Miškų atkūrimas: visi būdai geri, tik reikia juos teisingai pasirinkti

Miškų atkūrimas. Ši aktuali tema bus analizuojama ir svetainės www.miskininkas.eu Druskininkuose rugsėjo 19 dieną rengiamoje parodoje ‑ seminare „Miškininkystė saugomose teritorijose“.

Miškų atkūrimas: visi būdai geri, tik reikia juos teisingai pasirinkti

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, 2017 m. plyni pagrindiniai ir plyni sanitariniai kirtimai atlikti 18424 ha, 2018 m. – 19301 ha, o 2019 m. ‑ 18567 ha plote. 2017 m. valstybiniuose miškuose (privatūs savininkai tokios informacijos neteikia) atkurta 9560 ha ir įveista 1380 ha miško, 2018 m. – atitinkamai 9192 ir 1019 ha, 2019 m. – 8500 ir 1004 ha. Iškirstus miškus atkurti įpareigoja įstatymas, o už miško neatkūrimą yra numatytos  didelės baudos. Šio darbo neatlikus per 5 metus, miškas atkuriamas valstybinės urėdijos pagalba, o išlaidos išieškomos iš savininko priverstinai.

Profesionalai tvirtina: jau pasirenkant miško kirtimo būdą privaloma galvoti, kokiu būdu jis bus atkurtas, kokio intensyvumo turi būti pirmasis kirtimo atvejis ar kiek turi būti paliekama sėklinių medžių.

Valstybiniuose miškuose populiaresnis atkūrimas želdiniais

Yra trys miško atkūrimo būdai – tai želdinimas, atkūrimas žėliniais (kuomet iškirstas plotas užsisėja savaime) ir atkūrimas mišriuoju būdu, kai derinami abu paminėti būdai.

Pasak Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) prezidento, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) Miškininkystės katedros vedėjo doc. dr. Vidmanto Verbylos, valstybiniuose miškuose (remiantis Lietuvos miškų statistika 1995-2017 m.) vidutiniškai kasmet iš viso atkuriama apie 10 tūkstančių hektarų, iš jų beveik 5000 ha ‑ želdinant, beveik 3000 ha ‑ mišriuoju būdu, o likusieji ‑ žėliniais. Dar apie 700-1000 ha kasmet įveisiama želdinant.

„Privačiuose miškuose turėtų būti atkuriama panašiai, tačiau santykis tarp atkūrimo želdiniais ir žėliniais visiškai kitoks: vyrauja atkūrimas žėliniais, kurį taikant  rezultatas dažnai būna nesėkmingas ar formuojasi menkaverčių minkštųjų lapuočių medynai. Norint pasirinkti tinkamiausią medyno atkūrimo būdą, reikia supratimo apie miško augavietes ir nemažai patirties“, ‑ teigia  V. Verbyla.

Negaunama norimo rezultato

LMS prezidento nuomone, miško atkūrimas žėliniais atrodo labai patraukliai, nes nereikia rinkti sėklų, auginti sodmenų, želdinti, tad šis būdas reikalauja ir mažiau išlaidų. „Bet dažnai šis atkūrimo būdas nepasiteisina, nes miškas paprasčiausiai neatsikuria arba negaunamas norimas rezultatas, ypač derlingesnėse augavietėse. Jose dirvožemio paviršius greitai suvelėnėja, net per vienerius metus apauga krūmais. Nukritusiai sėklai ten sudygti ar išdygusiam medeliui išaugti dažniausiai nebebūna jokios galimybės, ‑  aiškina mokslininkas. – Mano patirtis rodo, kad derlingose augavietėse medžiai savaime atželia gana intensyviai. Problema ta, kad pagal taisykles, kurios sukurtos prieš kelis dešimtmečius, kai miškai buvo augimami tik medienai ir niekas garsiai nekalbėjo apie nemedienines miško vertes, atželia taip vadinamos nepageidaujamos medžių rūšys arba krūmai. Tokiose augavietėse labai anksti, jau trečiaisiais metais, reikia pradėti vadinamą auklėjimą. Jo metu iškertamos nepageidaujamos medžių ir krūmų atžalos. Miškininkai tai vadina „miško atsodinimu su kirviu“.

