Miškininkų dėka Kuršių nerija poilsiautojams dovanos daugiau saulės

31 kovo, 2017
Zuikio vaišės tarp rododendrų
30 kovo, 2017
Sodina ir išgyvena dėl miškų likimo
1 balandžio, 2017
 

Kasdien vis labiau artėjat šiltajam metų sezonui, ne vienas tautietis mintyse jau dėlioja savo atostogų planus, tarp kurių, neatmestina, numatytas ir apsilankymas pajūryje, mūsų gražiojoje Kuršių nerijoje.

Tie, kas šiame smėlynų ir pušynų kampelyje nesilankė keletą pastarųjų metų, šiemet turėtų būti nustebinti: Kuršių nerijos nacionalinio parko iniciatyva su miškininkų pagalba Kuršių nerija poilsiautojus daugelyje vietų pasitiks tvarkingai praretinto miško proskynomis. Jos, net neišlipus iš automobilio, atsivers naujais smaragdiniais marių lopinėliais ar tolumoje boluojančiomis paslaptingųjų pilkųjų kopų atodangomis.

Tuo mes turėjome progos įsitikinti dar prieš prasidedant turistiniam sezonui, kai antroje kovo pusėje keliavome po Kuršių neriją su paslaugiais palydovais, Kretingos miškų urėdijos atstovais – medienos ruošos inžinieriumi Linu Žarnausku, Juodkrantės girininku Romu Andrusevičiumi ir jo pavaduotoju Algirdu Kurtinaičiu.

Mūsų portalui Kuršių nerijos miškų šeimininkai išsamiai pasakojo apie kasmet pavasarį juos užklumpančius miškų tvarkymo, medelių sodinimo ir kitus darbus bei aprodė pasikeitusio, gerokai praretėjusio ir todėl daugiau, nei įprastai, saulės nutvieksto pusiasalio kampelius, taip patvirtindami, kad nerijos miškai jau yra pasirengę priimti poilsiautojus.

Kalnapušėms Smiltynėje – tik simbolinė vieta

Kelionę pradėjome nuo Juodkrantės girininkijos valdų – nerijos kopų pabaigos. Daugeliui šalies gyventojų Kopgalis pirmiausia asocijuojasi su čia veikiančiu Jūrų muziejumi ir delfinariumu, šiuo metu vykdančiu svarbius savo plėtros projektus, todėl galbūt ne visi žino, kad daugelį metų čia buvo įsikūrusi šiauriausia nerijos gyvenvietė– Kopgalio kaimas.

Šį žvejų kaimelį mena ne tik senosios kapinaitės, kuriose amžino poilsio atgulė pirmasis Lietuvos jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas, bet ir keletas išlikusių medžių: senoji liepa, skaičiuojanti jau antrąjį šimtmetį, bei keli išlakūs kažin kieno seniai pasodinti bukmedžiai, kurių žievė, pasak L. Žarnausko, primena odą. Šalia šių gražuolių jau auga bukų jaunuolynas, tad neilgai trukus čia turėtų sužaliuoti bukų giraitė. Deja, bet senuosiuose medžiuose palikti žmonių įrašai liudija, jog mėgėjų tokiu būdu „įsiamžinti“ būta ir anksčiau, ne vien tik mūsų dienomis.

„Smiltynės miške, kaip ir visoje nerijoje, ruošdamiesi sezonui ir poilsiautojų srautams, jau atlikome svarbiausius kraštovaizdžio kirtimus, apvalėme mišką nuo šalia apsauginio kopagūbrio augusių perbrendusių kalnapušių ir kitų krūmynų, kurie užstoja vaizdą į kopasir trukdo prieiti prie jūros“, – pasakojo girininkas R. Andrusevičius, lydėdamas takeliu per praretintą miškelį pajūrio link.

Kalninėms pušims – Smiltynėje tik simbolinė vieta, čia šių medžių netrukus turėtų likti tik simboliniai ploteliai, primenantys tuos tūkstančius hektarų, kurie Kuršių nerijoje buvo pasodinti 19 amžiaus pabaigoje. Kalnapušės kelia didžiulį pavojų ištikus gaisrams, užstoja kraštovaizdį, be to, jos mišką greitai paverčia sunkiai praeinamu šabakštynu. Vietoje kalnapušių augs paprastoji pušis arba kalninės pušies žemaūgės formos.

Todėl šios pušys didesniais masyvais, kaip Kuršių nerijos išskirtinis medis, pasak L. Žarnausko, vadovaujantis Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu, turėtų būti auginamos tik toliau nerijoje, teritorijoje už Alksnynės. Buvusioje 2014 metų gaisravietėje, kurioje pagal miškotvarkos projektą miškininkai praėjusį ir šį pavasarį jau atsodino dalį miško (kita dalis specialiai palikta neatsodinta, stebint, kaip pati gamta susitvarkys su gaisro padariniais). Žmonių gausiai lankomose, poilsio vietose kalninė pušis visiškai netinka ir yra nepageidaujama.

