Miškų savininkai žavėjosi su meile išpuoselėta Michelini šeimos valda prie Dubysos

23 liepos, 2019
Sutvarkytas dar vienas Kauno rajono piliakalnis
22 liepos, 2019
Iš naujo atrask Kupiškio rajoną
23 liepos, 2019

Miškų savininkai žavėjosi su meile išpuoselėta Michelini šeimos valda prie Dubysos  

Gausus būrys Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) atstovų bei kitų svečių praėjusį penktadienį (liepos 19 d.) svečiavosi Raseinių rajone, Šiluvos seniūnijoje – tradicinio LMSA  konkurso „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda” 2018 m.  nugalėtojos  Birutės Žindžiūtės-Michelini ir jos vyro, italų profesoriaus Guido (Gvido) Michelini išpuoselėtoje sodyboje. Prie Dubysos vaizdingame slėnyje Pakalniškių kaime atkurtą sodybą puošia gėlės, skoningos medžių ir krūmų kompozicijos, skulptūros,  šimtmetį perkopusi liepų alėja ir dar vyresni klevai, poilsio zonos mažiems ir dideliems. Praėjusio šimtmečio pradžioje čia gyvenimą kurti pradėjo Birutės senelis, nupirkęs ūkį  iš nusigyvenusio bajoro, o  po skaudžių likimo vingių iš šabakštynų vėl prikėlė B. ir G. Michelini šeima.       

LMSA organizuota Miško diena “Išmoktos gyvenimo pamokos tvarkant ir prižiūrint miškus” būtent ir prasidėjo nuo minėto konkurso 2018 m. laureatų Birutės ir Gvido Michelini sodybos apžiūros. Jos šeimininkai bei Birutės sesuo Elena, kuri taip pat daug padėjo atkuriant senelių namus, svečiams rodė  išpuoselėtas erdves ir pasakojo apie čia buvusius brūzgynus ir kemsynus, per kuriuos iki Dubysos vedė tik vietinių pramintas šioks toks takelis. Iškirsti sąžalynus, išvežti šiukšles, išlyginti duobes,  atvesti apie 1 km ilgio elektros kabelį, per šlaitus į slėnį nutiesti naują 1,2 km gruntinį kelią, įrengti pratakas, pastatyti  namus ir kitus  statinius, užbaigti tvarkyti aplinką užtruko apie dešimt metų. Visa tai lietuvės ir italo šeima darė iš savo uždarbio per vasaros atostogas atvykę iš Parmos, kur gyvena.

“Pradėjome tvarkyti aplinką 2005 metais. Atvažiavę mašiną palikdavome toliau ant kalno, nes nebuvo jokio kelio. Aplinkos tvarkymas ir plėtimai prasidėjo pamažu ir užtruko apie 10 metų. Pirmą vasarą tik valėme šabakštynus ir išlaisvinome nuo daiktų, kad  ūkininkai galėtų arti žemės plotus”,- aiškino Parmos universiteto profesorius, filologijos mokslų daktaras  Gvidas Michelini.

“Čia  senelių iš tėtės pusės pradėtas kurti  ūkis ir veikla – senelis nusipirko ūkį iš  bankrutavusio bajoro, kurio laikus primena išlikusi liepų alėja. Senelio pagrindinis namas buvo kiek toliau, ant kalno, bet pastatų buvo ir čia. Nuo Jonavos kilęs senelis Augustinas užsidirbti  išvyko į Ameriką, 1924 m. grįžo į Lietuvą, vedė  mano senelę Sofiją bei nuostabiame gamtos  kampelyje pradėjo kurti savo gyvenimą. Už parsivežtus pinigus jis pirko  žemę  ir po kurio laiko išplėtė ūkį iki 80 ha. Tiesa, iš jų miško teturėjo tik 3 ha malkoms”,- apie  pradžią prie Dubysos priminė p. Birutė.

Gyvenimą sugriovė karas ir tremtis

Deja, gražiai puoselėjamą ūkį ir gyvenimą sutrikdė karas bei pokario negandos.  Nuo karo baisybių  šeima slapstėsi aplinkiniuose miškuose, o kartą grįžtant į namus vežimas užvažiavo  ant minos ir  Birutės senelis žuvo, o močiutė liko gyva ir surado jėgų viena rūpintis vaikais bei ūkiu. Tačiau vieną 1947-ųjų žiemos naktį ji su trimis vaikais buvo ištremta  į Sibirą. Čia vyriausias sūnus Petras, Birutės tėtis, sutiko likimo draugę  tremtinę Telksnytę nuo Rokiškio, ją vedė bei susilaukė dviejų dukrų – Elenos ir Birutės.

