Miškininko santykis su gamta – mano svajonė

Miškininko santykis su gamta – mano svajonė

Pačiame pietvakarių Lietuvos pakraštyje, netoli Nemuno, stūkso viena didžiausių šalyje Karšuvos giria. Nutolusi nuo didmiesčių ir tyrėjų akių ji ilgą laiką buvo gamtininkų neatrasta žemė. Apie ankstesnių laikų Karšuvos girios gamtą žinių semiuosi iš šių vietų senbuvių pasakojimų ir mūsų Jaunųjų miško bičiulių būrelio „Atžalynas“ vadovės bei draugų, miškininkų.

Kadangi mūsų gražų Viešvilės miestelį supa didinga Karšuvos giria, tad gryno oro čia netrūksta. Man patinka eiti pasivaikščioti į mišką, o ypač traukia pažintinis takas. Sausi miškai su smėlio kalvų gūbriais, kurie driekiasi lyg karolių vėriniai ir vos vienur kitur paįvairinti eglynų guotų. Beveik visur šviesesnio miško plotuose veši mėlynynai bei salomis įsiterpę bruknynai. Įsibėgėjant vasarai subręsta ir pats gausiausias šių vietų uogų derlius. Tuomet miškas masina ne vien mane. Vaikštinėdama miške pastebiu, jog pajuodusias mėlynių uogas lesa sparnuočiai, ragauja ir visokie žvėreliai, net lapės. Džiaugiuosi, kad ne tik pati galiu grožėtis nuostabiomis gamtos virsmo, gyvenimo akimirkomis, bet ir pasidalinti jomis sustabdytomis nuotraukose  su būrelio nariais ir kitais, gamtai neabejingais žmonėmis. Miške mano mintys apsivalo ir įgauna pozityvios energijos.

Dažniausiai šioje gamtos oazėje mano sutinkamas asmuo – miškininkas, kuris saugo, prižiūri ir augina mišką žmogui. Miškininko santykis su mišku toks pat glaudus ir šiltas, kaip su savo namais. Nuolat matau  mūsų draugus miškininkus, kurie stengiasi, kad miškas mums taptų žaliaisiais namais, o kartu – kad mes, jaunoji karta, jį saugotume ir mylėtume. Manau, todėl ir man patraukli miškininko profesija. Juk miškininko darbas ne tik yra labai svarbus, bet tuo pačiu ir džiaugsmo suteikiantis. Šiame darbe žmogus daug laiko praleidžia gamtoje, mokosi ją pažinti, saugoti bei kasdien augina ir taurina savo sielą. Dirbdamas tokį darbą  pats tampi sveikesnis dėl fizinio aktyvumo ir gryno oro.

Kai miške praleidi daug laiko ir supranti, koks pasaulis trapus, didelis ir gražus, tu gali didžiuotis savimi, kad teiki pagalbą žvėrims žiemą, suteiki namus paukščiams ir net bitėms, pajunti tai, ko negalima nusakyti žodžiais. Būdamas miškininku tu atrandi vidinę ramybę dėl  medžių ošimo, paukščių čiulbėjimo. Manau, miškininkas mato tai, ko nemato daugelis kitų žmonių, pažįsta mišką ir visą ten besikuriantį pasaulį. Būdamas miške tu negirdi nuolatinio mašinų ūžimo, neužuodi benzino kvapo. Jau tai daro šį darbą patrauklų. Žmonės, kurie gyvena miesteliuose arba arčiau miško, yra laimingesni! Jie turi daugiau gryno oro ir mažiau patiria streso gyvenime.

Nors miškininko profesija yra ir labai atsakinga, nes darbuotojai turi daug darbo ne tik ruošiant medieną, bet ir gamtosaugos, edukacijos srityse, bet man tai – viena patraukliausių profesijų. Noriu būti savo darbą mylinčia miškininke, keliauti naujais takais, jaukiais šilais, dar atidžiau pažvelgti į mus supančią aplinką, prisidėti prie  miškų puoselėjimo ir išsaugojimo ateinančioms kartoms.

Auksė K., 15 metų

Dainiaus Šerono nuotrauka