šypsosi rašytojas.

Kaip gamtininkas vertina svetainės www.miskininkas.eu organizuojamą mokinių rašinių konkursą „Kodėl noriu būti miškininku“, kuriame vaikai kviečiami dalytis mintimis apie mišką, santykį su juo, jausmus, kuriuos kelia buvimas miške? Rašytojas skatina vaikus jame dalyvauti.

„Iš tikro siūlau, rekomenduoju, kalbinu: jeigu jaučiate miškui nors mažiausią meilę, jeigu gerbiate jį, jeigu jūsų akys lekiant automobiliu Lietuvos keliais seka medžius, stebi ir mato juose ką nors labai gražaus, būtinai dalyvaukite konkurse. Ir ne todėl, kad tai dar vienas konkursas. Tai yra sugrįžimas prie miško, prie mūsų lietuviškų ištakų. Manau, kad tai būtų nebloga paraiška ir profesijai pasirinkti. Žinokite: miškininku gali tapti tik labai mišką, medžius, gyvąjį pasaulį mylintis ir gerbiantis žmogus. O gal jūs tokie ir esate? Nevaržykite savęs, atsiverkite, dalinkitės – kada nors mes susitiksime miške: aš, žilas rašytojas, ir jūs, žalia uniforma vilkintys miškininkai.“

Rasa Milerytė

Nuotraukos Salemono Paltanavičiaus