Miško gėrybės botaniko akimis

Miško gėrybės botaniko akimis

Pastaruoju metu žmonės vis labiau domisi gamtos gėrybėmis ir vis daugiau dėmesio skiria maisto kokybei, o kai kuriuos negalavimus stengiasi  gydyti  įvairiais augaliniais preparatais.  Ir tai nestebina,  nes augalai sugeba  susintetinti  (pagaminti) pačios įvairiausios cheminės sudėties medžiagas:  alkaloidus, eterinius aliejus,  flavonoidus, glikozidus,  pektinus,  raugus,  įvairius vitaminus  ir organines  rūgštis bei daugybę kitų. Nuo sukauptų veikliųjų medžiagų sudėties priklauso  augalo gydomosios  ir prieskoninės savybės,  taip pat  jo naudojimas maistui.

Vis dėlto nutarus gydytis augalais ar iš jų pagamintais preparatais, tą būtina daryti su profesionalaus gydytojo, fitoterapeuto ar vaistininko priežiūra  r  jokiu būdu neužsiimti savigyda. Kai kam atrodo,  kad vaistinių augalų preparatai negali pakenkti sveikatai, tačiau taip nėra. Dabar iš augalų jau yra išskirta apie 100 tūkst.  įvairiausių junginių su labai skirtingu poveikiu organizmui, tad  tik profesionalus fitoterapeutas ar gydytojas gali patarti, ką ir kaip vartoti vienu ar kitu atveju.    

Prieskoniai ir prieskoniniai augalai juos vartojantiems žmonėms beveik sinonimas,  nes dauguma prieskonių yra augalinės kilmės.  Beje, sunku nubrėžti aiškią ribą tarp prieskoninių augalų ir valgomų (daržovės,  vaisiai) augalų. Tai priklauso nuo to,  kaip mes juos vartojame. Jeigu  daug – gaminame salotas ar kepame kaip daržoves,  jie jau nebus prieskonis, o jei įdedame tik maistui pagardinti – prieskonis.  Išskyrus druską ir susintetintus prieskonius, visi kiti prieskoniai  tėra augalai arba atskiros jų dalys. Prieskoniai – tai ir žolelės, ir lapai, ir žiedai, ir žiedų dalys, ir šaknys, ir šakniastiebiai, taip pat vaisiai, sėklos, o kai kurių augalų – ir žievė,  žiedpumpuriai,  žiedynai. O dėl skonio nesiginčijama – vieni vartoja švelnesnius, kiti mėgsta aštresnius prieskonius,  tačiau turbūt nerasime nė vieno žmogaus, kuris nebūtų pagardinęs savo maisto bent kokiu prieskoniu.

Verta prisiminti savus „gydytojus“ 

Nuo neatmenamų laikų kiekviena tauta, gyvenanti tam tikroje aplinkoje, turėjo savus prieskonius. Pietiečiams pasisekė labiau – ten auga daug  prieskoninių augalų, o šiauriečiams jų kliuvo kur kas mažiau, bet visais atvejais žmogus mokėjo rasti gamtoje naudingus augalus ir juos vartoti. Prasidėjus tautų kraustymuisi,  o vėliau esant galimybėms pasiekti vis tolimesnius planetos kampelius, prieskoniai ir prieskoniniai augalai paplito po visą pasaulį, tapo plačiai  prieinami, nežiūrint kur žmogus gyvena, kokia jo visuomeninė padėtis. Dabar net neįsivaizduojame,  kaip būtų galima pasigaminti tam tikrą patiekalą  be pipirų,  paprikos ar lauro lapelių, nors šie prieskoniai iki XV a. mūsų protėviams nebuvo žinomi.

