Miško rūmai nepritaria ruošiamoms saugomų teritorijų pataisoms – kviečia tęsti Nacionalinį miškų susitarimą

Miško rūmai nepritaria ruošiamoms saugomų teritorijų pataisoms – kviečia tęsti Nacionalinį miškų susitarimą

Prieš kurį laiką Lietuvos miškų ūkio rūmų (LMŪR) suvažiavime vienbalsiai buvo priimta rezoliucija, išreiškianti LMŪR narių požiūrį į šiandien vykdomą miškų politiką. Rezoliucija skelbia, kad Lietuvos miškų ūkio rūmų nariai nelaiko Nacionalinio miškų susitarimo (NMS) baigtu procesu, ir nepritaria šiuo metu, neva, NMS pagrindu siūlomoms vienpusiškoms ir nesubalansuotoms Miškų, Saugomų teritorijų ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, įstatymų pataisoms kaip visumai, matydami didelę grėsmę Lietuvos miškų ūkiui ir šalies ekonomikai.

Kodėl reikėjo rašyti šią rezoliuciją ir kodėl LMŪR prašo stabdyti Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimus. Paprašėme pakomentuoti LMŪR prezidento dr. Remigijaus Bakio, asociacijos „Lietuvos mediena“ direktoriaus Raimundo Beinorto ir Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos vadovo dr. Algio Gaižučio.

Pasak LMŪR prezidento, miško naudojimo ir saugojimo būdų klausimai yra gana sudėtingi ir atsiduria tarp trijų skirtingų, tarpusavyje ne visada suderinamų polių. „Pirmasis – miško naudojimas ekonominiais tikslais. Iš kitos pusės, kaip antrasis polius atsiduria aplinkosauginiai poreikiai, Europos Sąjungos norminiai aktai, skirti saugoti bioįvairovei ir stabilizuoti klimato kaitą. Prie jų dar prisideda ir trečiasis polius, kurį galima supaprastintai vadinti socialiniu visuomenės poreikiu lankytis miške ir kokybiškai leisti laiką gamtoje. Tad kaip suderinti šias iš pirmo žvilgsnio sunkiai derinamas sritis miške, kai miškas yra konkretus plotas, užima 33,7 proc. Lietuvos teritorijos ir jo yra kiek lygiai tiek, kiek yra?“, – retoriškai klausia R. Bakys.

Saugomos teritorijos plečiamos ūkinių miškų sąskaita

LMŪR prezidento nuomone, dabartinė miškų politika nukreipta į aplinkosauginių funkcijų didinimą ekspansiniu būdu plečiant saugomų teritorijų plotus ūkinės paskirties miškų sąskaita. „Per saugomų teritorijų plotų plėtrą į ūkinės paskirties miškus labai apribojama arba išvis uždraudžiama ūkinė veikla. Tokiu būdu plečiant saugomas teritorijas, ūkinių miškų plotai neišvengiamai turėtų trauktis. Tačiau yra vienas TAČIAU, kurį paprastam žmogui iš šono įžiūrėti labai sunku. Toks modelis galbūt ir tiktų tuo atveju, jeigu Lietuvoje sukurta miškininkystės sistema būtų pagrįsta tiktai kaip eikvojimas, kai viena ar kita privilegijuota grupė išsikerta plotą ir jame palieka pasodintą jaunuolyną. Tačiau yra priešingai, Lietuvoje iki šiol buvo vystoma daugiatikslės miškininkystė, kai miškas saugomas ne tik saugomose teritorijose, bet taip pat ūkinės paskirties miškuose ir juose su ekonominiais tikslais derinamas ir tam tikros socialinių bei ekologinių paslaugų paketas. Pirmiausiai reikėtų įsivertinti, kokias aplinkosaugines paslaugas miškininkai teikia jau dabar, ir kokį poveikį šioms paslaugoms gali turėti teikiamos įstatymų pataisos“, – sako R. Bakys.

