Lietuvos valstybinių miškų valdymo, o tiksliau – visų dabartinių savarankiškų urėdijų panaikinimo ir sujungimo į vieną įmonę tema  viešojoje erdvėje kiek prislopo. Žinia, šios reformos iniciatorės Aplinkos ministerijos labai greiti ir tinkamai neišdiskutuoti norai sukėlė didžiulę sumaištį ne vien tarp miškininkų ar regioninės politikos šalininkų, kol galų gale sudužo Seime – grupė parlamentarų pareikalavo nepriklausomos  Miškų įstatymo pataisų ekspertizės.

Beje, Seimo valdyba ja kuris laikas manipuliuoja – tai  konkurso sąlygos galimiems ekspertams pernelyg užaukštinamos, tai  pinigų nėra, tai  procedūros pažeidžiamos, matyt, tokiu būdu siekiama išvengti išsamios analizės ir  išvados.

Kaip bebūtų, gyvenimas  ne kartą įrodė, kad bet kokia rimta pertvarka negali vykti vien deklaracijų lygmenyje, jai reikia pakloti tvirtą ekonominį bei socialinį pamatą ir sulaukti didžiosios visuomenės dalies palaikymo. Ar tokios eigos gali tikėtis miškų sektorius ir ar sveikas protas nugalės, jau kiek ramiau po pirmosios šoko ir kaltinimų bangos svarsto miškininkystės specialistai. Savo mintimis šįkart dalijasi Tauragės ir Zarasų miškų urėdijų vadovai.

Urėdijos įstatymų ir tvarkų nekuria

Robertas Piečia

„Urėdijos įstatymų, tvarkų ir taisyklių nekuria. Jeigu norima ką nors keisti – centralizuoti, unifikuoti, diegti naujas technologijas – pirmiausia turi spręsti Generalinė miškų urėdija, Aplinkos ministerija ar Vyriausybė. O kai sprendimai priimami ten, vien žemesnės grandies nederėtų kaltinti dėl neskaidrumo, neefektyvumo ar kitų dalykų. Juk mes iš esmės tik vykdome mums suformuotas užduotis“, –  pažymi Tauragės miškų urėdijos urėdas Robertas Piečia.

Piečia Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete įgijo miškų ūkio inžinieriaus specialybę ir 1989 m. pradėjo dirbti Tauragės bandomajame miško pramonės ūkyje Obelyno girininkijoje meistru. Netrukus buvo pervestas į Tauragės girininkiją dirbti girininko padėjėju bei  kilo pareigybių laiptais iki Tauragės miškų urėdo pavaduotojo komercijai ir gamybai. 2007–2010 m. R. Piečia vadovavo Tauragės rajono savivaldybei, buvo jos meras, o 2012 m. rudenį vėl sugrįžo į    Tauragės miškų urėdiją – tapo jos urėdu. Tad už pečių – miškininkystės specialisto ir politiko patirtis. Ką ji sako?

„Ne kartą jau esu pareiškęs savo nuomonę, iš jų ir diskusijoje su aplinkos ministru „Delfi“ portale,  jog Aplinkos ministerijos siūloma reforma yra pernelyg drastiška ir revoliucinga. Lietuvos miškininkų sąjungos suvažiavime miškininkai, taip pat Urėdų taryba patvirtino, kad reforma reikalinga, bet kiek kitokia. Urėdijos turėtų būti stambinamos jas apjungiant, galbūt iki 25–26  įmonių, kad ekonominės, finansinės ir kitos galimybės būtų daugmaž vienodos, t. y. urėdijos valdomų miškų plotas būtų ne mažesnis kaip 30 tūkst. ha, o apvaliosios medienos metinės gamybos apimtys – ne mažiau nei 100 tūkst. kubinių metrų. Jei urėdijos liktų valstybės įmonės su juridinio asmens statusu, tarp jų išliktų ir konkurencija, būtų galima palyginti, kaip kiekviena dirba, o sumetus visas į vieną įmonę su 25 filialais ekonomiškumo, ūkiškumo, pelningumo ir kitus rodiklius būtų sudėtinga įvertinti, nes apskaita vyktų vienos įmonės ribose.

Variantui, kurį siūlo Aplinkos ministerija, manau, nepakankamai pasiruošta. Iš pradžių užsimota – darom reformą, steigiam vieną įmonę, o beveik  4 tūkst. urėdijų darbuotojų atleidimo lapelius įteikiame jau šį rudenį. Po to, kai kilo sambrūzdis ir žmones supurtė nežinia dėl ateities, jau sako, kad girininkai ir girininkijų darbuotojai lieka, o atleisime urėdus, buhalterius, kai kuriuos kitus specialistus. Tik neaišku, kuriuos. Pasakyta, kad lieka tie, kurie tiesiogiai dirba miške. Iš viso  urėdijose yra beveik 2 tūkst. darbininkų, jų likimas taip pat  neaiškus, nes ministerijos plane parašyta, jog darbininkų išliks pagal poreikį. Tai koks gi tas poreikis? Mane kiekvieną dieną  žmonės to klausia, o aš nežinau, ką atsakyti, nes mes tikslių gairių neturime, jokie ekspertiniai vertinimai neatlikti.

