Miškininkų bendruomenės atsakas gerbiamai Daliai Juškienei

Miškininkų bendruomenės atsakas gerbiamai Daliai Juškienei

Miškas – sudėtinga daugiafunkcinė ekosistema. Jis ir klimato kaitos stabilizatorius, ir vandens apytakos reguliatorius. Tai vieta poilsiui, turizmui, medžioklei. Miškas – biologinės įvairovės buveinė, tačiau taip pat ir medienos ištekliai baldų, statybinių medžiagų, popieriaus ir kitos produkcijos gamybai, be kurių neįsivaizduojamas žmogaus gyvenimas, kartu ir fitomasė biokurui. Šiai daugiafunkcinei miškų vertei atskleisti būtina organizuoti subalansuotą, racionalią miškotvarką. Tai buvo suprasta dar XVII-XVIII amžių sandūroje. 

Antra vertus, miškas – visiems žmonėms svarbus turtas. Tad suprantama, kad viešojoje erdvėje nuolat juntamas žmonių rūpestis dėl miškų būklės. Tai natūralu. Tačiau tų rūpesčių jūroje kyšo ir interesų grupių ausys, kurios siekdamos populiarumo, politinės, materialios ar dar kažkokios naudos bei manipuliuodamos visuomenės jausmais piešia visiškai tikrovės neatitinkantį  miškininkystės paveikslą. Suprantame, kad taip gali nutikti ir dėl žinių apie miškus bei miškininkystę stokos. Tokios akcijos ypač suintensyvėjo pastarąjį dešimtmetį. Šiuo straipsniu norime pagarbiai ir pagrįstai atsakyti į vieną iš tokių atvejų.

Praėjusiųjų metų gruodžio 30 d. „Kauno dienos“ numeryje pasirodė Dalios Juškienės straipsnis „Medžio palaiminimas“. Nerimaudami toliau stebime, kad netiesos banga prieš miškininkystę intensyvėja. Miškininkams ir miško savininkams toks jau ne vienerius metus besitęsiantis dezinformacijos srautas daro didžiulę žalą. Kaip  šios bendruomenės nariai atsakome Jums, tikėdamiesi viešumo ir diskusijos.

Žemiau pateikiame komentarus  p. D. Juškienės mintims ir klausimams pagal cituojamus autorės teiginius (parašyta kursyvu).

1. „..jau kalbame apie medžių genocidą… Mes kertame plačiai – hektarais!“,,“ … „Kuo daugiau medienos – tuo sotesnis verslas, kuo daugiau iškirstų plotų – tuo daugiau vietos „pateptųjų“ namams“. 

Su išsamia Lietuvos miškų ir jų naudojimo statistika galima susipažinti https://amvmt.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/misko-naudojimas-ir-statistika/ .

Lietuva pasižymi saikinga ir labai pagrįsta miškų kirtimų norma. Kasmet pagrindiniai kirtimai paliečia tik kiek daugiau nei 1 proc. Lietuvos miškų, kurie pagal  įstatymų numatytą tvarką nedelsiant atkuriami. Mūsų miškuose kasmet priauga apie 20 mln. kubinių metrų medžių stiebų fitomasės. Iš šio kasmet pasipildančio prieaugio įvairios paskirties kirtimais iškertama 70 proc., o likusi prieaugio dalis panašiomis proporcijomis atitenka puvimui (skatina bioįvairovę) ir kaupimui gyvos medienos forma. Papildomai kasmet dar priauga 5-6 mln. kitų medžių dalių fitomasės (šakos, kelmai ir pan.), kuri beveik visa lieka miške. Pagal ES šalių nustatytus standartus (Forest Europe, https://foresteurope.org/), kurie yra pagrindinės gairės Europos šalių miškininkystei, miškuose priaugančio medžių stiebų prieaugio naudojimas laikomas tvariu, jei jis yra žemiau 95 proc. stiebų prieaugio naudojimo ribos, o jei kertama mažiau nei 90 proc. – rodiklis laikomas labai geru. Primename, kad mūsų ūkinės paskirties miškuose jis siekia apie 70 proc.