Asociacijos „Lietuvos mediena“ vadovas Raimundas Beinortas priduria, kad saugomų teritorijų plėtra yra niekuo neparemta, o saugomų plotų mūsų šalyje ir taip daug. „Visų pirma, nėra įvertinta kiek šiuo metu realiai yra visokių fasonų saugomų teritorijų. Mūsų žiniomis, jau šiandien saugomi plotai sudaro daugiau nei 30proc. visos šalies teritorijos, todėl deklaracijos, esą išplėsime saugomų teritorijų plotus iki 30 proc. kvepia klasta. Antra – būtina apsispręsti, ką ir kokia apimtimi saugosime, o tik po to apibrėžinėti teritorijas. Mes sakome, kad tvarus ūkininkavimas puikiai suderinamas su gamtosauga. Ne veltui didžioji dalis europinių buveinių buvo inventorizuotos ne kur nors kitur, o ūkiniuose miškuose“, – teigia R. Beinortas.

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininkas dr. Algis Gaižutis sako, kad darniai įgyvendinti daugelį ES ir Lietuvos lygmenimis keliamų siekių būtų galima, nes kaip tik šiuo metu rengiamos naujos Saugomų teritorijų ir Miškų įstatymų redakcijos. „Visų pirma, reikia vieningai susitarti, kas yra laikoma saugoma teritorija, nes šiuo metu apribojimai yra taikomi labai dideliems plotams, o oficialiai apskaitomi daug mažesnėje apimtyje. Pakanka atsiversti Lietuvos saugomų teritorijų statistiką, kur labai gudriai parašyta, kad į oficialią apskaitą įtraukiama „ypač saugomų teritorijų sistema”. Tai, vadinasi, yra kažkokios svarbios ir nesvarbios teritorijos, kurios neapskaitomos, o apribojimai jose ne ką mažesni, o kartais net didesni“, – pažymi A. Gaižutis. 

LMSA valdybos pirmininkas sako, kad jeigu būtų objektyviai fiksuojama, kas yra saugoma teritorija ir kaip visa tai apskaityti, tada paaiškėtų, kad ir taip turime didžiulius plotus, kuriuose jau įvesta įvairiausio tipo apribojimų. „Manau, tada atsirastų minčių ne plėsti saugomas teritorijas, o imti įgyvendinti vieną iš trijų svarbiausių Seimo priimtų Valstybės strateginių dokumentų, kuriame numatytas svarbus įpareigojimas (I skirsnis, 211 punktas) optimizuoti esamą saugomų teritorijų sistemą.  Aš šneku apie Lietuvos teritorijos bendrąjį planą, kurį 2020-06-04 patvirtino Seimas ir kaip tik šiuo metu derinamas jo sprendinių įgyvendinimo priemonių planas. Tai labai svarbu, nes kai saugomos teritorijos nėra apskaitomos sąžiningai ir visiškai tiksliai, tada pradedama kalbėti ne apie tolesnę gamtinių vertybių, o kvadratinių kilometrų saugojimo plėtrą, kad būtų užimti kuo didesni plotai ir juose būtų kuo daugiau ir kuo įvairesnių apribojimų“, – teigia A. Gaižutis.

Siūlo atsižvelgti į galimus finansinius praradimus
 

„Lietuvos mediena“ vadovas prognozuoja, kad jei siūlomi pakeitimai bus priimti, tai turės didelių ekonominių pasekmių. „Lietuvos miškų ūkiui žaliavų klausimas buvo vienas jautriausių, o padarius siūlomas rokiruotes prognozuotina dramatiška griūtis. Kiek anksčiau daryti skaičiavimai prognocuoja apie 2,5 mln. m3 medienos žaliavos  kasmetinį “iškritimą” iš rinkos prie dabar patiekiamų 7 mln. m.3“,– niūrių prognozių pateikia R. Beinortas.