Kaip konkrečiai siūloma reforma atsilieptų Tauragei? Pas mus urėdijoje dirba apie 150 darbuotojų, tad maždaug 100 žmonių „kybo ant klaustuko“. Nesakau, kad visi bus atleisti, bet jie – nežinioje. Tai įvairūs darbininkai, miško ruošos meistrai ir pan. Be to, yra jaunų specialistų, kurie turi mažų vaikų, dalis paėmę paskolas būstui ir nežino – dirbs nedirbs ir ką ateityje teks veikti Tauragėje, galbūt eiti į Darbo biržą ar emigruoti.

Nerimą kelia ir kiti dalykai. Dabar urėdijos konkursuose miško ruošos darbams dalyvauja smulkios vietos įmonės, kurios įvykdo nedidelės apimties užsakymus. Vienos centrinės miškų valdymo įmonės viešųjų pirkimų pinigų sumos gali būti didelės, faktiškai jau prireiktų tarptautinių konkursų. Tokiu atveju ateitų stambūs rangovai, galbūt net iš užsienio, o rajono mažų įmonėlių veiklai būtų užkirstas kelias.

Reformos sumanytojai pertvarką argumentuoja efektyvumo ir skaidrumo siekiu. Galbūt to galima siekti ir kitu būdu, negriaunant visos sistemos?  Juk urėdijos nėra išlaikytinės, įvairių mokesčių nuo apyvartos sumoka  daugiau nei  40 proc. Nuo kiekvieno parduoto kubinio metro medienos valstybė gauna 10 proc. už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Pavyzdžiui, 2016 m. visi miškų urėdijų mokesčiai sudarė 64 mln. eurų arba beveik 41 proc. gautų pajamų.

Efektyvumo rodiklius visuomet galima gerinti, bet urėdijoms patikėta ir priešgaisrinė bei sanitarinė miško apsauga, poilsiaviečių įrengimas, miško kelių priežiūra ir pan. Atsisakyti šių nepelningų  veiklų kažin, ar būtų logiška, nes tuomet jas turėtų atlikti kažkas kitas.

Buvęs pirmasis Tauragės miškų urėdas sakė, kad 1988–1989 m., kai jis pradėjo vadovauti įmonei, Tauragės urėdijoje dirbo per 700 darbuotojų, dabar – apie pusantro šimto, be to, dalis medelyne užimami tik per sezoną. Pas mus santykinai darbuotojų dar daug, nes esame viena iš stambiausių šalies urėdijų, gaminame biokurą ir kt. Prieš dvejus metus sumažinome administraciją, atsisakėme dviejų inžinierių, spaudžiamės ir stengiamės našumą didinti, bet viskam yra ribos. Ne mes sugalvojome įvairių atskaitų teikimą aukštesnėms institucijoms, galbūt  žmonių reikėtų dar mažiau, jei sumažėtų popierizmo.

Urėdai kaltinami, kad prekyba mediena neskaidri, bet ne mes patvirtinome prekybos taisykles. Mediena parduodama aukcionuose per elektroninę sistemą AMEPS. Galbūt kiekvienas verslininkas norėtų įsigyti medienos pigiau, bet elektroniniu būdu vykstantys aukcionai geriausiai nustato rinkos kainą ir skaidresnio varianto nėra. Gal kyla klausimas, kaip pramoninkams geriau apsirūpinti pakankamais medienos kiekiais, bet tą turėtų  spręsti Aplinkos ministerija ar Vyriausybė, galbūt  aukcionus skaidyti pakopomis, jei tai leidžia ES teisės aktai. Aš, pavyzdžiui, nežinau, kaip iš esmės pasikeistų prekyba mediena, jeigu bus įsteigta viena miškų valdymo įmonė, greičiausiai išliks ta pati elektroninė, nebent ją ruošiamasi panaikinti.   