Lietuvos miškuose auga vietinės medžių rūšys, piliečiai gali lankytis bet kuriame miške, o pagrindinių kirtimų amžiai yra labai dideli ir neparemti tik ekonomine logika – miškininkystės sektorius tenkina ne tik ekonominius, bet ir socialinius bei ekologinius poreikius. Tai rodo ir realybė – visi saugoti gamtos veržiasi būtent į miškus (matyt, yra ką saugoti), o saugomos teritorijos nuolat išskiriamos ūkinės paskirties miškuose. Lietuvos miškus tvarkančios organizacijos gerai vertinamos tarptautinėje arenoje – mes vieni pirmųjų įveikiame ir labai griežtą FSC sertifikavimo procesą. Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat įvardijama tarp geriausiai miškus tvarkančių valstybių. Tačiau tokia sistema, kokia yra dabar, finansuojama tik iš ūkinės veiklos miškuose, valstybė tam papildomai lėšų neskiria. Jei pagrindiniai kirtimai būtų uždrausti, vien kompensacijoms miško savininkams tektų skirti ne vieną milijardą eurų, o valstybės biudžetas netektų keliasdešimt milijonų pajamų, kurios ne tik grįžta atgal į mišką, bet ir pasiekia kiekvieną pilietį. Iš tų pačių lėšų, gautų pardavus medieną, išlaikomi ir nacionaliniai parkai, ir kitos gamtosaugos institucijos.  Kirtimų liekanos plačiai naudojamos kaip biokuras Lietuvos katilinėse, dėl ko ženkliai sumažėja šildymo išlaidos, o svarbiausia – atsisakoma anksčiau plačiai naudotų rusiškų dujų. Dėl to kirtimų nereikia demonizuoti, bet stengtis, kad ūkinė veikla miške taptų draugiškesnė aplinkai. Tam reikia investuoti į mokslą,  tyrimus, technologijų kūrimą, o ne drausti kirtimus. 

• „Vienas gamtininkas pastebėjo, kad miškus valstybės kerta tik per karus“.

Būtų įdomu sužinoti, kas tai per gamtininkas. Jei šis bevardis žmogus nėra straipsnio autorės fantazijos vaisius, verta pastebėti, kad anonimiškasis gamtininkas ne kažin ką išmano šia tema. Vienintelė šalis Europoje, kuri menkai ūkininkauja savo miškuose, yra Rusija. Visos kitos priešingai. Tik labai egoistiški arba naivūs žmonės trokšta sustabdyti ūkinę veiklą miške. Medynai negyvena amžinai, o sengirėse biologinė įvairovė trumpai plyskteli dėl to, kad pasenę ir savo fitomasės nuo vabzdžių bei puvinių sukėlėjų negalintys apsaugoti medžiai sukuria namus ir atiduoda save  kaip maistą kitoms gyvosios gamtos rūšims. Tačiau tai laikinas reiškinys –  kelių dešimtmečių bėgyje senieji medynai suyra ir užleidžia vietą naujai besiformuojančioms ekosistemoms. Jei kam nors pavyktų uždrausti kirtimus, šiandien gal ir džiaugsimės besiformuojančiomis sengirėmis. Bet mūsų anūkai jau stebės senuosius miškus masiškai pakeitusius krūmynus ir jaunuolynus. Lietuvoje esanti miškininkystės sistema nukreipta į kuo tolygesnio balanso tarp jaunų, pusamžių ir senų medynų palaikymą. 

Būtina pažymėti, kad dabartinis žmonijos technologijos lygis toks, jog medieną galima tik iš dalies pakeisti metalu ar plastiku. Turbūt nereikia aiškinti, kas ekologiškiau. Net ES „Žaliajame susitarime“ parašyta, kad statybų sektoriuje plieno ir betono konstrukcijas ateityje turės keisti konstrukcijos iš medienos. Todėl miškai medienos poreikiams tenkinti naudojami visur ir jų svarba bioekomikoje tik didės.

