Miškuose tvarkos nebus, kol valdys, ūkininkaus ir kontroliuos ta pati ministerija

Patikslintos medžioklės taisyklės
15 spalio, 2020
Pulkininko ir diplomato Kazio Škirpos ąžuolynas ošia kovos dainą
16 spalio, 2020

Miškuose tvarkos nebus, kol valdys, ūkininkaus ir kontroliuos ta pati ministerija

Viktoras Rinkevičius, Seimo narys

Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvos miškingumas siekia 33,65 proc. (apie 2 mln. ha), ateityje jį numatoma padidinti iki 35-38 proc. kasmet įveisiant 8 tūkst. ha miško. Sunku nuspėti, kaip valdininkai įsivaizduoja įvykdyti šiuos planus –  kasmet pasodinti tūkstančius hektarų naujų miškų. O gal jų tiek ir yra, tik apskaitą reikia sutvarkyti? Pagal kokius duomenis dabar skaičiuojamas šalies miškingumas – pagal Registrų centro ar pagal Miškų kadastro? Duomenys  labai skiriasi.

Tai kuo mes vadovaujamės? Valstybinėje miškų tarnyboje yra Miškų valstybės kadastras, kuriame sukaupta visų miškų apskaita, o Registrų centre – nekilnojamojo turto registras. Palyginus privačių miškų ūkio plotą abiejose institucijose, duomenys skiriasi apie 50 tūkst. hektarų. Registrų centre miškų įregistruota mažiau nei miškų kadastre.  Ar tokie dalykai teisinėje valstybėje normalu? Biurokratai sako: “Ai, čia taip turi būti“. Manau, tik kvailių šalyje šitaip gali būti, juk mes turime turto apskaitą – Registrų centrą, kur registruojamas žmonių nekilnojamasis turtas.

Retorinis klausimas: kuo mes vadovaujamės? Kuriais duomenimis  – Miškų kadastro ar Registrų centro ir kuriuos skaičius  skelbia Statistikos departamentas? Pagal kokius skaičius mes atsiskaitome Europos Sąjungai? Ar įregistruotais Registrų centro duomenimis, ar kito kadastro, kur  vaizdus iš lėktuvo pamatė ir užfiksavo?

Būtina supaprastinti žemės paskirties keitimo procedūras

O kiek dar yra savaiminių miškų, kurie auga žemės ūkio paskirties žemėje? Kaip juos suskaičiuoti? Jų savininkams kartais taikomos didžiulės sankcijos, keturis kartus padidinami mokesčiai kaip apleistai žemei. Ar tokiu būdu mes didiname miškingumą, kankindami ir terorizuodami žmones? Tai yra didžiausia nesąmonė. Jeigu toje žemėje jau auga miškas, tai reikia tik procedūras supaprastinti, lengviau pakeisti žemės paskirtį. Jeigu savininkas nori, kad ten būtų miškas, tai tegul ten jis ir būna. Dabar reikia daug metų, daug  procedūrų,  pinigų už projektų parengimą ir daugybės leidimų, kad mišką įteisintų, dėl to daugelis žmonių, bijodami biurokratijos ir valdininkų požiūrio, iš viso nesiima nieko.

Žmogui svarbu, kad miškas būtų neapmokestinamas tokiais mokesčiais kaip žemės ūkio paskirties žemė. O svarbiausia, kad tokia apleista žemė nebūtų apkraunama keturis kartus didesniais mokesčiais. Tas skatina ar neskatina didinti miškingumą? Tikrai neskatina. Lietuvoje labai daug savaime išaugusio miško. Pažįstu žmonių, kurie jau 20 metų bando pakeisti žemės, seniai apaugusios medžiais, paskirtį. Ten miškas jau seniai, bet dokumentuose vis tiek įvardijama  kaip žemės ūkio paskirties žemė. Savininkai vaikšto nuo vieno biurokrato pas kitą, kurie juos stumdo,  niekas nieko nesutvarko, o žmogus moka žemės mokesčius, nes ten esą žemės ūkio paskirties žemė, nors Miškų kadastre galbūt ir užfiksuotas miškas. Vis dėlto Registrų centre, pagal kurio duomenis mokami mokesčiai ir iš kur Valstybinė mokesčių inspekcija ima duomenis, yra žemė, nors ten jau mišką kirsti reikia… Tai – kvailystė. Tikrai kvailių šalis, kurioje tik biurokratams viskas normalu. Jeigu jiems patiems reikėtų mokėti po kelis šimtus eurų ar po tūkstantį, tuomet gal pagalvotų.