Šeimai 1959 m. pavyko grįžti į Lietuvą ir įsikurti prie Kauno. “Tėtis ne kartą vežė mus parodyti savo gimtinę ir su liūdesiu kalbėjo, kad sunkiai ją atpažįsta – laukai apleisti, apžėlę krūmynais”,-  apie pažintį su šeimos lizdu kalbėjo Birutė.

Studijuodama Vilniaus universitete lituanistiką ji susipažino su  būsimu vyru, atvykusiu mokytis lietuvių kalbos. Tai įvyko per pirmąjį šio mokslininko vizitą į Lietuvą dar 1975 m. Meilė nugalėjo sovietmečio išbandymus –  ponia Michelini Birutė tapo 1984-aisiais ir su vyru išvyko gyventi į Italiją. Laimei, geležinė uždanga nuo tėvynės ją skyrė neilgai – Lietuvoje nuvilnijo Sąjūdis, buvo paskelbta Nepriklausomybė, prasidėjo žemės grąžinimas…   

Užsikrėtė sodybos ir ūkio atkūrimo vizija

Prof. Gvidas Michelini, vos tik pamatęs Žindžių sodybos vietą ir Dubysos šlaitus netoli Maironio tėviškės,  su entuziazmu palaikė Birutės ir ypač jos tėčio  karštą norą susigrąžinti gimtinę bei pažadėjo finansuoti jos atstatymą ir išlaikymą. Atgautoje žemėje, kuri buvo įforminta Birutės  vardu, jau plytėjo  apie 40 ha savaiminio miško, vėliau jo įveista dar  apie 11 ha.

“Kai pirmą kartą šią vietą pamatė mano vyras, jis pamatė ir jos viziją bei labai ryžtingai užsispyrė ją įgyvendinti. Taip iš savo uždarbio taupydami pradėjome atstatyti namą. Miško priežiūrai prireikė specialisto pagalbos, tad susipažinome su vietos girininku Nerijumi Sutkevičiumi, be kurio paramos ir konsultacijų nebūtume susitvarkę. Nerijus – mūsų  įgaliotas asmuo, kvalifikuotas  specialistas, labai nuoširdžiai prižiūrintis mūsų mišką ir bityną”,-  džiaugėsi  p. Birutė.

Specialiai bitėms Nerijus šalia sodybos yra užsėjęs ir nemažą plotą medingųjų augalų. Šių bitučių suneštu medumi buvo apdovanoti ir renginio svečiai.   

Birutės sesuo Elena akcentavo prof.  Gvido nuopelnus. “Mes juo ir jo šeima labai džiaugiamės ir didžiuojamės. Jis labai pamilo Lietuvą, atgimimo metu spausdino straipsnius įvairioje spaudoje, ieškojo visur medžiagos, jau nekalbant apie mokslinius darbus”,- sakė  ji.

Prof. G. Michelini 20 metų tyrinėjo liuteronų raštiją Lietuvoje nuo Mažvydo laikų, parašė ir išleido nemažai veikalų, beje, į  italų kalbą išvertė ir garsųjį A. Baranausko “Anykščių šilelį”.

Po Lydyvėnų apylinkes

Po Michelini sodybos apžiūros Miško dienos dalyviai išvyko į netoliese esančią kitą šių apylinkių įžymybę – Lyduvėnus.  Čia miškų savininkai aplankė savo bičiulio Antano Šablausko kapą, taip pagerbdami “Pavyzdingai tvarkomos privačios miško valdos”  2011 m. 1-osios vietos laimėtoją. Kolegos prisiminė jo gyvenimo akimirkas, ant šeimos kapo padėjo gėlių, uždegė žvakeles.

