Miškininko diena paminėta įspūdinga kelione po Mažąją Lietuvą

VMU pritaria: miškininkavimas turi keistis
4 spalio, 2021
Mašininis medienos tvarkymas jautriose teritorijose saugant miško paklotę. ES tyrimai – rezultatai ir prognozės
5 spalio, 2021

Miškininko  diena paminėta įspūdinga kelione po Mažąją Lietuvą

Miškininko dieną Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) aktyvistai ir jų bičiuliai saulėtą rugsėjo savaitgalį (rugsėjo 25-26 d.) paminėjo įspūdingai – LMS prezidento, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos docento, dr. Vidmanto Verbylos iniciatyva surengta pažintinė kelionė po Mažąją Lietuvą keliaunininkams įsimins ilgam. Po apniukusios savaitės ne tik nušvito saulė ir atskleidė pamario krašto grožį, bet paskatino atlapoti širdis bei atverti jausmus, pakalbėti apie meilę miškams, pašaukimą juos profesionaliai toliau tvarkyti…

Iš Girionių keliautojų autobusas atriedėjo iki Žemaitijos ir stabtelėjo grafų Pliaterių išaugintoje Švėkšnoje. Jos žemė anksčiau buvo paskutinė riba, skyrusi katalikišką kraštą nuo vokiško liuteroniškojo, gidės pajuokavimu, išprusintų lietuvių. Vis dėlto grafai Pliateriai siekė, kad ir didžioji Lietuva būtų ne mažiau išsimokslinusi, tvarkinga bei graži. Taip Švėkšnoje iškilo įspūdingi grafų rūmai, įveisti parkai (gaila, dabar vieni visiškai apleisti), 1905 m. pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą pastatyta grakšti neogotikinė bažnyčia, mokyklos bei kiti svarbūs objektai. 

Bažnyčios statybą finansavo ne tik Švėkšnos ir Vilkėno grafai Pliateriai, bet gausiai  aukojo ir vietos gyventojai, JAV lietuviai.

Pasigrožėję miesteliu leidomės link Norkaičių girininkijos, kur mūsų laukė ilgametis jos girininkas  Virginijus Jančauskas. Norkaičiai nuo XVI a. pradžios ilgą laiką buvo valdomi  lietuvių, vėliau keitė savininkus, o ypač suklestėjo, kai juos įsigijo Klaipėdos pirklys Johanas Frydrichas Funkas (Funk). Karčiama su nedideliu ūkiu tapo stambiu dvaru, prie kurio tvirtėjimo labai daug prisidėjo pirklio sūnus Gotliebas Gabrielius Funkas. 

Norkaičių girininkija  įsikūrusi buvusiame  dvare, Mažosios Lietuvos architektūros paveldo statinyje. Girininkas priminė praeities istoriją, aprodė senas miškininkų kapinaites miške, kuriose ilsisi ir Funkų šeimos nariai, pavedžiojo po brandžius  pušies-buko ir ąžuolo-liepos medynus.

Šilutė žavėjo savo autentiškumu, nes per Antrąjį pasaulinį karą išliko nesugriauta – artėjant sovietų armijai vietos gyventojai viską metę skubiai pasitraukė, jų teliko tik keletas su visu šilutiškių turtu. Tuščius namus ir butus užėmė pabėgėliai iš Lietuvos, įvairūs nauji funkcionieriai. Didesnės žalos miestui padarė sovietmetis, o laisvos Lietuvos metais vėl prisiminti jam nusipelnę žmonės, centre pastatytas paminklas miesto mecenatui dr.  Hugo Scheu, kuris įamžintas ir įspūdingoje evengelikų liuteronų bažnyčios freskoje, atkurti kiti akcentai. 

Likusi dienos dalis persikėlė į pamarį – Ventės rage linksmą paukščių žiedavimo ir gyvenimo pamoką grupei pravedė ornitologas Vytautas Eigirdas, kurio tėtis, beje, yra girininkas, toliau – pažintis su Kintais, didžiausia šalyje Didžiaja tuja,  girininkija, uostu ir …skani žuvienė, Kintų kepsnys bei Miškininko dienos paminėjimas. Nakvoti svetingoje Kintų kaimo turizmo sodyboje nebuvo šalta, o kam trūko šilumos, galėjo pasikaitinti atvežtoje pirtelėje.

Aukštumalos pelkėje rūką sklaidė saulės spinduliai

Sekmadienio rytas išaušo barstantis miglą, o priartėjus prie Aukštumalos pelkės dangaus skliaute nušvito vaivorykštė. Saulės spinduliai skrodė aukštapelkės prieigas, fotosesijai rengė voratinklius, ežerėlių akis, rudens žydėjimą, fantastinį  peizažą ir keliautojų nuotaiką. Daugiau nei kilometro ilgio pažintinį taką, kuris atveria  aukštapelkės grožį, įveikėme lengvai, bet norėjosi sustoti vėl ir vėl, pakvėpuoti ramybe ir, atrodo, laiko sustabdyta amžinybe. 

Didžiulė, net 2500 ha plotą užimanti Aukštumalos pelkė yra unikali prigimtimi – tai deltinio tipo atvira aukštapelkė, o vandeniu ji pasipildo ne tik iš kritulių, bet ir iš potvynių. Ji žinoma pasaulyje kaip pelkėtyros mokslo lopšys. Smagu, kad  pažintiniu taku ir šįkart ėjo tėveliai su savo atžalomis, kurie sutikę mus žvaliai sveikinosi.

Oras vis labiau šilo, tad Minijos kaimo ir Rusnės salos apžiūra iš laivo denio, kerintys Upytės, Atmatos upių, kanalų, Krokų lankos vaizdai tiesiog tirpdė.

Dar pabuvojome prie Karaliaus Vilhelmo kanalo šliuzo, XIX a.  technikos stebuklo.  Kanalas, kurį iškasė prancūzų belaisviai 1863–1873 m.,  sujungė Klaipėdos uostą ir Miniją. Juo, aplenkiant Kuršių marias, vyko intensyvi prekyba, ypač mediena. Kanalo  ilgis  25–27 km, plotis 28–30 m, vidutinis gylis 1,7 metro. Prikelti naujam gyvenimui jį galėtų turizmas.

Netoli Vilhelmo kanalo lankytojus masina ir ilgiausias Lankupių kabantis tiltas – juo pražygiavome ir mes. Sielą dar kartą gaivinome Drevernoje, žvelgdami į Kuršių marių platybę ir už jų stūksančias Kuršių nerijos kopas. Namo  grįžome  per Priekulę, Klaipėdos prieigas, Kryžkalnį  jau žvaigždėms sužibus…

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos Gražinos Banienės ir Dainiaus Šerono