R. Bakys mano, kad ES direktyvų atsispindėjimas nacionalinėje politikoje gali būti išreikštas tik atsakius į  klausimą: kiek vienas ar kitas aplinkosauginis projektas kainuos ir kas už jį mokės? „Aš pripažįstu, kad tas klausimas truputį klastingas, nes mes puikiai matome numatytų projektų apimtis ir puikiai žinome, kad valstybės iždas už tai nemokės, nes šiandien tiesiog neturi tokių pinigų. Matydami užmojus, mes galime įsivertinti tokius paprastus dalykus. Turbūt kalbame net ne apie šimtus milijonų eurų, o apie milijardus, jeigu civilizuotai apmokėtume savininkams už ekosistemines paslaugas, už visuomenės poreikiams paimtą turtą, už miško ūkio subjektų negautas teisėtas pajamas, ar už sužlugdytas investicijas“, – teigia R. Bakys.

LMŪR prezidento nuomone, matydami, kad niekas nekalba apie siūlomų pokyčių kainą ir finansavimo šaltinius, ižvelgia siūlomų teisės projektų neišbaigtumą. „Kaip galima vykdyti grandiozinius pokyčius, nenumatant, kiek tas kainuos ir kas už tai mokės? Šis klausimas labai jaudina, nes mes įtariame, kad už tai mokės ne visa visuomenė, o ta jos dalis, kurios turtą ar veiklos pagrindą sudaro ūkinės paskirties miškas. Susidaro keista situacija, kad žmogus, kuris neturi miško, gauna naudą dėl to, kad žmogus, kuris turi miško, yra „išbuožinamas“, – apgailestauja LMŪR vadovas.

Ūkiniai miškai sėkmingai atlieka ir ekologines funkcijas

LMŪR prezidentas sako, kad ūkiniai miškai Lietuvoje jau dabar atlieka ne vien tik ekonomines, bet ir socialines bei ekologines funkcijas ir daugiatikslės miškininkystės modelis Lietuvoje yra realybė bei vertybė. „Lietuvoje pušyną ūkinės paskirties miške leidžiama kirsti jam sukakus šimtui metų. Skandinavai tai matydami juokauja, kad jie miške ūkininkauja, o tuo metu lietuviai tiesiog augina didelius medžius. Be to, Lietuvos miško žemėje, išskyrus pavienius kontroliuojamus eksperimentus, jūs nerasite svetimžemių rūšių medynų, nors jie būtų ir labai pelningi“, – teigia R. Bakys.

LMŪR prezidentui taip pat pritaria ir dr. A. Gaižutis, kurs sako, ūkiniuose miškuose dėl atliekamų darbų nuolat kuriamos palankios sąlygos kuo skirtingesnei biologinei įvairovei. „Kai prieš trisdešimt metų saugomos teritorijos buvo steigiamos masiškai ir visi 30 regioninių parkų buvo įsteigti vienu ypu, į šiuos didžiulius plotus tuomet buvo įtraukti ir ūkiniai miškai. Buvo teigiama, kad nereikia saugoti vien tik gamtinių vertybių, kultūra bei etnografija taip pat svarbios,  geriau turėti kuo didesnes saugomas teritorijas, bet ūkinė veikla jose gali vykti kaip vykusi, nes žmogaus sukurto kraštovaizdžio tai nedarko. Tačiau gan greitai aplinkosaugininkai „apvertė plokštelę“, ypač pastarąjį dešimtį  pradėta įtikinėti, neva, kad ūkinė veikla miške ir medžiapjūtė yra vos ne „gamtos žudymas“. Tai pamažu keitė supratimą bei reikalavimus ir miškininkavimas aplinkosaugininkų pradėtas traktuoti lyg tai būtų nusikalstama veikla. Tačiau, jei pažvelgtume atidžiau, geresnės sąlygos daugelio rūšių biologinei įvairovei sukuriamos būtent ūkiniuose miškuose, nes kuomet miškų ekosistema nėra paliekama tik savaiminei sukcesijai  (senėjimui), o kinta dėl įvairiausių atliekamų darbų, tai leidžia sukurti palankias sąlygas daugeliui rūšių gyvūnų ir augalų, kurie kitaip neaugtų”, – sako A. Gaižutis.