3.„Paprastiems žmonėms skundžiantis, kad paminamas jų poreikis naudotis miškais kaip rekreacijos vieta…“

Įvairių bendruomenių aktyvumas Lietuvoje paprastai liudija ne tiek ekologinį išprusimą, bet daugiau savanaudiškas intencijas, siekiant neatlygintinai naudotis svetimu turtu. Beveik visi nuskambėję atvejai – bandymas sustabdyti kirtimus netoli nuo ekoaktyvistų namų. Kas tame medyne bus po 30 ar 50 metų ir kaip tai veikia savininko teises ar pareigas, iš kokių lėšų bus prižiūrimas miškas, ekoaktyvistų nejaudina. Todėl reikia kalbėti ir apie tai, kad daugeliu atvejų vietos bendruomenės nori ne apsaugoti mišką, o siekti asmeninės naudos svetimo turto sąskaita. Net paminėti kirtimai Šimonių girioje tam tinkama iliustracija – kirtimai ten tikrai vyko neteisėtai, tačiau kažkodėl niekas nekalba, kad saugoma teritorija keleto žmonių iniciatyva ten buvo suformuota privačioje valdoje ne tik  neatlyginus savininkui dėl pritaikytų ribojimų teisėtai naudotis savo turtu, bet jo apie tai net  neinformavus. 

Lietuvoje esanti teisės aktų visuma ir miškininkavimo praktika iš esmės leidžia žmonėms naudotis miškais kaip rekreacijos vieta. Tačiau norint iš miško išvyti ūkinę veiklą, būtų gerai patinkantį mišką nusipirkti arba išsinuomoti ilgam laikotarpiui. Ironiška, bet tokių iniciatyvų, deja, realiai nematome, o bolševikinio pobūdžio bandymų apriboti savininko teises į jam priklausantį turtą – nors vežimu vežk.

Pabaigoje belieka pridurti, kad Lietuvoje yra apie 250 000 paprastų  žmonių bei dar apie milijonas jų šeimų narių, kurie privačios nuosavybės teise valdo mišką. Jie taip pat bendruomenė ir visuomenės dalis. Tačiau “liaudžiai” pateikiamas supaprastintas vaizdas, kad dėl miškininkavimo būdo neva ginčijasi „visuomenė“  ir „verslas“.

4 „Kirtimai vykdomi ne užkampiuose, bet pačiose verčiausiose teritorijose – draustiniuose, nacionaliniuose parkuose“.

Gerbiamai redakcijai derėtų pasidomėti, kuo skiriasi rezervatai nuo kitų saugomų teritorijų, pavyzdžiui, draustinių. Žmogaus veikla draudžiama tik rezervatuose. Tuo tarpu draustiniuose kirtimai gali būti svarbi gamtotvarkos dalis. Jūs savo straipsnyje citavote „vieną gamtininką“, tačiau  ar žinote, kiek ir kokių kirtimų Lietuvoje atlieka gamtininkai? Vien smiltpievių atkūrimui pagal NATURALIT projektą Dzūkijoje buvo paaukota 42 ha brandaus miško. Ir tai tik vienas projektas.

5„Prisidengiant sanitariniais kirtimais, guldomi medžiai vertingose miško buveinėse“. 

Sanitariniais kirtimais niekas neprisidenginėja. Jie yra nuostolingi. Savalaikiai sanitariniai kirtimai – būtina ir vienintelė veiksminga priemonė, kuri žievėgraužių vabzdžių populiacijos sprogimo atveju gali išgelbėti likusią medyno dalį nuo pražūties. Tokia praktika taikoma visame pasaulyje, niekas dar nesugalvojo tinkamesnio būdo žievėgraužių vabzdžių plitimui sustabdyti. Lietuvoje sanitarinius kirtimus taikyti būtina pagal teisės aktų tvarką. Teiginiai, kad kažkas pinigaujasi prisidengdami sanitariniais kirtimais – tai pasakaitės iš rūsio: pagal plynųjų sanitarinių kirtimų apimtis yra koreguojama metinė LR Vyriausybės patvirtinta kirtimų norma, o sveiką medieną pakeisti mirusia ir pradėjusia irti nėra jokios ekonominės logikos.

6„Didžiuojamės teikdami medieną baldų gamybos milžinei iš Skandinavijos, o skandinavai gręžiasi į mišką“. 

