Miško darbų rangovų asociacija tapo tarptautinės asociacijos nare
Birželio pradžioje vykusioje Europos žemės ūkio, kaimo ir miškininkystės rangovų organizacijos (CEETTAR) asamblėjoje Lietuvos miško darbų rangovų asociacija tapo šios organizacijos nare. Tai atvers tiesioginius kontaktus su kitų CEETTAR priklausančių analogiškų organizacijų atstovais, sudarys puikias sąlygas keistis patirtimi ir rasti galimybių savo darbo patirtis pritaikyti kitose CEETTAR priklausančiose Europos Sąjungos šalyse.
Ne tik garbė, bet ir nauda
„Nustebome, kad asociacijoje yra Švedija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Lenkija ir kitos šalys, tačiau nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos nėra. Taigi, nieko nelaukę, valdybos posėdyje nusprendėme prisistatyti, kad esame 74-ios Lietuvos miško darbų rangovų įmonės, susijungusios į asociaciją, ir norime bendradarbiauti. Labai greitai gavome atsakymą ir asamblėjoje buvome priimti į tarptautinę asociaciją, kad galėtume miško rangovams atstovauti tarptautiniu lygmeniu, – apie kelią į tarptautinius vandenis pasakojo Audrius Radvilavičius, Miško darbų rangovų asociacijos vadovas. – Džiaugiamės tuo ir didžiuojamės, nes pačiai asociacijai tai yra laiptelis aukštyn: ne vien tik Lietuvoje, bet užsienyje būsime žinomi.“
A. Radvilavičius papasakojo, kuo naudinga narystė šioje organizacijoje. „Ši Europos žemės ūkio, kaimo ir miškininkystės rangovų organizacija disponuoja labai įvairialype informacija. Pavyzdžiui, buvo svarstomas paprastas klausimas – per kiek metų kurioje šalyje atkuriamas miškas? Kiekvienos šalies nariai pateikė savo komentarus. Toks apsikeitimas informacija yra labai geras. Antras pliusas: mes tiesiogiai aukščiausiu lygmeniu gauname visas žinias apie su miškininkyste susijusius pokyčius Europos Sąjungoje – planuojamus teisės aktus, direktyvas ir t. t., kurie yra dar rengimo stadijoje. Jau tuo metu mes galime analizuoti, daryti išvadas, teikti siūlymus, komentarus. Trečia, vėlgi, išėję į tarptautinį lygmenį, bendraudami su kitų valstybių analogiškomis asociacijomis, gauname tiesiogiai iš jų daug naudingos informacijos. Pavyzdžiui, sužinojome, kad Vokietijoje labai smarkiai padaugėjo žievėgraužio tipografo sunaikintų miškų, todėl vokiečiai juos labai intensyviai kerta. Dabar jau susidarė tokia padėtis, kad vokiečiai priversti rangos darbus stabdyti, nebekirsti, jie nebespėja tos prikirstos medienos realizuoti, nes pažeistų miškų plotų mastai nežmoniškai dideli. Panašiai yra nutikę ir Austrijoje. Mes, gavę tokią informaciją, jau galime pateikti mūsų miškų konsultacinei tarybai duomenis ir drąsiai sakyti, kad tai gali ateiti ir iki mūsų, žiūrėkite, nepražiopsokite. Tas ankstyvas apsikeitimas informacija, kai žinia pasiekia iš anksto, o ne esame pastatomi prieš faktą, labai naudingas ir reikalingas, – įsitikinęs pašnekovas. – Bendravau su Švedijos analogiškos organizacijos vadovais, pasikalbėjome, išsiaiškinome, kad jų šalyje trūksta rangovų, ir jie mielai mus pakviestų atlikti darbų. Mes galime pasiūlyti savo perteklines jėgas, perkelti iš Lietuvos dirbti į užsienį.“
Konsultuosis su užsienio kolegomis