Deja, dauguma iš mūsų jau užmiršo, kad Lietuvoje savaime auga nemažai prieskoninių augalų, tačiau jų  jau nepažįstame  ir nemokame vartoti.  O gal vertėtų prisiminti, nes kaip sakydavo šviesios atminties žolininkė daktarė Eugenija  Šimkūnaitė, niekas  mūsų organizmui geriau netinka, kaip tie augalai, kurie auga mūsų aplinkoje. Be to, nemažai prieskoninių, vaistinių ar maistui tinkamų augalų,  kurie savaime auga Lietuvoje,  pasižymi ir dekoratyvumu, juos galima įvairiai komponuoti gėlynuose – turėsime ir gražią gėlę, ir prieskoninius (maistinius),  ir vaistinius augalus po ranka.

Paprastosios pušies gydomoji galia

Ką mes galime rasti naudingo miške žiemą?  Šaltuoju metų laiku verta prisirinkti  kai  kurių medžių pumpurų, turinčių gydomųjų savybių. Vienas iš tokių augalų – paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.).   Šį medį, augantį visoje šalies teritorijoje,  iš esmės pažįsta visi. Gausesni pušynai yra pietinėje ir rytinėje Lietuvos dalyje, o iš viso  šalyje pušynai užima apie 40 proc.  miškų. Kadangi miškuose auga  vienintelė pušies rūšis  (kitos – introdukuotos ir auginamos dekoratyviniuose želdiniuose), tad supainioti ją su kitokiu  augalu sunkoka. Vaistams tinka pumpurai,  rečiau – spygliai. Pumpurus galima skinti visą žiemą, bet geriausia tą daryti kovo mėnesį.  Be  jokios žalos medžiams  pumpurus galima rinkti kirtavietėse  nuo nesenai nupjautų pušų  šakų.  Renkant  nuo gyvų medžių  pumpurus reikėtų  skinti nuo vyresnių nei 10-ties  metų pušų  ir ne visus pumpurus paeiliui,  o paliekant didesnę  jų dalį medžiui  atsinaujinti.

Pušų pumpuruose kaupiasi eteriniai aliejai,  į kurių sudėtį įeina pinenas, limonenas, silvestrenas, taip pat yra raugų ir dervų. Spygliuose  dar  randama ir flavonoidų bei vitaminų.

Pušų pumpurai  –  nuo seno žinomas vaistas liaudies medicinoje, o dabar pripažįstamas ir šiuolaikinės  medicinos.  Pumpurų nuoviras nuo seno buvo vartojamas kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti,  atsikosėjimą lengvinanti priemonė.

Vonios su pušies spyglių ekstraktu arba nuoviru  ramina nervų sistemą,  šalina nuovargio sukeltus negalavimus,  taip pat naudingos  sergant kai kuriomis odos ligomis. Pokariu ir kitais sunkmečiais  žmonės lupo  vidinį  pušies  žievės sluoksnį,  jį džiovino,  malė ir maišė su miltais  duonai kepti.  Kai  kuriose  šalyse valgomi ir jauni pušų ūgliukai.  Be to, pušų spygliai naudojami ir audiniams dažyti gelsvai ruda spalva, kankorėžiai – dažant audinius rausvai geltona spalva.

Iš paprastosios pušies spyglių išgaunamas eterinis aliejus naudojamas ne tik medicinoje, bet ir kvapiklių gamybai,  parfumerijoje.  Iš pušies sakų distiliuojamas terpentinas,  kuris yra labai geras tirpiklis lakų gamyboje ir medicinoje.  Išdistiliavus terpentiną  liekanti kanifolija naudojama litavimo darbams ir muzikos instrumentų stygoms  sutepti.

[Show slideshow]

Ką dažniausiai žmonės žino  apie paprastąją pušį?  Kad tai medis, kurio mediena tinka statyboms,  baldų ir popieriaus gamybai,  kurui. Tad ar ne per mažai žinių  apie Lietuvos miškų turtus?  Sužinoti daugiau galėsite tinklalapio www.miskininkas.eu  rubrikoje  „Miško gėrybės botaniko akimis“. Joje papasakosiu apie pačius įvairiausius Lietuvos miškuose augančius augalus, tinkančius ir tiesioginiam vartojimui,  ir sielai bei akims pradžiuginti.

Kęstutis Obelevičius, VDU botanikos sodo vyresnysis botaninių kolekcijų kuratorius