Miškininkas puoselėja miško brolių atminimą

Miškininkas puoselėja miško brolių atminimą

Įamžinus kelių partizanų žūties vietą ir atstačius žeminę, Kauno rajono Drapakampio miškas (Zapyškio seniūnija),  traukia ne tik turinčius sąsajų su šia vieta ir žmonėmis, bet ir jaunąją kartą. Lankomasi ne tik tragedijos ženklu pažymėtą rugpjūčio 26-ąją. Kartais čia vyksta istorijos pamokos, rengiami pėsčiųjų žygiai.  Kad anų laikų įvykiai nenugrimztų užmarštin, daugiausia pasistengė Ežerėlio girininkijos girininko pavaduotojas Vytas Sinkevičius.

Antras kartas – sėkmingesnis

Pirmą kartą miškininkas su savanoriais bunkerį Drapakampio miške atstatė 2002-aisiais.

„Paprasti rąstai laikytų daugiausia trejus metus, todėl  kilo mintis panaudoti pabėgius. Pirmieji buvo patręšę, todėl ir tarnavo trumpiau. Žeminė, veikiama drėgmės ir laiko, per dešimt metų vėl tapo avarinės būklės. Tiesa, prieangis išsilaikė, matėme, kad negriūva, nekyla pavojus, todėl palikome taip, kaip buvo. Šiuos gerai impregnuotus pabėgius gavome naujus, manau, kad dabar žeminė neįgrius bent dvidešimt metų“,  – mano Ežerėlio girininkijos girininko pavaduotojas.

Istorinio objekto  gelbėjimas  pareikalavo fizinių jėgų ir ištvermės. Čia besidarbuojantiems vyrams teko iškasti per sulūžusias medines konstrukcijas į vidų suvirtusias žemes. Keturis  mėnesius kiekvieną savaitgalį į talkas rinkosi Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės 9-osios Kauno rajono kuopos, vadovaujamos Gedvydo Celiešiaus, vyrai. Dubravos ekspermentinė mokomoji miškų urėdija skolino techniką.

Partizanų slaptavietės dydis atstatant išsaugotas toks pat, tačiau vietoj dvejų dviaukščių gultų žeminėje įrengti vieneri. Kaip ir anuomet, bunkerio sieną puošia kryžius.

2013-ųjų  birželį Papiškės–Novos partizanų stovyklavietė įrašyta į Kultūros vertybių registrą, o rugsėjį surengtos Papiškės–Novos partizanų antrą kartą atnaujintos žeminės pašventinimo iškilmės. Dabar Drapakampio miško bunkerį prižiūri Kuro girininkija.

Prieš pora metų V. Sinkevičiaus pastangas, kad būtų deramai įamžintas pokario partizanų atminimas, įvertino Kauno rajono vadovybė ir  įteikė jam aukščiausią Kauno rajono apdovanojimą – Garbės ženklą.

Jautė šventą pareigą

Mintis atstatyti žeminę miškininkui kilo prieš 17 metų,  kai V. Sinkevičių likimas suvedė  su legendiniu partizanu Vytautu Balsiu-Uosiu. Jis papasakojo, kas prieš daugiau kaip septynis dešimtis metų  vyko šiose apylinkėse, parodė vietas, kuriose slapstėsi kovotojai už Lietuvos laisvę.

„Esu miškininkas. O šie vyrai buvo vadinami miško broliais, miškiniais, pasirinkę Uosio, Beržo, Aro, ryšininkė –Miško gėlės slapyvardžius. Esu įsitikinęs, kad įamžinti jų atminimą – mūsų pareiga“, – įsitikinęs Ežerėlio girininkijos girininko pavaduotojas.

1. Sinkevičius neabejojo, kad jei jo tėčio 1940 metais nebūtų suėmę, jis irgi būtų kovojęs miške. Kai partizanai liejo kraują ir aukojo savo gyvybes Lietuvoje, V. Sinkevičiaus tėtis kalėjo lageryje Sibire.

 „Esu ne tos kartos žmogus, šias istorijas man papasakojo gyvi tų dienų liudininkai. Jeigu ne stribai, gal kova ir būtų laimėta. Ačiū, Dievui, kad gimėme kitu laiku ir nematėm tų žiaurybių, tačiau turime būti dėkingi ir saugoti atmintį“,  – neabejojo pašnekovas.