Dar viena plačiai tiražuojama netiesa. Skandinavijos šalys savo miškus ūkiniams tikslams naudoja intensyviau nei Lietuva, iš jų ekologiško gyvenimo būdo forpostas Švedija – net gerokai intensyviau. Tuo galima įsitikinti bent 10 min. pavarčius oficialią miškų naudojimo statistiką, kuri yra vieša ir nesunkiai prieinama. Beje, pagrindinis miškų ūkio subjektas Lietuvoje (Valstybinių miškų urėdija -VMU) išvis niekam tiesiogiai netiekia medienos. Visa paruošta mediena  realizuojama per BALTPOOL biržos aukcionus. Pagrindiniai medienos naudotojai Lietuvoje – net ne baldų pramonė, o šalies gyventojai bei energijos gamintojai ir tiekėjai. Tokiu būdu tai ekologiškesnis energijos ir šilumos gavybos būdas  nei deginanti iškastinius angliavandenilius, jau nekalbant apie ekonominę priklausomybę nuo rytų kaimynų. VMU duomenimis, į IKEA gaminius patenka apie 18 proc. jos paruoštos medienos. 

7„Senovės lietuviai medžius laikė gyvais sutvėrimais, o meilės gamtai nereikėjo mokyti įstatymais“.

Miškas senovės lietuviams buvo išsigelbėjimas nuo bado, slėptuvė karo ar kitų negandų, bet tai nereiškia, kad lietuvis nekirto miško. Žemės ūkiui reikalingos žemės dažniausiai buvo atkovojamos tik vienu būdu – nulydant mišką ir vietoj jo pasėjant grūdus. Namai, baldai, dauguma  apyvokos daiktų – viskas buvo iš medienos. Mūrinių tebuvo tik keletas pilių, o plytinius gyvenamuosius namus galėjo sau leisti tik labai turtingi žmonės. Visa tai aiškiai dokumentuota – nuo Žygimanto Augusto laikų Lietuvos, kuri tuomet buvo labai miškingas kraštas, iki XIX a. pabaigos Lietuvos teritorijos miškingumas sumažėjo nuo 50-55 proc. iki 23,5 proc., o XX a. viduryje – net  iki 19,5 proc.  Palyginimui pažvelkime į paskutiniosios miškininkų kartos darbus – per paskutinius 70 metų šalies miškingumas padidėjo iki 33,7 proc., sukauptos miškuose medienos tūris – nuo 125 mln. iki 567,4 mln. kubinių metrų. Šie rodikliai, kaip ir vidutinis medynų amžius, saugomų teritorijų plotai, žvėrių ir kitos bioįvairovės gausa bei  pan., didėja ir dabar. Tad tikrai stebina, kad ekoaktyvistai miškus nuo miškininkų yra pasirengę apginti būtent šiandien. 

Lietuva tėra iš nedidelio skaičiaus valstybių, kurių teritorijose augančiuose miškuose atliepiami ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai bei ekologiniai visuomenės poreikiai. Tai vadinama daugiafunkcine miškininkyste. Mūsų šalyje daugybė apribojimų žmogaus veiklai taikoma ne tik saugomose teritorijose, bet ir visuose ūkinės paskirties miškuose. Kas netiki, lai pabando nusipirkti mišką ir jį tiesiog nusikirsti. 

Gaila, kad gerbiama „Kauno dienos“ redakcija išspausdino savo (o gal net ne savo) nuomonę, tačiau nepasivargino patikrinti jos atitikimo tikrovei. Įvairių visuomeninių grupių ir organizacijų nuomonė, jų įtaka miškininkystei bei verslui nepaprastai svarbi – tik taip galime kartu siekti veiklos tvarumo ir augančio jos ekologiškumo. Tačiau norisi kritikos, paremtos tikrove ir kuri yra konstruktyvi.

Dr. Marius Aleinikovas, LAMMC Miškų instituto direktorius

Prof. Kęstutis Armolaitis, Lietuvos mokslų akademijos narys

Dr. Remigijus Bakys, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktorius, Lietuvos miškų ūkio rūmų prezidentas

Dr. Julius Danusevičius

Dr. Algis Gaižutis, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos prezidentas

Prof. Stasys Karazija, Lietuvos mokslų akademijos narys

Prof. Andrius Kuliešis

Prof. Antanas Juodvalkis

Prof. Alfas Pliūra, Lietuvos mokslų akademijos narys

Dr. Vidmantas Verbyla