„Smiltynės miškas turėtų tapti miško parku, pritaikytu rekreaciniams žmonių poreikiams“, – įsitikinęs miškų inžinierius.

Jam pritarė ir girininkas, pridūręs, kad rudenį kraštovaizdžio kirtimo darbai Smiltynėje bus tęsiami toliau. Kartu jis atkreipė dėmesį ir į kai kur specialiai paliktus krituolius: tokie medžiai reikalingi miško biologinės įvairovės išsaugojimui – skruzdėlėms, vabaliukams ir pan.

„Mes, miškininkai, kaip ir priklauso, Smiltynėje prižiūrime mišką, o kitus darbus jau turi atlikti Klaipėdos miesto ir Neringos savivaldybės arba Kuršių nerijos nacionalinis parkas – kiekvienas pagal savo funkcijas“, – sakė R. Andrusevičius, demonstruodamas nedidelį išretinto miško lopinėlį, kuriame miškininkai suskaičiavo net 15 rūšių medžių ir krūmų, tuo paneigdami gajų mitą apie neva šios smėlingos vietovės skurdžią augmeniją.

Smiltynei – kurortinės teritorijos statusas?

Juodkrantės girininkas palaiko kai kurių miesto politikų ir visuomenininkų siekį Smiltynei suteikti kurortinės teritorijos statusą. Pasak R. Andrusevičiaus, nereikia bijoti, kad, Smiltynei tapus šia teritorija, čia neva bus iškirsti visi medžiai ar padaryta kitokia žala gamtai, kaip kartais neatsakingai mėgsta pakalbėti neįsigilinę į vykdomus darbus žmonės. Jau anksčiau pradėti Smiltynės tvarkymo darbai kalba patys už save: prieš keletą metų privačios iniciatyvos ir karių dėka atkurtas dar sovietmečiu čia veikęs sveikatingumo takas, puikiai tvarkosi po rekonstrukcijos atsinaujinęs jachtklubas, miestiečių poreikiams skirtos ir pačių miškininkų įrengtos bei sutvarkytos dvi poilsio aikštelės su laužavietėmis ir kt.

„Kuriame dar Lietuvos didmiestyje, kone pačiame jo centre, jūs galite miške netrukdomi išsikepti ant laužo šašlyką?“ – retoriškai klausė L. Žarnauskas.

Teisybės dėlei reiktų priminti, kad Smiltynė kurortu buvo paskelbta dar 1901 m. Tuo metu šis nerijos kampelis buvo itin populiari klaipėdiečių poilsio vieta (beje, kaip ir mūsų dienomis), o turtingieji miestiečiai čia statėsi medines, išskirtinės pamario architektūros vasaros poilsio vilas. Tose, kurios išliko, šiuo metu veikia Kuršių nerijos gamtos skyriaus ekspozicija, o kitas vilas, girininko nuomone, ant daugybės išlikusių pamatų būtų galima atkurti, taip dar labiau išryškinant šios vietovės, kaip poilsiavietės, reikšmę.

Vienas iš Smiltynės pavertimo kurortu idėjos autorių, buvęs Klaipėdos miesto tarybos narys (dabartinisSeimo narys) Simonas Gentvilas mūsų portalą informavo, kad jau įkurta Smiltynės kopgalio asociacija, numatyta steigti Smiltynės seniūniją, o Kuršių nerijos nacionalinis parkas pradėjo rengti turizmo schemą, kuri reikalinga, norint gauti kurorto teritorijos statusą. Tam, kad Smiltynė taptų kurortine teritorija su įrengta tam būtina infrastruktūra, pritaria ir Smiltynėje veikiančių įstaigų vadovai bei ekspertai.

Kormoranai – Juodkrantės sengirės siaubas

Palikę Smiltynę, sukame Juodkrantės link pakeliui grožėdamiesi tvarkingu mišku. Kai kur pakelėse matyti krūvos suguldytų medžių šakų, kurių dalis, pasak L.Žarnausko, bus panaudotos tvirtinant kopagūbrius, mat Kretingos miškų urėdija yra laimėjusi Kuršių nerijos pajūrio apsauginio kopagūbrio tvirtinimo darbų konkursą, o kita dalis virs biokuru. Užbėgdami įvykiams už akių pasakysime, kad Nidos oro uosto teritorijoje turėjome progos stebėti, kaip šakas galinga technika bemat paverčia naudingomis skiedromis, kurios šildys Nidos bei Klaipėdos miestų gyventojų būstus.

Girininko pavaduotojas A. Kurtinaitis net kelis kartus pabrėžė, kad Kuršių nerijos miškininkų prioritetas nėra medienos kubai. „Mūsų prioritetas yra nerijos biologinės įvairovės išsaugojimas ir jos gausinimas“, – sakė A. Kurtinaitis, vėliau išsamiai pristatęs du miškininkų vykdomus svarbius gamtosaugos projektus.

Juodkrantė mus pasitiko didžiausiu miškininkų siaubu – visų „apdainuotais“ kormoranais: antroje kovo pusėje šie daug žalos Juodkrantės sengirei pridarantys paukščiai pušų viršūnėse suko lizdus, intensyviai ruošdamiesi savo palikuonių gausinimui.

Pasak A.Kurtinaičio, jau ne pirmus metus ornitologai vykdo projektą, kurio tikslas – sureguliuoti kormoranų kolonijos populiaciją nerijoje. „Kormoranai blogai orentuojasi tamsoje, todėl vėlai vakare paukštininkai petardų garsais juos išbaido ir, paukščiams palikus lizdus, juose sudėti kiaušiniai atšąla“,– ornitologų vykdomą eksperimentą perpasakojo miškininkas, kartu pripažinęs, jog kol kas dar nepastebimas itin reikšmingas šių paukščių skaičiaus sumažėjimas.

Ornitologai pažadėjo šiemet šį projektą vykdyti atsakingiau (labai svarbu pasirinkti tinkamą nakties temperatūrą, kad perinamos dėtys spėtų atšalti), todėl galbūt po poros metų jau bus galima kalbėti apie apčiuopiamą kormoranų gamtai daromos žalos sumažėjimą, vylėsi miškininkai.

O kol kas kormoranų šeimininkavimo Juodkrantės sengirėje padariniai nedžiugina: vėlyvą rudenį, vykdydami einamuosius kirtimus, miškininkai čia neberado ištiso miško sklypo – nuo gausių kormoranų išmatų medžiai paprasčiausiai nudžiūvo ir išvirto.

O juk šis reliktinis miškas – natūrali, savaime gamtos suformuota senoji Juodkrantės giria, kurią būtina saugoti ir puoselėti. Jos vertingiausi medžiai – šimtametės pušys, kurios, pasak A. Kurtinaičio, per daugelį metų „pėstute“ (t. y. sėklomis) atkeliavo iš Italijos. Tai yra autochtoninis pušų porūšis, Lietuvoje augantis tik šioje vietoje.3

„Šios pušys dėl įdomios dvigubos savo šaknų sistemos yra puikiai prisitaikiusios prie jūrinio klimato sąlygų – vėjuotų orų ir specifinio dirvožemio, be to šių pušų sėjinukai miško daigynuose neserga spygliakričiu“, – pasakojo girininko pavaduotojas.

Todėl Kretingos urėdijos miškininkai nusprendė ateities kartoms išsaugoti šių pušų genofondą –prieš 5 metus Preiloje įkūrė pušų sėklinį medyną, kuriame augina pastarųjų pušų želdinukus.

Tačiau tose dirvožemio vietose, kurios nuklotos kormoranų išmatų, šios pušys, deja, jau neauga. Pasak girininko pavaduotojo, mokslininkai nustatė, kad gausiai kormoranų apgyvendintų vietų dirvožemio sudėtis yra labai panaši į chemijos gamyklų dirvožemį.

Šiuo metu Kretingos urėdijos miškininkai jau pradėjo pušų Kuršių nerijoje sodinimo darbus. Kaip ir kasmet, jiems į pagalbą atskubės nuolatiniai talkininkai: Smiltynės ir Juodkrantės gyventojai bei buvę girininkijos darbuotojai, pagalbininkai iš Klaipėdos socialinių mokslų kolegijos, Kauno technologijos universiteto ir Kauno technologijos kolegijos, taip pat Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centro bei spaustuvės „Druka“ darbuotojai. Kretingos miškų urėdijos miškininkai jiems yra labai dėkingi už pagalbą ir visada laukia naujų talkininkų.

Truputis statistikos

Kuršių nerijos miškus, kurių bendras plotas siekia 8170 ha, prižiūri dvi Kretingos miškų urėdijos girininkijos: Juodkrantės ir Nidos. (Juodkrantės girininkijos plotas – 4300 ha, Nidos –3870 ha). Jose dirba 2 girininkai, 2 pavaduotojai, 5 eiguliai ir 3 darbininkai. Sezono metu papildomai samdomi 4 gaisrininkai: Neringoje nuolat budi du gaisrininkų automobiliai, trys visureigiai su priešgaisriniais moduliais ir antžeminės gaisrų stebėjimo sistemos stebėtojas Smiltynėje. Neringoje yra 4 gaisriniai stebėjimo bokšteliai (Smiltynėje, Juodkrantėje, Pervalkoje ir Nidoje) su juose įrengtomis stebėjimo kameromis. Žemyninė Kretingos miškų urėdijos dalis turi tris tokius stebėjimo bokštelius su vienu stebėtoju. Nepertraukiamas budėjimas ir miškų stebėsena vykdoma šviesiu paros metu, maždaug nuo balandžio 1-os iki spalio 1-os, priklausomai nuo to, kokie nusistovi orai.

Palmira Martinkienė

P.S. Laukite tęsinio: kitame reportaže papasakosime apie du svarbius Kuršių nerijoje Kretingos miškininkų vykdomus gamtosaugos projektus.

 
 
« 2 »