Deja, jokių dabartinės sistemos optimizavimo variantų Aplinkos ministerija nesiūlė, tik iškart paskelbė, jog bus reforma ir liks viena įmonė. Didžiulėje gremėzdiškoje organizacijoje esą dirbs 200 žmonių. Nesuprantu, kam tokios reikia. Nerealus ir terminas, kad toks centras net nežinia kur pradės veikti nuo 2018 m. Dovanokit, tai netelpa į jokius rėmus. Vien susodinti tiek žmonių reikia didžiulio pastato, baldų, kitos įrangos, kompiuterijos, programų – fiziškai tą įrengti per pusmetį neįmanoma.  Estai, pavyzdžiui, kai ruošėsi reformai, kurie dabar turi vieną įmonę ir kuri veikia geriau nei Latvijoje, visą įstatyminę bazę ir struktūrą ruošė metus, o po įstatymo patvirtinimo pertvarka truko dar trejus metus, tad visa reforma – ketverius. Latviai ją etapais vykdė vos ne dešimt metų. Pas mus aiškios vizijos nėra.

Aš paskaičiavau, kad jei reforma būtų nuosaikesnė ir iš 42 urėdijų liktų 25, tai iš viso jų administracija sumažėtų 100–120 žmonių. Tuo tarpu reformatoriai sako, kad jų mažės 400, bet šis skaičius be darbininkų.

Tauragės miškų urėdija, nepaisant politinių vėjų, dirba kaip dirbo – vasarą ypač svarbu priešgaisrinė apsauga, rekreacija, šiukšlių ir išmestų padangų surinkimas, kelių remontas. Žmonės dirba labai sąžiningai, bet nerimauja dėl ateities. Tokių, kad  išeitų į kitą vietą, dar nėra, nes kur čia Tauragėje nupulsi, bet daugelis domisi, kur galėtų susirasti kitą darbelį.  

Man asmeniškai gyvenimas reforma nesibaigs. Gal vienas kitas urėdas kokias nors pareigas gaus  naujame centre, o likusieji ieškosime veiklos kitose srityse. Kai kinai nori palinkėti ko nors blogo,   tai pagal seną paprotį sako:„Linkiu tau gyventi permainų laikais“. Per pastaruosius 28-erius Lietuvos nepriklausomybės metus vyko daug  reformų, tačiau niekas negali pasakyti, kuri jau  baigėsi ir be didelių praradimų puikiai veikia“.          

Mūšis dėl miškų vyksta jau daugelį metų

Rimantas Jurevičius.

„Mūšis dėl 2,5 mlrd. eurų vertės miškų valdymo ir jų turto dalybų vyksta jau daugelį metų. Jis prasidėjo tada, kai didiesiems medienos perdirbėjams buvo nutraukta „bambagyslė“, kuri valstybės lėšomis  maitino jų įmonių plėtrą ir suteikė galimybę naudotis neprocentiniais valstybės kreditais naudojant apyvartines lėšas. „Bambagyslė“ – tai milžiniškos skolos urėdijoms už patiektą medieną. Kai kurios didžiųjų medienos perdirbėjų įmonės „bankrutavo“ kartu nusinešdamos ir valstybės pinigėlius“, – pažymi Zarasų miškų urėdijos urėdas Rimantas Jurevičius.

Jurevičius gimė tremtyje, Rusijos Magadano srityje, 1977 m. baigė Kauno miškų technikumą, o 1990 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Nuo 1977 m. iki 1991 m. dirbo Zarasų rajono Šniukštų kolūkio miškininku. Nuo 1991 m. iki 1999 m. –  Zarasų miškų urėdijos Zarasų girininkijos girininku, nuo 1999 m. – Zarasų miškų urėdu. Tad už pečių – ilgametė miškininkystės specialisto ir vadovo patirtis.

„Mūsų politinė sistema iš esmės yra finansinio kapitalo ir įtakingojo ekonominio sluoksnio aptarnavimo mechanizmas“, – dr. Vytautą Rubavičių cituoja Zarasų miškų urėdas. – Iš esmės šiais žodžiais pasakyta viskas, kas šiuo metu vyksta miškų sistemoje. Reformos iniciatoriai, pasiryžę sugriauti veikiančią sistemą, turi prisiimti ne tik politinę, bet ir finansinę atsakomybę. Jei būtų atliktas nepriklausomas išsamus galimų reformos pasekmių, kaštų ir naudos analizės vertinimas, manau, iniciatoriai iš balos išliptų sausi. Vis dėlto jei dirbant tokiomis pačiomis sąlygomis, t. y. nedidinant kirtimo apimčių, nepasirenkant geresnių kirtimų, nemažinant privalomųjų darbų ir mokant tokius pat mokesčius valstybei, nebus gauta planuojamų milijonų, Lietuvos piliečiai iš jų turėtų pareikalauti atlyginti žalą valstybei.

Manau, kad reforma turi būti apgalvota ir pagrįsta, o ne paremta iliuzijomis, jog valstybės miškus valdys patys protingiausi, sąžiningiausi ir geriausiai ją išmanantys asmenys. Be to, pavojinga, kad miškų valdymo centralizavimas sudarys sąlygas įsitvirtinti medienos gamybos ir pardavimo monopoliui, o kur monopolis, apie konkurenciją ir skaidrumą negali būti nė kalbos.