Glaudėsi vienerius metus

Legendinio partizano Uosio tėtis Zigmas Balsys po 1945-ųjų birželio 13 dienos kautynių su stribais, šiems sudeginus trobesius, pasirinko sunkų partizano kelią. Kartu su bendražygiais jis  Drapakampio miško žeminėje glaudėsi vienerius metus. Būtent čia  slapstėsi ir Vytautas Balsys, kai jam buvo peršautas klubas. Šalia žeminės buvo įrengta ir „ligoninė“. Garbaus amžiaus partizanas prisimena, kad vaistų tebuvo revanolio buteliukas, o žaizdoms perrišti teko plėšyti marškinius. Netoliese iškastoje žeminėje partizanai buvo įsirengę ginklų sandėlį – čia vyko tikras karas.

Maždaug 10 kv. m žeminėje slapstėsi 16 vyrų. Nors turėjo krosnelę, retai ją kurdavo net žiemą, kad kylantys dūmai neišduotų slaptavietės. „Dabar įėjimas matosi akivaizdžiai, o tais laikais miško broliai priklodavo samanų, pasodindavo eglutę, NKVD-istai, badydami žemę durtuvais kas dešimt metrų, bunkerio neaptikdavo“, – rodydamas istorinę vietą  pasakojo V. Sinkevičius.

Partizanai buvo vietiniai, kaip ir V. Balsys, kurio  tėviškė yra Papiškiuose vos už trijų kilometrų. Žiemą jie eidavo kaip vilkai, – pėda į pėdą, kad niekas nesuprastų, kiek žmonių vienu metu žingsniavo. Einantis voros gale vilkdavo eglutę ar kitą medelį ir sunaikindavo pėdas. Kalviai nukaldindavo specialius pririšamus trijų strypų  įtaisus prie batų – taip iš viso nelikdavo jokių pėdsakų. V. Sinkevičius miške netoli Braziūkų ir pats yra radęs tokius tristrypius ir atidavęs muziejui.

Tikėjo Dievu ir laisve

Tarp partizanų buvo infiltruotas Šoferiukas,  jis ir išdavė jų slapstymosi vietą. Šalia žeminės – V. Balsio tėčio Zigmo žūties vieta.

Kai 1945 metų rugpjūčio mėnesio 26 dieną NKVD kariuomenė apsupo žeminę, Z. Balsys partizanams virė pietus. Žeminėje slapstėsi 16 vyrų, jie, išgirdę šūvius, atsišaudydami pasitraukė į Novaraistį.  Z. Balsiui pasitraukti nepavyko. Sugrįžę už trijų dienų  partizanai  rado ir radistą Jurgį Čeičį-Arą. Manoma, kad sužeistas kovotojas gyvybės siūlą nutraukė pats.  Partizanų priesaikoje buvo numatyta – gyvam priešui nepasiduoti. Bendražygio kūną partizanai palaidojo po pušimi.

„Pirmą kartą atstatant bunkerį, bandėme kasinėti, ieškoti J. Čeičio-Aro palaikų. Miškas pasikeitė – dramatiškus įvykius mačiusių pušų Drapakampyje nebėra, vietoj jų ošia eglės. Palaikų rasti nepavyko, – pasakojo V. Sinkevičius.

Teritoriją nuodugniai patikrinus su metalo detektoriumi,  aptikta nemažai autentiškų daiktų: iššautų ir nepanaudotų šovinių, liktarnų, pistoletas, vokiška dujokaukė, medalikėlis.  „Tie vyrai tikėjo Dievu, tikėjo laisve“, – sakė pašnekovas.

Istorinės atminties saugotojai radinius sudėjo  į stendą. Dabar jis  kabo Karininkų ramovėje esančiame Lietuvos laisvės kovų sąjungos štabo viršininko, kario savanorio, Vyčio kryžiaus kavalieriaus, dimisijos majoro V. Balsio kabinete.

Peršautas į klubą, tris kartus išvengęs tikros pražūties partizaniniame kare, 20 metų kalėjęs lageriuose, įgriuvus šachtai patyręs raktikaulio traumą, Uosis išsaugojo tvirtą dvasią.

„Brolis Viktoras sudegė gyvas tėviškėje vos 17 metų, tėtis žuvo jaunas, o man Dievulis kompensavo už juos ilgą amžių,“ – įsitikinęs legendinis 95 metų partizanas.