Vis dėlto, LMS prezidento nuomone, pasirenkant želdinimo būdą, pirmiausia reikia galvoti, kokį medyną norime matyti brandos amžiuje. „Reikia suprasti, kad sutaupydami lėšų miško atkūrimui žėliniais prarandame selekcinio pagerinimo galimybę, dažnai susiformuoja prastesnės rūšinės sudėties, neatitinkančių augavietės galimybėms ir aplinkos sąlygoms medynai, jie paprastai būna mažesnio produktyvumo. Tokiu būdu prarandame dešimtis kartų daugiau pajamų medyno kirtimo amžiuje  nei investuodami į atkūrimo būdą. Protingas žmogus visada pagalvoja ir apie galutinį rezultatą“, ‑ pažymi V. Verbyla.

Be to, pasak mokslininko, želdinant lieka minimali nesėkmės rizika, lengva suformuoti norimą rūšinę sudėtį, įmanoma tikslingai išdėstyti medžių rūšis pagal jų biologinius ypatumus – reiklumą dirvožemio drėgmei, tarpusavio sąveikai ir kitus. „Nepavykus žėliniais atkurti medyną, jo atkūrimo kaina viršija atkūrimą želdiniais. Bet nesu kategoriškas – miškininkas, turintis žinių ir patirties pagal augavietės sąlygas, pagal medžių derėjimo periodiškumą, žėlimą skatinančių priemonių parinkimą, reikalingą sėklinių medžių skaičių ir pan., gali sėkmingai parinkti racionaliausią atkūrimo būdą. Tokiu būdui ir žėliniais atkurtame miške galima susiformuoti įvairiaamžius, pasižyminčius tvarumu ir didele biologine įvairove, labiau atitinkančius daugiatikslio miško naudojimo reikalavimams, medynus“, ‑ samprotauja  LMS prezidentas.

Reikalavimai ‑ nevienodi

Miško darbų rangovų asociacijos (MDRA) pirmininkas, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) valdybos narys,  įmonės „Miško darbai“ vadovas Vidmantas Jusas pirmiausia pabrėžė nevienodus reikalavimus. „Valstybiniuose miškuose mišką sodinti privaloma tik į paruoštą dirvą, išskyrus kelias išimtis. Privačių miškų savininkai už sodinimą į neruoštą dirvą nėra baudžiami. Kai želdomi plotai maži, sudėtinga pasamdyti techniką dirvai ruošti. Jei sodinama tuoj po kirtimo ir vėliau reguliariai šalinama žolinė augalija apie sodinukus, rezultatai būna net geresni, nes išsaugoma nepažeista aplinka, nesunaikinami savaiminukai“, ‑ tvirtina V. Jusas.

Praktikas, įmonės „Miško darbai“ vadovas teigė: kol kas miško sodinimas vykdomas tik rankiniu būdu. „Mašinos Lietuvoje miško dar nesodina, nors tokių jau yra. Mašinos retsykiais naudojamos mišką įveisiant. Naujovė mūsų šalyje – sodinukai su uždara šaknų sistema. Tokius sodinukus lengviau sodinti, pasisodina kokybiškiau, nes neužlankstomos šaknys, geriau prigyja. Sodinimo laikas – praktiškai visas šiltasis laikotarpis. Tačiau tokie sodinukai sunkiau leidžia šaknis į nederlingą ar sausą dirvą, esant sausroms vasarą greičiau nudžiūsta  nei pasodinti plikomis šaknimis,“ – pastebėjimais dalijasi MDRA pirmininkas.