Kai prieš keliolika metų tapau Zarasų įmonės vadovu, urėdijos kasa buvo tuščia. Pačios įmonės skola miško fondui siekė beveik milijoną litų, nes buvo daug skolininkų su pradelstais mokėjimais, nemokių ar pasiskelbusių bankrotą. Miško sandėliuose gulėjo milžiniški medienos likučiai. Skambinau medienos perdirbimo įmonėms ir siūliau pirkti medieną, bet, pavyzdžiui, bendrovės „Girių bizonas“ perdirbėjai sutikdavo pirkti tik už  kainą, kuri žemesnė net už gamybos savikainą.

Tuo metu išsigelbėjome: visuotiniame  darbuotojų susirinkime priėmėme sprendimą atlikti visus darbus už mažesnį atlyginimą (dirbant sutrumpintą darbo savaitę). Kitas gelbėjimosi būdas – parduoti medieną kaimyninėse šalyse. Galima sakyti, kad tuo metu urėdiją išgelbėjo Latvijos verslas, už medieną mokėdamas rinkos kainą, t. y. didesnę  nei Lietuvos medienos perdirbėjai.

Ir vėliau buvo įvairių krizių, kurias susitelkę su kolektyvu išgyvenome. Šiuo metu urėdija dirba stabiliai, sąskaitoje turime tiek, kiek prieš keliolika metų skolos, tik dabartine valiuta.

Deja, metų pradžioje prasidėjo sąmoninga ilgamečių miškininkų šmeižto kampanija žiniasklaidoje, matyt, siekiant suformuoti neigiamą visuomenės nuomonę ir taip palengvinti urėdijų „išparceliavimą“.

Dabar skelbiamos urėdijų pertvarkos pliusai, deja, tik menami, o minusus matau kaip ant delno. Keletą jų išvardinsiu.

Pirma. Bus atleista nemažai darbuotojų, tad išaugs nedarbas, ypač probleminiuose regionuose, toliau tęsis emigracija. Man labai gaila savo kolektyvo žmonių, kurie gaudami net nedidelius atlyginimus buvo visada solidarūs ir atsakingai atliko jiems pavestas užduotis.

Naikinant urėdijas, sumažės savivaldybių biudžeto pajamos, reikės papildomų valstybės biudžeto lėšų bedarbių pašalpoms, kompensacijoms.

Drastiška reforma sužlugdys smulkias ir vidutines rangos įmones, nes pelningiausius darbus, ypač miško kirtimus konkursuose laimės didžiosios įmonės. Visi kiti mažai pelningi arba nuostolingi darbai – miško atkūrimo, miško kultūrų priežiūros ir pan. – nebus vykdomi arba didės jų įkainiai.

Jei bus sudarytos sąlygos didiesiems medienos perdirbėjams įsigyti medieną pirmiesiems, už priimtiną kainą ir iš vieno tiekėjo, žlugs mažos medienos perdirbimo įmonės, o valstybė gaus mažiau pajamų į biudžetą. Manau, kad padaugės ir savavališkų kirtimų, bus didesnė tikimybė kilti gaivališkiems miško gaisrams, sustos naujų miškų įveisimas bei ąžuolynų atkūrimo programa. Nebus kuriami ir nauji bei tinkamai prižiūrimi jau esantys rekreaciniai objektai – poilsio, atokvėpio vietos, pažintiniai takai.

Sunkumų patirs ir vietos gyventojai – jie negalės nusipirkti statybinės ir malkinės medienos nenukirstu mišku, neliks  ilgus metus puoselėto bendradarbiavimo su  mokyklomis, kitomis švietimo įstaigomis, skautais, jaunaisiais miško bičiuliais, šauliais. Nebus žymimos ir atstatomos Tautai atmintinos vietos.

Ir visa tai dėl to, kad regionuose sumažės ar nebeliks specialistų – miškininkų!

Suprantu, kad mažoms urėdijoms konkuruoti dabartinės ekonomikos sąlygomis sudėtinga, todėl tikrai tikslinga jas apjungti, sustambinti ir toliau leisti veikti kaip juridiniams vienetams.

Aš po vienokios ar kitokios pertvarkos, tikiu, susirasiu ramesnį darbą. Puoselėju mintį parašyti prisiminimus apie vaikystę Magadane, miškininkystės studijas, 40-ties metų darbo patirtį Lietuvos miškų sistemoje, politinę veiklą. Be abejo, ir apie šių dienų aktualijas, susijusias su reformomis.

Parengė Angelė Adomaitienė