Išliko vienetai

„Skaudžiausia, kad  tokių žmonių, kaip Uosis, išlikę vienetai. Išgyvenusieji stato žuvusiems draugams paminklus. Kryžiumi tėčio ir Jurgio Čeičio-Aro žūties vietą  dar sovietiniais laikais paženklino būtent V. Balsys. Jo rūpesčiu atsirado paminklas tėviškėje. Zapyškio bažnyčios šventoriuje stovi koplytstulpis komunizmo aukoms, partizanų motinai. Laisvės kovų dalyvių atminimas didžiąja dalimi įamžintas politkalinių ir tremtinių suaukotomis lėšomis“, – vardijo V. Sinkevičius.

Pašnekovo dėka pastatytas kryžius prie Braziūkuose buvusios žeminės,  sudėtos rodyklės, nukreipiančios į istorinės atminties vietas.

Žemines Lietuvos partizanai dažniausiai įrengdavo miškuose, ūkininkų sodybose, tvartuose, daržinėse. Šiandien partizanų slaptavietės – simbolinė vieta, kuri turėtų mums priminti partizanų kovos reikšmę. Jų dėka dešimtmečiui buvo pristabdytas tautinio identiteto naikinimas.

Anot V. Sinkevičiaus, pasirūpinti istorinės atminties vietomis  – šventa pareiga. Šalia Zapyškio ir Ežerėlio esančiuose miškuose esama daug bunkerių, tačiau būtina išsiaiškinti, kas iš tikrųjų slapstėsi. 

„Svarbu, kad neatstatytume tų, kuriose glaudėsi sovietiniai partizanai. Agurkiškių girininkijoje, Kazlų Rūdos miškuose stovėjo paminklinis akmuo sovietiniams partizanams su penkiakampe žvaigžde. Įsivaizduojate, prieš septyniolika metų vietiniams ir jaunimui iš sostinės prie jo buvo surengta trijų dienų stovykla, Mindaugo karūnavimo iškilmių paminėjimas. Taip jauni žmonės ir suklaidinami“, – kartėlio neslėpė  Ežerėlio girininkijos girininko pavaduotojas.

Drapakampio miško žeminė pateko į žygeivių maršrutą

Belieka tik pasidžiaugti, kad Drapakampio miško žeminėje besiglaudusių miško brolių atmintis uoliai ir deramai saugoma. Šiemet kovo 3-osios naktį Kauno rajone įvyko pokario Lietuvos partizanams pagerbti skirtas žygis „Tauriečiai“, kuriame dalyvavo maždaug 1200 žygeivių. Žygį organizavo Pėsčiųjų žygių asociacija kartu su Kauno rajono savivaldybe, Vytauto Didžiojo šaulių 2-ąja rinktine, Ežerėlio kultūros centru ir Ežerėlio girininkija. Organizatoriai tvirtino, kad šia akcija siekiama vienyti karių, sukarintų struktūrų pareigūnų ir civilių bendravimą, ugdyti jaunimo pilietiškumą, skiepyti meilę Tėvynei ir pagarbą istorijai.

Į istorinės atminties renginį atvyko žmonės iš visos Lietuvos kampelių: ne tik iš Kauno regiono, bet ir iš Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės, Joniškio, Tauragės, Jurbarko, kitų kraštų. Didžiausias žygeivių grupes sudarė pakaunės krašto jaunimas.
Žygio, kuriame  dalyvavo ir Lietuvos kariuomenės, Šaulių sąjungos ir  Kauno rajono savivaldybės atstovai, apie 50 JAV karių iš Ruklos, metu buvo aplankytos Drapakampio  ir Altoniškių partizanų žeminės, 1863 metų sukilėlių kapai, partizano V. Balsio sodybvietė, kurioje 1945 metų birželį vyko svarbus mūšis su NKVD smogikais. Sovietų budeliai čia nužudė penkis partizanus: V. Balsio brolį Viktorą Balsį, Aleksandrą Jansoną, Vladą Šidiškį, Viktorą Šlionskį ir Vincą Vaidelį, o sodybos pastatus pavertė pelenais.
Mintis atstatyti žeminę kilo prieš 17 metų,  kai V. Sinkevičių likimas suvedė  su legendiniu partizanu Vytautu Balsiu-Uosiu.

Parengė V. Kasparavičienė. Foto D.Šeronas

[Show slideshow]