Keistas draudimas

V. Jusui draudimas atkurti mišką savaiminukais atrodo labai keistas. „Pritariu, kad valstybinius miškus reikia atkurti tikrai kokybiškais sodmenimis, nes jie geriau prigis, geriau augs ir jų priežiūrai bus išleista mažiau mūsų visų pinigų. Tačiau kodėl miško savininkas negali prisikasti savaiminukų ir juos pernešęs keliasdešimt metrų pasodinti, nesuprantu. Dėl kelių šimtų sodinukų, jei plotas mažas, miško savininkas privalo važiuoti šimtus kilometrų. Medelyne jis ne visada gauna, ko reikia, o kol grįžta atgal, sodinukai apdžiūsta. Panašu, kad tokia tvarka sugalvota tik tam, kad užtikrintų valstybinių medelynų pardavimus“, ‑ rėžia pašnekovas.

MDRA pirmininko duomenimis, neatkurtų miškų Lietuvoje yra gal apie 1 procentas. „Ir tai nereiškia, kad ten plyti tušti plotai. Beje, neatkurtu laikomas ir tas plotas, kuriame auga kitokios medžių rūšys nei  nustatyta taisyklėse. Jose pagal augavietes nurodytos tokios medžių rūšys, kurios duos daugiausia pramoninės produkcijos. Tačiau privačiam smulkiam savininkui gal reikia malkų ir jis mielai augintų mišką tik malkoms. Tačiau malkinės miškininkystės Lietuvos įstatymai neleidžia“, ‑ pastebi  V. Jusas.

Atkūrimas valstybiniuose miškuose ‑ geresnis

Tiek mokslininkas, tiek praktikas buvo vieningos nuomonės atsakydami į svetainės www. miskininkas.eu klausimą,  kur šiuo aspektu tvarkomasi geriau ‑ valstybiniuose ar privačiuose  miškuose?

„Valstybiniuose miškuose vis dar dirba specialistai – miškininkai, todėl miškų atkūrimas ir įveisimas daugiau nei 90 proc. būna sėkmingas. Privačiuose miškuose iki Europos Sąjungos išmokų už įveisimą suteikimo situacija buvo labai prasta, nes miško savininkai miškų atkūrimui skyrė labai mažai dėmesio, dažniausiai palikdavo atsikurti savaime, netaikydami net jokių žėlimą skatinančių priemonių“, ‑ tvirtina V. Verbyla.

LMS prezidento nuomone, dėl to iškirstos biržės atželdavo minkštaisiais lapuočiais, nors nukirsdavo daug metų valstybinių miškininkų prižiūrėtą našų, vertingų medžių rūšių medyną. „Pinigėlių atkūrimui dažniausiai „pritrūkdavo“. Atsiradus ES išmokoms už įveisimą reikalai žymiai pagerėjo, tačiau lėtai keitėsi savininkų supratimas, kad mišką pasodinus visi reikalai ir išlaidos baigėsi. Pasodinus mišką būtina kelerių, o ąžuolo želdiniams net keliasdešimties metų priežiūra saugant juos nuo konkuruojančios (žolių, aviečių) augalijos, laukinės gyvūnijos (dažniausiai kanopinių žvėrių), ligų ir kenkėjų. Be priežiūros priemonių atkurti mišką praktiškai neįmanoma“, ‑ pažymi V. Verbyla.

Pokytis vyksta dėl to, kad žmonės, kuriems miškas nerūpėjo, savo miškus pardavė tiems, kuriems miškas yra veikla. Todėl didesnį privačių miškų procentą jau prižiūri žinių turintys savininkai.

Situacija į gerąją pusę, beje, mažai pasikeitė ir atsiradus įvairių firmų, teikiančių miško savininkams medynų atkūrimo ar įveisimo paslaugas. „Ne visos jos buvo sąžiningos – visą išmoką iš savininko pasiimdavo, želdinius įveisdavo mažiausiais ir pigiausiais sodinukais, o dažnai užmiršdavo želdinių priežiūrą. Be to, firmos, rengdamos želdinimo projektus, pradėjo projektuoti tokias medžių rūšis (pvz., ąžuolą), už kurias gaunamos didžiausios ES išmokos, nors augavietės sąlygos tam ir nebūdavo tinkamos, puikiai suprasdami, kad ąžuolynas ten niekuomet nesusiformuos. Projektuodavo nepagrįstai didelius tankumus, nors sodindavo mažiau ir pan. Reikėtų inicijuoti įvertinimą, kiek iš prieš 8-10 metų įveistų ąžuolynų, pasinaudojant ES lėšomis, formuojasi medynai“, ‑ blogąją praktiką ir pavyzdžius vardija LMS prezidentas.