R. Beinortas siūlo nepamiršti, kad mediena, kaip žaliava, yra svarbus atsinaujinančios energijos šaltinis ir nemažai prisideda prie ekologijos. „Europos komisijos užsakymu buvo atlikti skaičiavimai ir pripažinta, kad didžiausi CO2 išmetimų į atmosferą generatoriai yra plieno ir cemento pramonės. Dėl to Europos Žaliasis Kursas, numatydamas nulio CO2 ribą iki 2050 metų, nurodo kuo skubiau statybose imti naudoti medžiagas iš atsinaujinančiu išteklių – medienos. Ši ES iniciatyva vadinama Žaliąja statybų transformacija. Lietuva čia turi puikias perspektyvas tapti mažiausiai  regionine lydere. Reikia nepamiršti, kad medis, iki sulaukdamas brandos, absorbuoja CO2, o, po to, ima išskirti tai į atmosferą. Todėl tvari miškininkystė puikiai koreliuoja ir su rūšių išsaugojimu ir klimato kaitos suvaldymu“, – sako R. Beinortas.

LMŪR vadovas narių vardu sako, kad jiems kyla klausimas, kas laukia to daugiatikslio miško naudojimo modelio, kai šalia saugomų teritorijų plėtros, siekiant sušvelninti medienos tiekimo praradimus Lietuvos pramonei, siūloma intensyvinti miško kirtimų apimtis likusiame ūkinių miškų plote? „Mūsų manymu, dabartiniai siūlymai yra žingsnis į specializuotą, o ne daugiatikslę, miškininkystę. Pagrindiniai daugiatikslės miškininkystės naudos gavėjai yra ta visuomenės dalis, kuri neužsiima ūkine veikla miške, bet mėgsta jame leisti laiką ir gauti socialines paslaugas. Šios visuomenės dalies interesas – kuo saikingesnė ūkinė veikla ir kuo ilgesnis miško dangos išsaugojimas. Todėl mes laikomės nuomonės, kad kirtimų intensyvinimas nuo saugomų teritorijų plėtros likusiuose ūkiniuose miškuose, kaip tik ir pažeistų šios visuomenės grupės interesus“, – mano R. Bakys.

Rasti sprendimą trukdo ir kompensacijų klausimas

R. Bakys sako, kad saugomų teritorijų plėtra ir buvo vykdoma iki tol ir toliau planuojama ją vykdyti, pritaikant specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Tai pasak jo, daugeliu atvejų reiškia turto nusavinimą „visuomenės reikmėms“. „Tai pritaikius, žemė ir prievolė ją prižiūrėti juridiškai lieka savininkui, bet daugeliu atvejų jis nebegali ta žeme naudotis kitu būdu, pavyzdžiui atlikti komercinės paskirties kirtimus. Žinoma, visa tai savaime nebūtų didele katastrofa, jeigu kalbėtume apie geranorišką susitarimą ir teisingą kompensaciją. Tačiau kompensacijų klausimas Lietuvoje nėra išspręstas ir šioje vietoje Aplinkos ministerija, užuot pirma sutvarkiusi kompensacijų mechanizmą, toliau siekia didinti saugomų teritorijų plėtimo mastą, prievarta pritaikant specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Mūsų asociacija vienija ir privačių miškų savininkus ir mes prieštaraujame siūlomiems įstatymų projektams, kol kompensacijų už apribojimą naudotis nuosavybe arba atlygio už ekosistemines paslaugas klausimai nebus civilizuotai išspręsti“, – miško savininkų interesus gina R. Bakys.

