Miškų ateitį lemia ne tik ištekliai, bet ir apgalvoti pokyčiai

Apie aktualias miškų tvarkymo, šio darbo organizavimo problemas kalbamės su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku dr. Kęstučiu Mažeika. Jis mielai sutiko atsakyti į www.miskininkas.eu  klausimus.  

Kokia Jūsų nuomonė dėl medienos pardavimo stačiu mišku ?

Kalbant apie valstybinius miškus, tai Lietuvoje aiškiai nusistovėjusi kompleksinio miškų ūkio tradicija, pagal kurią parduodamas ne statusis (nenukirstas) miškas, o jau pagaminta apvalioji (žaliavinė) mediena ir tik labai nedidelis kiekis medienos parduodamas nenukirstu mišku, dažniausiai vietos gyventojams. Toks miškų ūkio organizavimas, kai vykdoma kompleksinė miškų ūkio veikla, leidžia valstybei racionaliau panaudoti turimus išteklius ir gauti didesnę finansinę grąžą, kartu užtikrinant tinkamą miškų tvarkymą pagal darnaus miškų ūkio principus ir garantuojant  reikiamas investicijas miškų atkūrimui ir jų auginimui. Perėjimas prie pardavimo nenukirstu mišku reikštų esminį sistemos pakeitimą, kuomet visa medienos ruoša ir prekyba apvaliąja mediena būtų perduodama į privačias rankas, o tai reikštų daug sudėtingesnį reikiamų investicijų miško auginimui užtikrinimą, taip pat sąlygotų reikšmingai mažesnes valstybės biudžeto pajamas iš valstybinių miškų. Pvz., kaimyninėje Latvijoje medienos iš valstybinių miškų pardavimai nenukirstu mišku nepasiteisino ir ši šalis grįžo prie panašios sistemos kaip Lietuvoje. Taigi, aš manau, kad dabar Lietuvoje taikoma kompleksinio miškų ūkio sistema labiausiai atitinka valstybės ir visuomenės poreikius ir neturėtų būti iš esmės keičiama. Priešingai, siekiant geresnės darbų saugos miškuose, reikėtų mažinti medienos iš valstybinių miškų pardavimo nenukirstu mišku apimtis, o vartotojams siūlyti jau pagamintą produktą – malkas ar kitą apvaliąją medieną.

Kaip vertinate miškininkų indėlį vykdant socialinę politiką kaimo regionuose ?

Manau, kad tiesiogiai miške dirbantys ir regionuose gyvenantys miškininkystės specialistai yra pagrindinis tinkamo miškų tvarkymo ir šių miškų apsaugos garantas, o kartu jie svarbūs ir vykdant socialinę politiką kaimo vietovėse. Visi šie miškininkai yra išsilavinę (dažniausiai su aukštuoju išsilavinimu) ir pavyzdį kitiems kaimo gyventojams galintys rodyti gamtos puoselėtojai, iš viso tokių Lietuvoje apie 1200. O tai tikrai reikšmingas svoris mažėjančiose kaimo bendruomenėse. Todėl manau, kad tiesiogiai miške dirbančių miškininkystės specialistų išsaugojimas yra vienas kertinių uždavinių vykdant bet kokį valstybinių miškų valdymo optimizavimą.

Kuriuo įstatymu reiktų vadovautis miškininkams – Miškų ar Saugomų teritorijų? Dabar juose yra prieštaravimų vienas kitam. Panašiai yra ir su Natura2000 ir ES parama. Vyrauja nuostata, kad statų mišką kirsti galima, o sausuolių – griežtai ne. Taip pat neaišku, kuris kadastro registras –  AM ir ŽŪM, yra viršesnis.

Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis miškų ūkio veiklą, yra Miškų įstatymas. Tačiau tai nereiškia, kad miške negalioja kiti Lietuvos Resupublikos įstatymai, įskaitant ir Saugomų teritorijų įstatymą. Suprantama, kad teisėkūros procese įstatymai tarpusavyje derinami jų rengimo ar keitimo metu ir tokiu būdu išvengiama vienas kitam prieštaraujančių įstatymų, o įsivėlus klaidoms – jos taisomos. Žinoma, dėl skirtingo, o dažnai ir tendencingo tų pačių įstatyminių nuostatų interpretavimo skirtingose interesų grupėse gali susiformuoti situacija, kuomet atrodo, kad įstatymų nuostatos tarpusavyje prieštarauja. Tačiau čia dažniausiai padeda paprasčiausias išaiškinimas, o kritiniu atveju gali būti reikalingas ir teismo išaiškinimas. Kiek kitokia situacija yra su Natura2000 reikalavimais ir ES paramos teikimu. Čia jau reikia aiškiai atskirti, kad Natura2000 reikalavimai yra teisiniai reikalavimai, kurių privalu laikytis, o reikalavimai ES paramai gauti dažniausiai sietini su papildomais įsipareigojimais, kurie savo ruožtu negali prieštarauti teisiniams reikalavimams. Kalbant apie valstybės kadastrus ir registrus, tai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras, kurio valdytojas yra Aplinkos ministerija, o tvarkytojas Valstybinė miškų tarnyba, yra detaliausiai miškus atspindintis valstybės kadastras, kuriuo ir vadovaujamasi sprendžiant klausimus dėl vieno ar kito ploto priskyrimo miškui (miško žemei).

Biržėse privalomai lieka 5 proc. medžių nuo kirtimo apimties. Ar tai tikslinga daryti ?

Jei mes kalbame apie plynųjų miško kirtimų metu paliekamus medžius biologinei įvairovei išsaugoti ir gausinti, tai taip – vienareikšmiškai manau, kad tai tikslinga daryti. Reikia nepamiršti, kad miškas yra sudėtinga ekosistema ir tas nedidelis kiekis paliekamos medienos tikrai nėra skausminga miško savininko duoklė miško ekosistemai ir joje gyvenantiems organizmams.

Kokia Jūsų nuomonė dėl neplynų kirtimų didinimo ?

Lietuvos miškuose kasmet iškertama tik kiek daugiau nei pusė tos medienos, kuri per tą patį laikotarpį priauga. Taigi, miško naudojimas yra labiau tausojančio pobūdžio ir nei plynaisiais, nei neplynaisiais kirtimais medienos  neiškertama per daug. Racionaliai nepanaudojamas potencialas kaupiasi nuosavybės teisių atkūrimui rezervuotuose, bet tam vis dar nepanaudotuose miškuose, kuriuose jokie reikšmingesni miško kirtimai iš viso nevykdomi, o tokie medynai sudaro apie dešimtadalį visų miškų. Taigi, siekiant racionaliau panaudoti šalies miškuose sukauptą medienos potencialą, galima būtų didinti bendras kirtimų apimtis. Žinoma, siekiant labiau suderinti gamtosaugines ir ūkines visuomenės reikmes, plačiau galėtų būti taikomi neplynieji miško kirtimai, ypač pagrindiniai atrankiniai miško kirtimai apsaugines funkcijas atliekančiuose miškuose.

Lietuvoje yra daugmaž po lygiai privačių ir valstybinių miškų. Visuomenei būtų įdomu palyginti, kiek iškertama vienuose ir kituose miškuose ir kiek sumokama į biudžetą. Ir Jūsų komentaras.

Pirmiausia reikia pastebėti, kad valstybinių miškų yra daugiau nei privačių. Be to, valstybinių miškų charakteristika naudotino medienos potencialo prasme yra geresnė nei privačių. Dar reikėtų nepamiršti, kad valstybiniai miškai dėl tolygiai planuojamos ir išdėstomos laike bei teritorijose veiklos, taip pat dėl organizuotos vieningos institucinės struktūros yra naudojami intensyviau, nei privatūs, kurių didesnioji dalis naudojama epizodiškai vykdant miškų ūkio veiklą smulkiose miško valdose. Visais atvejais, tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose iškertama tik kiek daugiau nei pusė medienos prieaugio. Galiausiai svarbu ir tai, kad mokestinė našta valstybinių miškų naudotojams yra didesnė nei privačių miškų savininkams (labiausiai tai lemia skirtingo dydžio privalomieji atskaitymai už parduotą žaliavinę medieną: valstybiniams miškams – 15 proc., privatiems – 5 proc.). Taigi, įvertinus visus šiuos aspektus, suprantama, kad Lietuvoje valstybiniuose miškuose iškertama daugiau medienos ir iš šių miškų į biudžetą sumokama daugiau mokesčių bei atskaitymų. Tai iš esmės patvirtina ir statistiniai duomenys. Palyginkime 2015 metų skaičius: valstybiniuose miškuose iškirsta 3,8 mln., o privačiuose – 2,9 mln. kubinių metrų likvidinės medienos. Į biudžetą iš valstybinių miškų sumokėta 21,6 mln. privalomųjų atskaitymų už parduotą medieną, o iš privačių miškų – 2 mln. eurų privalomųjų atskaitymų. Tiesa, reikia pastebėti, kad kirtimų apimtys privačiuose miškuose stipriai reaguoja į rinkos pokyčius (didėja kylant medienos kainoms ir atvirkščiai), kai tuo tarpu valstybiniuose miškuose kirtimų apimtys yra stabilios, nepriklausomai nuo medienos kainų pokyčių – tai iš dalies padeda medienos pramonei tolygiai apsirūpinti reikiamu žaliavos kiekiu ir kryptingai planuoti investicijas. Vertindamas tokią situaciją, manau, kad tiesioginis palyginimas tarp privačių ir valstybinių miškų šiuo aspektu nėra korektiškas ir tinkamas kokioms nors išvadoms. Tiesiog privatūs ir valstybiniai miškai turi skirtingus vaidmenis šalies gyvenime, tai ir lemia skirtingą tų miškų naudojimo intensyvumą ar tiesioginę naudą šalies biudžetui.