Asociacijos pirmininkui svarbu ir tai, kaip ir kokiais kriterijais vadovaujamasi kitose šalyse, kurios taip pat priklauso tarptautinei organizacijai CEETTAR, kaip mokama už atliktus darbus. „Lietuvos rangovus kankina vienas labai svarbus ekonominis klausimas. Lietuvos rangovų darbdavys yra Valstybinė miškų urėdija, o ji, kiek teko patirti, labai nemėgsta teisingai atlyginti už atliktą darbą. Nesvarbu, medienos kainos kyla ar nekyla, jie turi kažkokius savo ekonominius skaičiavimus ir yra nustatę viešųjų pirkimų ribas, kurių mes negalime viršyti. Esu padaręs analizę, užklausęs tarptautinės organizacijos, kaip darbai skirstomi pas juos, koks jų apmokėjimo lygmuo, kad galėtume susidaryti vaizdą, kaip visa tai vyksta Europos Sąjungoje, kuo kvėpuoja kitos valstybės, – pasakojo A. Radvilavičius. – Į kai kuriuos klausimus turime ir atsakymų, pavyzdžiui, pas mus vykdomas plynasis miško kirtimas. Jį darant reikia kirsti ir pomiškį, visas šakas dėlioti, valksmas krauti ir t. t. Pasakysiu, koks yra skirtumas tarp mūsų ir Vokietijos ar, tarkim, Lenkijos, kur už papildomus darbus taip pat mokama atskirai. Vokietijoje mišką kertantis rangovas gauna (skaičiai baziniai) 7 eurus, kaip ir Lietuvoje. Skirtumas tik tame, kad Vokietijoje už pomiškės tvarkymą mokama atskirai, o Lietuvoje viskas įvelta į vieną sumą. Kai mes pradedame šiuo klausimu diskusijas su Valstybine miškų urėdija, jie nieko nei girdėti, nei matyti nenori. Atsako, kad Vokietijoje rangovai gauna 7 eurus, ir čia moka 7 eurus, tačiau jie pamiršta, kad dar kokių 3–4 eurų reikėtų ir už pomiškės tvarkymą.“
Pasak asociacijos pirmininko, šiandien Urėdija yra pagrindinis darbų užsakovas, deja, nenorintis mokėti sąžiningo atlygio. „Bazinė jaunuolynų ugdymo kaina – 205 eurai, jos negalima keisti. Mes atlikome skaičiavimus, tai vien savikaina – 254 eurai, o dar ir įmonei reikėtų uždirbti, tai visus 300 eurų turėtume gauti, kad būtų rentabilu dirbti, – atviravo miško darbų rangovų asociacijos vadovas. – Esu urėdijos direktoriui Valdui Kaubrei sakęs, kad jis yra didelės valstybinės įmonės vadovas, kuris su tokiais ekonomiškai nepagrįstais įkainiais sudaro sąlygas ir prielaidas atsirasti nelegaliam darbui ar kitokiems dalykams, verčiantiems rangovus ieškoti visokių „apėjimo“ būdų, kad išgyventų.“
Vienas iš įdomesnių klausimų, A. Radvilavičiaus teigimu, miškų sertifikavimas. „Kokios yra sąlygos? Mūsų FSC standartas labai gremėzdiškas ir didelis. Kai aš Briuselyje asamblėjoje pasakiau, kad Lietuvoje ir valstybiniai, ir privatūs miškai sertifikuojami FSC standartu, tai visi labai nustebo, nes ir dažnai mums pavyzdžiu rodomoje Skandinavijoje, ir kitose šalyse procesai yra daug paprastesni, naudojamas PEFC standartas. Kai manęs paklausė, kodėl mes taip darome, turėjau vienintelį atsakymą: to labai norėjo tuometinė Generalinė miškų urėdija. Nežinau, koks jų tikslas buvo, bet kai tokį būdą pasirinko Urėdija, tai ir privačių miškų savininkai nebeturėjo, kur dėtis. Vieni, nors ir buvo parengę nacionalinį PEFC standartą, paramos nei iš tuometinės Aplinkos, Žemės ūkio ministerijų nesulaukė, o privatiems miškų valdytojams tai buvo per brangu, – sakė pašnekovas. – Neslėpsiu: iš CEETTAR norime gauti naudos. Šis įvykis mūsų asociacijai labai svarbus, nes nuo 2017-ųjų, kai susikūrėme, per ketverius metus pakilome, prisistatėme, suradome partnerių ir Lietuvoje, ir užsienyje. Su Urėdijos vadovais jau sėdame kartu prie stalo ir imamės keisti sutartinių nuostatų punktus, dėliosime ateinančių metų sutarčių punktus, deriname kitus bendrus klausimus. Manau, kad būdami tarptautinės organizacijos nariais, mes lengviau rasime kalbą ir su kitomis Lietuvos institucijomis. Esame pasirašę sutartį su Valstybine darbo inspekcija, nes labai nemėgstame nelegalaus ir nesąžiningo darbo. Mūsų asociacijos pozicija tokia: mes dirbame pagal savo profesinę veiklą ir visai nesvarbu, ar tai yra asociacijos nariai, ar ne. Jei susitariame su valstybinėmis įmonėmis dėl kokių nors keliamų reikalavimų, jie svarbūs visiems, dirbantiems miške.“