Pasak jo, vakarų Europoje privati nuosavybė yra labiau gerbiama. „Europoje, jei kokiai nors vietinei bendruomenei prireikia miško, ji ateina pas savininką ir susitaria, kad už abiem pusėms priimtiną kompensaciją miškas bus naudojamas visuomenės poreikiams, o savininkas to miško nekirs. Tuo tarpu Lietuvoje pritaikomos specialiosios sąlygos, informuojamas arba net neinformuojamas savininkas ir, manoma, kad reikalas išspręstas. Mes manome, kad abi pusės galėtų rasti išeitį iš šios situacijos, jei būtų pripažinta, kad privati nuosavybė yra nelaužoma konstitucinė norma. O kol šie klausimai neišspręsti, siūlomiems įstatymų pakeitimams, kurie toliau siūlo praktikuoti „socialistinę“ turto nusavinimo praktiką, mes sakome griežtą NE. Privati nuosavybė galų gale privalo tapti kertine teisine norma , esančia aukščiau nei regioninio lygmens aplinkosaugos projektai“, – teigia LMŪR prezidentas.

Pasigenda miškų ūkio interesų atstovavimo vyriausybiniu lygmeniu

Antras dalykas, kuris yra labai svarbus LMŪR nariams – miškų ūkio atstovavimo klausimas vyriausybiniu lygmeniu. „Miškai lyg ir yra Aplinkos ministerijos valdos, bet ar ministerija šiandien realiai atstovauja miškų ūkio interesams? Kaip matome,  aplinkosauginių organizacijų interesams ministerija atstovauja labai gerai, kas yra puiku, tačiau mes negalime kalbėti apie kažkokį balansą, nes miškų ūkio interesų atstovavimas de facto yra daug menkesnis. Jeigu pasižiūrėtume į visas iniciatyvas, kurios buvo per praėjusius keletą metų, ar galima būtų kalbėti, kad miškų ūkis vyriausybiniame lygmenyje yra vystomas taip, kaip kaimyninėse šalyse? Lietuvoje jau nebekalbame apie miškų ūkio, kaip ūkio šakos, plėtrą makroekonominiais terminais. Kalba eina, tik apie tai, kiek jam reikės susitraukti sprendžiant aplinkosaugos klausimus. Primenu, kad kalbame apie sektorių, sudarantį dešimtadalį Lietuvos ekonomikos.“, – sako LMŪR vadovas.

„Dabar esanti miškininkavimo sistema Lietuvoje yra tvari ir tokia pripažįstama tiek vietinių, tiek užsienio ekspertų. Tačiau kai į naujuosius įstatymų pakeitimus pirmiausiai įtraukiami aplinkosauginių organizacijų pasiūlymai, o mūsiškiai lieka kažkur pašonėje, mums belieka „kelti balsą“, o iš vyriausybės atstovų atgal girdime argumentaciją, kad pasikeitė laikai ir  ES direktyvos yra būtent tokios, viskas jau nuspręsta aukštesniame lygmenyje ir Lietuva nieko negali pakeisti. Tačiau mes manome kitaip, nes ES  brėždama bendrąsias gaires, visuomet palieka manevrą ir pačioms valstybėms narėms. Kartais tenka girdėti: ES išleido vieną ar kitą direktyvą, tačiau, pavyzdžiui, Suomija, Graikija ar Ispanija išsiderėjo kažką papildomo, nes pateikė tam tikrų argumentų“, – ES direktyvų įgyvendinimo politiką Lietuvoje su kai kuriomis ES šalimis lygina R. Bakys.

Anot LMŪR vadovo, tam tikrų nuolaidų išsiderėjimas iš ES yra normali praktika, tačiau Lietuva čia kol kas padarė per mažai. „Mes pasigendame nacionalinės Lietuvos politikos miškų ūkio klausimais atstovavimo ES lygmeniu. ES biurokratų pasiūlymus mes ir patys girdime, bet ar nepamatuota ir neargumentuota saugomų teritorijų plėtra yra būtent tas dalykas, kurį vienintelį reikia perkelti į mūsų nacionalinę teisę? „Žaliojo kurso“ ribose kalbama ne tik apie saugomų teritorjų plėtrą, bet ir apie plieno bei cemento konstrukcijų keitimą mediena. Mes turime teisę reikalauti, kad šalies pramonės šakos, sukuriančios apie 10 proc. šalies BVP, interesai būtų normaliai atstovaujami nacionalinėje ir viršnacionalinėje politikoje“, – iniciatyvos iš ministerijos atstovų pasigenda R. Bakys.