Kokia Jūsų ir komiteto nuomonė dėl žemės ir miškų pardavimo užsieniečiams. IKEA akivaizdžiai deklaruoja, kad perka pas mus miškus.

Valstybinės reikšmės miškai, kurie sudaro pusę visų šalies miškų, yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė ir apie šių miškų pardavimą nėra ir negali būti kalbos. Tuo tarpu privačios miško žemės rinka egzistuoja ir tai yra normalus bei sveikintinas reiškinys, kai kalbame apie racionalesnių miško valdų formavimąsi. Šiandieninė situacija, kai 250 tūkstančių privačių miško savininkų valdo maždaug po 3 hektarus vidutiniškai, tikrai nėra jokia miškų ūkio siekiamybė. Todėl teigiamai vertinu procesą, kurio metu formuojasi konkurencingas privačių miškų ūkis su racionalaus ūkine prasme dydžio miško valdomis, nepriklausomai nuo to, kokios teisinės formos ar kokios šalies atstovai yra tų miško valdų savininkai. Visi miško savininkai Lietuvoje miškų ūkio veiklą turi vykdyti pagal tuos pačius teisės aktus, todėl iš esmės nėra svarbu, Lietuvos ar užsienio subjektai jie yra.

Kokia Jūsų nuomonė dėl sunkvežimių svorių – akivaizdu, kad dabar neapsimoka turėti tikrą miškovežį, kuris negadina kelių. Gal Jūsų vadovaujamas komitetas galėtų inicijuoti įstatymų pataisas, kurios leistų dirbti ?

Nemanau, kad tai Aplinkos apsaugos komiteto inicijuotinas klausimas. Tačiau sutinku, kad lyginant su kaimyninėmis ir Šiaurės Europos šalimis, Lietuvoje tikrai yra per griežti apribojimai miškovežių svoriui ir čia reikalinga diskusija, ypač kai kalbame apie specialiai medienos vežimui skirtų sunkvežimių su reikiamu sudvigubintų ratų ašų skaičiumi (vadinamų „tikrųjų miškovežių“) tinkamą ir racionalų panaudojimą. Taip pat manau tikslinga diskutuoti apie galimybę žiemos metu esant pakankamam žemės įšalui leisti maksimalią miškovežių krovą. Taip esant tinkamoms oro sąlygoms sumažintume transportavimo kaštus bei padidintume efektyvumą.

Jūsų nuomone, gal reiktų įvesti miško lankymo, grybavimo ir t.t. tvarką kaip ir žvejams – tam tikru atstumu tavo ar ne tavo šiukšlė, privalai ją paimti su savimi.

Abejoju, ar prievartinis mechanizmas, kuomet vaikščiojantis po mišką grybautojas į krepšį turėtų rinkti šiukšles, o ne grybus, duotų realią naudą. Reikia suprasti, kad miško ekosistemai labiausiai kenkia ne pavienis numestas saldainio popierėlis, o piktybiškai atvežamos į mišką išmesti buitinės, statybinės ar kitokios atliekos, kurios koncentruotai dideliais kiekiais išpilamos nedideliame plote arba stambios atliekos, kaip padangos. Ir čia jau reikalingos visai kitokios priemonės, nei privalomas reikalavimas miško lankytojams. Žinoma, platesnis aplinkosauginis švietimas visais atvejais pagelbėtų formuojant atsakingą, sąmoningą ir aplinkai draugiškesnę visuomenę.