Miško įveisimo projektus tvirtino ir iki šiol  tvirtina miškų urėdijų vyr. miškininkai ar kiti paskirti pareigūnai, todėl kyla klausimas, kodėl minėti projektai buvo tvirtinami.

V. Verbylos nuomone,  palaipsniui situacija keičiasi į gerąją pusę, tačiau jis nesiryžo prognozuoti, kaip bus, jei ES išmokos už įveisimą baigsis. „Kiekvienam miško savininkui turi rūpėti, kokį mišką jis paliks savo anūkui“, ‑ įsitikinęs mokslininkas.

V. Jusas antrino V. Verbylai: dauguma miško savininkų neturi net elementarių žinių apie miškininkystę, todėl situacija valstybiniuose miškuose yra geresnė. Tačiau problemos esmė – požiūryje į mišką. „Nemaža dalis savininkų nori kiek įmanoma natūralesnių procesų miške, todėl neskirsto medžių į tikslinius ir nepageidaujamus. Jie nesilaiko instrukcijų  ir jų miškai auga natūraliai. Pavyzdžiui, pasodinus eglę, pridygsta beržų ar drebulių ir visi medeliai paliekami natūraliai konkuruoti. Dažnas miško savininkas yra įsitikinęs: gamta žino geriau, kas ten turi augti. Pagal miškininkystės mokslą tai nepriimtina, nes miškininkystė turi kokį nors konkretų ateities miško tikslą: aplinkosauginėms funkcijoms, rekreacijai, medienai“, ‑ teigia praktikas.

MDRA pirmininkas taip pat pabrėžė ES paramos svarbą. „Dalis privačių savininkų  nusikirtę medieną  apie mišką pamiršta, nes nėra pajamų jam prižiūrėti. Pinigai už medieną būna išleisti, o kitų pajamų darbams atlikti nėra. Todėl labai gerai, kad yra ES paramos priemonė jaunuolynų ugdymui. Nors savininkas ir nieko neuždirba, tačiau jam bent jau kompensuojama ugdymo darbų kaina. Jei darbus atlieka pats – turi ir šiokias tokias pajamas iš savo darbo miške. Būtų puiku, jei ateityje atsirastų analogiška parama miško atkūrimui ir priežiūrai iki 7 metų amžiaus“, ‑ mano V. Jusas. Tuomet, jei savininkas norėtų paramos, privalėtų laikytis taisyklėse nustatyto miško auginimo būdo. Dabar gi valstybė nori priversti savininką auginti tokį mišką, kokio jis nenori, už tai jam nieko neduodama.

Jis pastebėjo, kad miškų įveisimas žemėse, kur anksčiau miškas neaugo, yra gana vangus, nors ir teikiama  ES parama. „Tačiau priemonė nepatraukli, priežiūros išlaidos kompensuojamos tik formaliai, nes padengia tik mažą realių išlaidų dalį“, ‑ priemonės nepopuliarumą aiškina MDRA pirmininkas.

Kviečia diskusijai

Ši aktuali tema bus analizuojama ir svetainės www.miskininkas.eu Druskininkuose rugsėjo 19 dieną rengiamoje parodoje ‑ seminare „Miškininkystė saugomose teritorijose“. Jos dalyviai turės galimybę išklausyti pranešimą „Ar reikia tobulinti miškų atkūrimo, įveisimo, ugdymo ir kirtimo technologijas?“ bei  išsakyti savo nuomonę, diskutuoti. Kviečiame ir jus pasidalinti savo įžvalgomis, konstruktyviais pamąstymais el. paštu: miskininkas.eu@gmail.com arba mob. tel. 869932532.

Vilma Kasperavičienė

Nuotraukos Vidmanto Verbylos ir Dainiaus Šerono