Siūlomi sprendimo keliai

„Lietuvoje mes turime savitą ir su kitomis šalimis, išskyrus Didžiąją Britaniją, beveik nepalyginamą, sudėtingą saugomų teritorijų sistemą. Mūsų šalyje saugomos ne tik šešios pagrindinės gamtinių vertybių kategorijos, bet papildomai turime dar kelias kompleksinėmis vadinamas gamtines, kultūrines, etnografines, geografines saugomas teritorijas. Į jas dar nėra apskaitomos įvairiausios ekologinės zonos ir buferinės zonos, o gamtosauginiai reikalavimai jose ganėtinai griežti.  Tai šiuo atveju siūlau naikinti šią kategoriją, perkeliant apsaugos zonas – kur tai būtina – į pagal teisinius reikalavimus įsteigtų saugomų teritorijų funkcinį zonavimą. Tada matytume, kad mes turime daug griežtai saugomų plotų, ne tik gamtinius rezervatus bei rezervatus, ir tas teritorijų paveikslas atrodytų visai kitaip”, – apie galimus alternatyvius sprendimo kelius kalba A. Gaižutis.

Pateikdami savo komentarus LMŪR ir „Lietuvos mediena“ vadovai pabrėžė, kad kompromisą galima būtų rasti užbaigus Nacionalinį miškų susitarimą (NMS).

„Mano nuomone, kai kurių politikų bandymai paaiškinti daromus įstatyminius pakeitimus NMS, mažų mažiausiai yra negarbingi. Pats svarbiausias nesusitartas klausimas yra miškų naudojimo balansas ir būtent tai yra stumiama per Miškų grupių reformą įstatymų pakeitimuose. Nesusitarti dalykai turi išlikti neliečiami”, – apie neužbaigtą NMS kalba R. Beinortas.

„Tenka pažymėti, kad dalis siūlomų pataisų ignoruoja iki šiol nepabaigto NMS sprendinius. NMS organizavo Aplinkos ministerija, jame dalyvavo šimtai žmonių. Prašome gerbti ne tik tai, dėl ko susitarta, bet ir tai, dėl ko nesusitarta, ir NMS procesu remtis tuomet, kai jis bus baigtas.  Taip, mes sutinkame, kad aplinkosauga, gamtinių vertybių išsaugojimas privalo tobulėti ir eiti į priekį, tačiau nebūtina dėl to atimti mišką ar žlugdyti labai didelės dalies Lietuvos ekonomikos. Yra kitų kelių ir juos reikia išbandyti pirmiausiai“, – apie galimus sprendimo kelius kalba LMŪR vadovas. Su minėtais įstatymų pakeitimais nesutinkantys LMŪR nariai pripažįsta, kad aplinkosauga turi eiti į priekį, tačiau pasak jų atstovo R. Bakio, Lietuvos miškų ūkis per pastaruosius dešimtmečius ir taip žengia ta kryptimi. „Tolesniam vystymuisi matau du kelius. Vienas – daryti taip, kaip siūloma ir plėsti saugomas teritorijas, mažinant ūkinių miškų plotus, kam mes prieštaraujame dėl anksčiau įvardintų priežasčių. Tačiau yra ir kitas kelias – toliau vystyti daugiatikslę miškininkystę. Aišku, šis kelias daug sunkesnis, reikalauja laiko, technologinių naujovių, tyrimų ir investicijų. Tačiau tai geras kelias. Daugiatikslė miškininkystė yra indikatorius tų šalių, kurių miško ūkyje atsispindi daugelio interesų grupių poreikiai“, – apie tolesnę perspektyvą.

Andrius Nenėnas

Nuotraukos Dainiaus Šerono

LIETUVOS MIŠKŲ ŪKIO RŪMŲ REZOLIUCIJA

DĖL MIŠKŲ POLITIKOS POVEIKIO MIŠKŲ ŪKIO SEKTORIUI

Akademija, 2023 m. vasario 10 d.