Panašiai ir su vandens tiekimo sistemomis kaimuose, miesteliuose – keliasdešimt tūkstančių žmonių dabar pagal naujai priimtus įstatymus neteisėtai naudojasi geriamu vandeniu. Nors tie žmonės niekuo dėti, bet jei jiems vieną dieną užsuks kranus ir paliks be vandens, tai biurokratams nusispjaut… O kas čia tokio? Jų problemos – ne mūsų. Pati valstybė sukuria precedentą, pakeičia teisės aktus, įstatymus ir padaro žmones nusikaltėliais.

Absurdų politika

O kaip yra atsitikę su savaiminiais želdiniais? Žemės ūkio paskirties žemė buvo apaugusi menkaverčiais medžiais, krūmais. Ūkininkas iškirto, suarė ir ten vėl atsirado dirbami laukai. Aplinkosaugininkai žmogų nubaudė tūkstantinėmis baudomis, kad jis neteisėtai iškirto mišką, nors dokumentuose aiškiai parašyta, kad ten – žemės ūkio paskirties žemė. Dar vienas absurdas. Tai gal nebauskime, o laiku sutvarkykime dokumentus ir bus miškas.

Valdininkai viską gali: manipuliuoti, terorizuoti žmones –  noriu baudžiu, noriu nebaudžiu… Jeigu tu man būsi geras, nebausiu.  Už ką gali būti geras? Už dyką negali … Tik už kažką. Bet jei tu negeras, tave nubausiu, o  jei ką nors ne taip pasakysi, pakritikuosi – tave galiu tuoj pat nubausti. Beje, savaiminiais krūmais, medžiais apaugusi žemės ūkio paskirties žemė sugadina melioracijos įrenginius. Melioracijos sistemos yra didelės, po kelis šimtus hektarų, o kai apauga menkaverčiais medžiais, ji sugadinama ir šalia esantiems žemės savininkams. Ją reikės atstatyti, o tai savininkams ir valstybei kainuos šimtus milijonų eurų. Iš kur juos paimti? Kas kaltas dėl tokio aplaidumo? Bet jei neleisi tokio aplaidumo, būsi nubaustas. Tokia mūsų politika.

Pusę Lietuvos žmonių, ypač kaimiečių, visada galima rasti už ką nubausti, nes jie negali vykdyti visų absurdiškų reikalavimų, kurių itin daug aplinkosaugos srityje. Vienas Biržų ūkininkas prieš kokius dešimt metų pagal europinę melioracijos griovių priežiūros programą išvalė melioracijos griovį, padarė gerą darbą. Atvažiavo gamtos apsaugos inspektorius ir „uždėjo“ 120 tūkst. litų baudą. Įsivaizduolite, koks smūgis žmogui, tokia siaubinga suma … Žmogus ilgai bylinėjosi, teismas šiek tiek sumažino baudą, bet vis tiek reikėjo mokėti dešimtis tūkstančių. Pasirodo, pagal popierius ten upelis, nors iš pažiūros paprastas melioracijos griovys. Žmogus net nežinojo, kad ten upelis, į jį nė nepanašus, gal prieš šimtą metų jis ir tekėjo, gal likęs koks istorinis pavadinimas… Ir dabar dar daug tokių stebuklų Lietuvoje dešimtimis tūkstančių kilometrų skaičiuojama: kur paprasčiausi grioviai – upeliai. Patys gamtosaugininkai sako, kad tokie melioratorių „upeliai“ net neturi ištakų.

Jeigu kas patikrintų visas palaukes griežtai pagal įstatymo paragrafą, visi būtų nubausti. Griežtinam įvairius želdinių, krūmų įstatymus… Griežtinam ir griežtinam. Tuoj viskas bus draudžiama ir saugoma, žmogus galės tik erkes rinkti nuo savo kūno. Šito niekaip neuždrausi. Deja, daugėja jų, veisiasi tokiose nedirbamose, apleistose pievose, neprižiūrėtuose, šabakštynais virstančiuose miškuose, nes kur betvarkė, ten ir erkių pilna.