Nori tapti partneriais su Valstybine miškų urėdija
A. Radvilavičius džiaugėsi, kad laikui bėgant, nepaisant buvusių trinčių, pagaliau Miško darbų rangovų asociacija tampa partneriais su Valstybine miškų urėdija. „Sėdime vienoje valtyje, abiem mums ne tas pats, kas vyksta miške. Pavyzdžiui, pirkėjas, pirkdamas iš Urėdijos beržo plokščių medieną, nebijau to žodžio – pavagia – nuo vieno miškavežio vidutiniškai apie 4 kubus. Kaip tai atsitinka? Tai atsiranda dėl paprasčiausio koeficiento taikymo. Gal tai vyksta ir šiek tiek žemesniu, meistrų lygmeniu, bet logika tokia: aš geriau parduosiu, kad pas mane negulėtų, žemesniu koeficientu. Antras dalykas – kraudamas miškavežį pirkėjas sukala, supresuoja medieną taip, kad glaustumo koeficientas, nori nenori, keičiasi. Tarkime, sandėlyje yra 50 kubų, tai jis sukraus, suguldys, net rungai išsiplečia, kad glaustumo koeficientas turėtų būti jau taikomas kitas, deja, to nėra. Taip atsiranda medienos trūkumas. Šituo klausimu su Urėdija mąstome vienodai: tai yra valstybės apvogimas, bumerangu kertantis ir rangovui. Visa tai drauge turėtume kelti į viešumą. Dar iki šiol kartu su Valstybine miškų urėdija to padaryti nepavyko, bet mes rengiame Aplinkos ministerijai siūlymą su faktais ir bandysime siekti, kad ta problema būtų sprendžiama. Reikia viešai paskelbti, kad valstybė praranda didelius kiekius medienos, tada gal reikalas pajudės. Yra tūrio skaičiavimo lentelės, kurios turi būti taikomos, tačiau ne taip, kaip yra daroma dabar. Pavyzdžiui, mes turėtume traktuoti, kad vykdant medienos apskaitą sandėlyje, kol mediena nepakrauta, taikome vienokį glaustumo koeficientą, bet kai krauname į automobilį – glaustumo koeficientą keičiame. Sakykime, kai medvežė išveža iš kirtimo vietos ir sukrauna į sandėlį, kur niekas nesupresuoja, būtų logiška plokščių medienai taikyti 0,52 ar 0,50 koeficientą, o kai medieną supresuoja, siūlytume glaustumo koeficientą iki 0,60. Tokiu atveju tie 4 kubai niekur neprapultų… – svarsto pašnekovas. – O atliekant kirtimus privačiame miške paklaida būna didesnė. Tarkime, kirtavietėje skaičiai rodo 500 kubų, mes randame 560–580 kubų. Valstybiniame miške, iš patirties galiu pasakyti, beveik niekada negirdėjau, kad būtų perteklius, visada bandoma tilpti į paklaidos ribas, bet tik su minuso ženklu…“
A. Radvilavičiaus nuomone, kai urėdijos dirbo ūkiskaitiniu principu, urėdams nebuvo tas pats, kam ir už kiek parduoti. „Dabar, kai įkurti Valstybinės miškų urėdijos padaliniai, nebedirbantys ūkiskaitos principu, jiems visiškai vienodai: ką parduos, už kiek parduos ir ar iš viso parduos… Iš šalies tai labai matosi, nežinau, kodėl visi šitą sistemą liaupsina, bet ji yra tokia, kokia yra. Mūsų galva, čia labai daug negerų dalykų“, – sako neseniai tarptautinės organizacijos CEETTAR nariais tapusios Miško darbų rangovų asociacijos pirmininkas.
Rūta Steponaitytė