Ši rezoliucija išreiškia Lietuvos miškų ūkio rūmų narių požiūrį į šiandien vykdomą miškų politiką, pirmiausiai į Nacionalinį miškų susitarimą, Lietuvos miškų strategiją ir rengiamas Lietuvos Respublikos Miškų, Saugomų teritorijų, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, Aplinkos apsaugos įstatymų pataisas.

Šią rezoliucija skiriame Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybei ir politinėms partijoms.

Lietuvos miškų ūkio rūmų nariai nelaiko Nacionalinio miškų susitarimo (toliau – NMS) baigtu procesu, ir nepritaria šiuo metu, neva, „Nacionalinio miškų susitarimo“ pagrindu siūlomoms vienpusiškoms ir nesubalansuotoms Miškų, Saugomų teritorijų ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, įstatymų pataisoms kaip visumai, matydami didelę grėsmę Lietuvos miškų ūkiui ir šalies ekonomikai.

Lietuvoje miškų sektoriuje turėdami sukurtą visą vertės grandinę (nuo žaliavų, žmogiškųjų ir technologinių išteklių iki mokslo), atliepdami nūdienos miškų ūkio ir medienos pramonės aktualijas, kurios reiškiasi:

• Vis didesniu poreikiu atsinaujinantiems energijos ir gamybos ištekliams – žaliavinei medienai.
• Poreikiu spręsti sukeltų klimato kaitos komplikacijų, didinant miško produktyvumą, sveikatingumą (sanitarinę ir priešgaisrinę būklę) bei atsparumą, puoselėjant miškus kaip CO2 absorbentą bei ilgalaikiai užrakinant CO2 medienos produktuose.
• Poreikiu išsaugoti krašto bioįvairovę, kuri susiformavo per ilgus šimtmečius Lietuvos miškuose tvariai ūkininkaujant ir juos puoselėjant praėjusių kartų ir šiandienos valstybiniams ir privatiems miškininkams.
• Poreikiu įgyvendinti ES žaliojo kurso iniciatyvas mažinant iškastinių žaliavų naudojimą bei CO2 pėdsako mažinimą.
• Siekiu vystyti miško ekosistemų tyrimų ir miško mokslo sritis, išsaugant ir puoselėjant jau sukurtą mokslinę tiriamąją bazę.
• Siekiu maksimaliai amortizuoti krizių sukeltus padarinius šalies ūkiui ir biudžetui;

Konstatuojame:

• Pradėtas Nacionalinio miškų susitarimo procesas nėra baigtas, o Aplinkos ministerijos teikiamas susitarimo variantas tėra „politinio miškų susitarimo“ versija, kurioje neatsispindėti visų suinteresuotų grupių, ypač miškų ūkio sektoriaus poreikiai, yra palikta kertinių spragų, kurios jau artimiausioje ateityje sukels neigiamų pasekmių šalies ūkiui ir didelei daliai visuomenės.
• NMS darbotvarkės ribose nepasiektas susitarimas dėl miško naudojimo balanso, ekonominės naudos ir biologinės įvairovės išsaugojimo kaip būtinųjų NMS proceso dalių, todėl tai lieka tik pavienių deklaracijų rinkinys be perspektyvos būti realiai įgyvendintu ir nešti pridėtinę vertę.
• Pradėta su miškų ir miškų ūkio ateitimi susietų įstatymų korekcija (Miškų, Saugomų teritorijų, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų) neparemta kvalifikuotų ekspertų grindžiamais argumentais, nėra pagrįsti ekonomine (kaštų ir naudos) analize bei įstatymų tarpusavio derme, neparemta nuostolių kompensavimo bei reikiamų išlaidų finansavimo šaltiniais.
• Bandoma sugriauti nusistovėjusį miškų ūkio sektorių, grįstą ilgalaikės ekosistemų darnos ir gaunamos pridėtinės vertės principais, pataikaujant trumpalaikei, politinių populistinių tendencijų bei naudos siaurai, projektinio finansavimo programose dalyvaujančiai, grupuotei.
• Šiuo metu teikiamas Miškų, Saugomų teritorijų ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymų pataisas (jei ir toliau nebus atsižvelgiama į miškų sektoriaus ekonominio gyvybingumo bei konkurencingumo išsaugojimą) vertiname kaip grėsmę Lietuvoje susiformavusiai darniai daugiafunkcinei miškininkystei bei šalies ekonomikai, griaunat ateities miškų ir miškų ūkio sektorių.
• Siūlomų Miškų, Saugomų teritorijų ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymų pataisų gairėse numatyta Lietuvos miškuose mažinti miškininkavimo daugiatiksliškumą ir siūlomos pataisos, kurios didintų nuo visuomenės atribotų saugomų teritorijų plotus, skatintų kirtimų apimčių didinimą likusiuose nuo saugomų teritorijų plėtros ūkinės paskirties miškuose.
• Saugomų teritorijų plėtra vykdoma, pažeidžiant privačios nuosavybės apsaugą reglamentuojančius teisės aktus. Saugomų teritorijų plėtra vykdoma de facto nusavinant privatų mišką ar kitos paskirties žemę be savininko sutikimo ir abipusio susitarimo dėl kompensacijų.
• Vyriausybė, vykdydama savo politiką, neskiria deramo dėmesio ekonominėms Lietuvos miškų ūkio sektoriaus, nešančio didelę naudą šalies biudžetui, realijoms.