Žemės ūkio ministerija su Aplinkos ministerija vis dar tampo paklodę, o aš siūlau miškų ūkį perduoti  Žemės ūkio ministerijai, kad ūkininkavimas būtų vienose rankose. Miš­kų ūkiu tu­ri už­si­im­ti ūki­nė mi­nis­te­ri­ja –  Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja. Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja tu­ri už­si­im­ti miš­kų nau­do­ji­mo kon­tro­le, nes kol už­si­ims ir miš­kų ūkiu,  ir jo naudojimo kontrole, nie­ka­da ne­bus nei tvar­kos, nei skaid­ru­mo, nei aiš­ku­mo. Mes ne­iš­sprę­si­me pro­ble­mų, jei­gu šito ne­pa­kei­si­me. Da­bar vyrauja in­te­resų su­si­py­ni­mas, o sis­te­mo­je – be­tvar­kė. Ji liks ir to­liau, aš tai ga­ran­tuo­ju, kol ne­pa­da­ry­si­me minėtos siūlomos pertvarkos.

Kai nusprendžia už tave…

Nuosavoje žemės ūkio paskirties žemėje aš su šeima pasodinome keletą miškelių. Prieš 20 metų pasodinti medeliai tapo gražiu, išpuoselėtu mišku. Norisi to grožio, to malonumo. Ir vieną dieną netikėtai gauname pranešimą iš Aplinkos ministerijos, kad ten yra miškas, kuris pervedamas iš IV į III  kategoriją su tam tikrais ūkininkavimo ribojimais. Mus labai nustebino toks pranešimas, juolab kad net nesiruošiame to miško kirsti. Mes jį mylime, puoselėjame, prižiūrime, kad žvėrys nepridarytų žalos. Staiga kažkas ima ir nusprendžia, atsiunčia laišką su kažkokiais apribojimais dėl mūsų šeimos rankomis išugdyto miškelio. Tai plėšikavimas vidury baltos dienos! Ir tai daro mūsų valstybė. Tai labai panašu į kai kurių valstybių, kurias mes kritikuojame, totalitarinį režimą, kuris  brutualia jėga tvarko reikalus net nepaklausęs žmogaus. Gauni pranešimą, kad tavo augintas miškas jau kaip ir nebe tavo… Kažkas iš viršaus bando nurodyti, kaip  turi elgtis. Tai psichologiškai sunkiai suvokiama.

Mes su šeima pasodinome keletą tokių miškelių, kelias dešimtis hektarų miškų. Ir ne dėl to, kad norėtume kirsti. Jaučiame malonumą, jaučiame pareigą didinti  miškingumą, puoselėti miškus. Perkame apleistą žemę, sutvarkome sklypą ir sodiname medelius, bet nuolat susiduriame su didžiulėmis problemomis – su visokiais  valdininkų, aplinkosaugininkų draudimais, pertekliniais apribojimais, suvaržymais. Tai labai demotyvuoja. Pradedi galvoti, kam viso šito reikia, juk ne sau tai darau, o ateities kartoms. Vis dėlto nors biurokratija numuša norą ką nors daryti, tačiau vėl numoji ranka ir vėl darai… Nors diletantai, rėksniai kelia paniką, siekia viską uždrausti. Įdomu, ar jie patys yra pasodinę bent vieną medelį? Kadangi mes pasodinome dešimtis hektarų, manau, turiu teisę apie tai kalbėti ir išsakyti savo nuomonę. Labai gaila, kad valstybė, jos institucijos, konkrečiai – Aplinkos ministerija sukelia problemų tiems, kurie ką nors dirba, gražina Lietuvą.

Daugelyje institucijų dar sėdi nemažai diletantų, kurie nori rodyti galią, demonstruoja valdžią, kad apribotų tavo teises. O  jeigu  ką nors truputėlį ne taip padarysi ar suklysi, tave iškart nubaus, o galbūt, jei pamaloninsi, tai dovanos… Dabar kaimo žmogų pagal instrukcijas ir teisės aktus galima labai greitai „sudoroti“. Pavyzdžiui, dėl valymo įrengimų. Ateis, sakys – terši gamtą. Teršia, o kur dėtis,  jei sodyba nuo miesto už 40 ar 50 kilometrų ir joje gyvena garbaus amžiaus žmonės. Ta  sodyba stovi šimtą metų ir iki šiol niekam nekliuvo, bet dabar  iš savo pensijos pastatyti 10 tūkst. eurų kainuojančius valymo įrengimus –  neįmanomas dalykas. Mūsų valstybėje deklaruojama, kad mes mylime žmones, o iš tikrųjų žiūrime, kaip juos „pastatyti į vietą“, kad jų vaikai ir anūkai bėgtų kuo greičiau iš Lietuvos. Deja, toks procesas vyksta. Rėksniai miestuose to nesupranta – jiems svarbu pademonstruoti savo valią ir galią.

Mums iki tikros brandos, supratimo dar labai toli. