Miškininku gali tapti tikrai ne kiekvienas

Miškininku gali tapti tikrai ne kiekvienas

Vaikščiodama Rubulių miške, esančiame visai netoli mano gimtojo miesto, prisiliečiu prie eglės su tankiais spygliais ir susimąstau: kaip visi šie, prieš mane stovintys medžiai, čia atsirado, kas juos prižiūri. Esu nemažai skaičiusi apie medžius, augančius mūsų  krašte,  juk tėra randamos tik 24 rūšys. Žinau, kad yra medžių, kurie pavasarį duoda sulos, medžių, kuriuose paukščiai suka  lizdus ir peri, bei medžių, vedančių vaisius… ir dar daug kitų dalykų. Tiesą pasakius, medžiais domiuosi nuo mažens, bet dar daugiau žinių gavau perskaičiusi daug mūsų garsiojo gamtininko, fotografo Selemono Paltanavičiaus knygų. Kas be ko, domėjausi ir miškininko profesija. Apie ją žinau galbūt mažiau nei apie medžius ar girias, bet pabandysiu šią profesiją pristatyti.

Miškininkų Lietuvoje turime gana daug, bet galbūt apie juos mažai girdime ir žinome. Miškininko profesija nėra lengva. Būdamas miško darbuotoju turi atkurti miškus, jais rūpintis, mylėti, saugoti, kad niekas juose nedarytų kažko neleistino. Žinoma, tam reikia būti darbščiu, sąžiningu, fiziškai pasirengusiu žmogumi. Tačiau svarbiausios miškininko savybės – meilė gamtai ir atsakomybės jausmas už ją. Lietuvoje suteikiamos sąlygos tobulėti, mokytis tokiems žmonėms. Jeigu myli miškus, juos saugai ir suvoki, kad savo ateitį nori susieti su miškų priežiūra – vyk į VDU Miškų ir ekologijos fakultetą ir ten siek savo tikslų. Į šį fakultetą  kviečiami žmonės, norintys išsaugoti Lietuvos ateities miškus, prisitaikantys prie vis naujesnių technologijų, norintys atlikti labai įdomius mokslinius tyrimus.

Nepamirškime, kad norint tapti miškininku turi būti labai atidus. Turi laiku pastebėti pavojų, apskaičiuoti saugumą, stebėti miškų būklę, mąstyti, kas mūsų deguonies šaltinių išsaugojimui būtų geriausia. Miškininku gali tapti tikrai ne kiekvienas. Manau, kad ši kilni profesija labai svarbi mūsų ateičiai. Jeigu ne miškininkai, nemanau, kad kažkas eitų į miškus ir bandytų juos atkurti, išsaugoti. Nieko negaliu visiškai užtikrintai pasakyti, nes tokių žmonių, kurie galėtų viską padaryti dėl miškų, tikrai šiais laikais yra, bet, žinoma, tai daro ne kiekvienas. Tiesą pasakius, ir mano šeima neina į miškus ir jų nesodina. Mes apsodinti medeliais bandome savo namų sodą. Manau, kad vis tiek ir mes kažkiek prisidedame prie švaresnio oro.

Gaila, tačiau atsiranda ir tokių žmonių, kurie, atrodo, tik ir nori pakenkti savo bei kitų ateičiai. Tikiu, kad miškininkai nori visa tai sustabdyti, bet jų palyginti tik mažuma prieš, galima sakyti, kenkėjų daugumą. Kenkėjų todėl, kad stato pastatus neleistinose vietose, dėl to iškerta miškus ir atima namus iš tų, kurių gyvenamoji vieta būtent miškas, be to, jie taip mažina pasaulio augaliją ir gyvūniją. Galiu net  pateikti pavyzdžių: šiuo metu itin kertami Amazonės miškai dėl  žemės žemdirbystei, dėl pramoninių tikslų, dėl urbanizacijos, dėl brangios medienos gavybos. Kol šie vertingi miškai kertami, namus praranda begalės visiškai nekaltų gyvūnų, žūsta labai svarbūs augalai. Taip pat tai kenkia ir mūsų sveikatai: prarandame didžiausią deguonies šaltinį, stiprėja klimato atšilimas. Net nereikia toli žvalgytis, nes ir pas mus gimtinėje kertami miškai dėl panašių priežasčių. Labai pykstu ant tokių žmonių ir vien tai vis labiau skatina rinktis miškininko profesiją. Reikia, kad daugėtų miško gelbėtojų skaičius. Be jų mes prarandame gyvybę, galima sakyti, mes žuvę. Man tiesiog norisi įrodyti  įvardintiems kenkėjams, kad jie toli su tokiu savo elgesiu nenueis.

Jeigu dabar mano rašinį skaito koks nors žmogus, mąstantis apie miškininko profesiją, skatinu  ilgiau nebegalvoti ir stoti į nurodytą faklutetą bei kibti dabartiniams miškų gelbėtojams į pagalbą.  Manau, kai tik galėsiu rinktis specialybę, tikiuosi, nepersigalvosiu ir pasirinksiu šią kilnią profesiją.

Bandykime įrodyti  žmonėms, kad mes galime pakeisti  požiūrį į ateitį ir išsaugoti kuo daugiau gyvybių. Miškininkai lyg medikai, bandantys išgelbėti mūsų  ir planetos ateitį. Jie planetos saugotojai – jeigu ne miškininkai, galbūt dabar nebeturėtume kuo kvėpuoti.

Viltė G., 12 metų

Bronislovo Ambrozo nuotrauka