Po to visi pasuko prie ilgiausio Lietuvoje ir Baltijos valstybėse Lyduvėnų geležinkelio tilto. Trumpą jo statymo istoriją priminė ir ekskursiją po šalia esančią sodybą, kažkada buvusias kareivines, surengė LMSA narys, “Tauragės šilas” miško savininkų kooperatyvo direktorius  Arūnas Butkus.  Nuostabi gamtos ir žmogaus rankų sukurta panorama gniaužė kvapą, tad spragsėjo fotoaparatai, mobilieji… 

Pėstute po prizininkų miško valdas

Vertėja, filologė, leksikografė Birutė Žindžiūtė-Michelini ir jos vyras valdo 51,2 ha miško, o  dirbti tinkamą žemę nuomoja ūkininkams. Miško masyvas nėra ištisinis – į jį įsiterpia dirbamos žemės plotai, jis ribojasi su valstybiniu mišku, atskiri lapuočių sklypeliai tęsiasi palei vinguriuojantį upokšnį.

Michelini šeimos valdos įsiterpia  į Dubysos regioninio parko ribas, priklauso Lyduvėnų kraštovaizdžio draustiniui. Kadangi tai saugoma teritorija, miškas priklauso II grupei. Jo naudojimo režimas ypač atitinka šeimininkų aplinkosaugos nuostatas, čia atliekami tik sanitariniai kirtimai ar miško valymo darbai. Prof. Gvidas  pats dažnai ima motorinį pjūklą ir geni eglės jaunuolynus, šviesina tankynes, valo linijas…

Visos aikštelės tarp ariamų plotų ir miško pakraščių, šlaitai, rėvos apsodintos.  Tam panaudota ir ES parama. Visi menkaverčiai krūmynai rekonstruoti: geresni medžiai palikti, įveista  vertingų rūšių – ąžuolo, beržų, eglės, juodalksnio, taip pat suformuotos pamiškės.

Po prižiūrimas miško valdas pažintinę apžvalgą surengęs Nerijus Sutkevičius pasakojo, kaip  žlungant kolūkiams čia viskas buvo apleista. “Niekas žemės nedirbo, plytėjo  dirvonai, aš Michelini šeimai patariau gauti leidimą ir nepatogias žemės ūkiui naudmens apželdinti mišku. Taip savo lėšomis prieš 20 metų apsodinta  apie 11 ha, iš esmės eglės ir pušies sodinukais iš urėdijos medelyno. Kadangi daug metų nebuvo ūkininkaujama, tai buvo ir savaiminukų, atsirado mišrių plotelių, įveista ir beržynėlių”,- jau gerokai ūgtelėjusius jaunuolynus rodė Nerijus. Jiems iki 17 m. didelės priežiūros nereikėjo, o pastaraisiais metais genėtos šakos, tvarkytos tankynės.

Likusi miško dalis – seni mišrūs medynai, kur vyrauja eglės, nemažai ir aukštaūgių drebulių, ąžuolų, kitų galingų medžių. Kadangi čia draustinis, plyni kirtimai draudžiami, pagal miškotvarkos projektą vykdomi tik atrankiniai, sanitariniai ir kiti leidžiami kirtimai. Per apžvalgą miškų savininkai Nerijui negailėjo patarimų, kokius medžius verta dar iškirsti, ką pasodinti, kaip toliau formuoti brandų mišką.  

Graži šilta ir saulėta popietė prabėgo greitai, kaip ir visa maloni viešnagė. Svečiai Birutei ir Gvidui negailėjo padėkų ir pagyrų. Jiems pavyzdingiausios miško valdos prizinę ąžuolinę  atminimo lentą įteikė LMSA pirmininkas dr.Algis Gaižutis, sveikino LMSA Raseinių skyriaus pirmininkė Skaidrutė Žuvelaitienė, Šiluvos seniūnijos seniūnas Juozas Šlepas, Europos Parlamento narys Juozas Olekas ir kiti. 

“Čia galime pajusti du dalykus –  gamtos, miško grožį ir dvasios stiprybę, kuri kviečia žmones sugrįžti prie lietuviško ąžuolo ar kito medžio. Kitas dalykas, kad apie tuos gražiuosius medžius, miškus, kalvas ir klonius susitelkia patys gražiausi žmonės. Labai noriu padėkoti visiems, kurie čia susibūrė, kurie perėmė senelių ar tėvų pradėtą triūsą ir jį puoselėja toliau. Privatūs miškai leidžia pasireikšti kiekvienam”,- pažymėjo europarlamentaras.

Planuojama, kad kitą vasarą privačių miškų savininkai grožėsis jau kito kolegos valdomis. 

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos Dainiaus Šerono