Siekdami:

1. Apsaugoti Lietuvą nuo jos ekonominių pagrindų griovimo, naikinat puikiai veikiantį miškų ūkio sektorių.
2. Išlaikyti ir toliau vystyti Lietuvoje daugiatikslius miškus, darnų miškininkavimą ir gyvybingą visavertį miškų ūkį bei medienos pramonės sektorių, vengiant monofunkcinio (vienos paskirties) miškų ūkio.
3. Kad pertvarkos, darančios įtaką Lietuvos miškų ūkio ir medienos pramonės sektoriams, būtų grindžiamos kaštų ir naudos analize bei atlieptų jų poreikius, vengiant veiksmų, griaunančių šalies ekonomiką.
4. Kad pamatinė konstitucinė norma – pagarba privačiai nuosavybei būtu reali.

Reikalaujame:

1. Tęsti NMS procesą iki šalys pasieks susitarimą visais esminiais miškų sektoriui klausimais, užtikrinant dalyvių kompetenciją miškų srityje.
2. Kad politinės partijos, nešdamos atsakomybę dėl ekologinių, ekonominių ir socialinių pasekmių, skubotai nepasirašytų nebaigto Nacionalinio miškų susitarimo ir nepriiminėtų juo grįstų įstatymų pakeitimų.
3. Stabdyti šiuo metu daromus politinius veiksmus, teikiant Miškų, Saugomų teritorijų ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymų pataisas, kol nebus parengta nauja Lietuvos miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategija bei tinkamai įvertintas siūlomų pataisų ekonominis ir socialinis poveikis miškų ūkio sektoriui. Reali kaštų ir naudos analizė bei finansavimo šaltinių numatymas turi tapti privaloma teisėkūros dalimi.
4. Griežtai paisyti Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintos privačios nuosavybės neliečiamybės, jos neaukojant trumpalaikiam politiniam poreikiui, nepamatuotai griežtinant apribojimus ir plečiant saugomas teritorijas. Skubiai imtis saugomų teritorijų sistemos optimizavimo, apskaitant visas jau esamas teritorijas, kuriose veikia aplinkosauginiai apribojimai, jas priskiriant saugomų teritorijų kategorijai. Saugomų teritorijų plėtra, visais atvejais, privalo būti suderinta su žemės ir miško savininkais bei valdytojais, laikantis moksliškai pagrįsto būtinumo, teisingo atlygio ir laisvanoriškumo principo, o už ekosisteminių paslaugų teikimą būtų tinkamai atlyginta. Saugomų teritorijų plėtra turi būti finansuojama iš valstybės biudžeto.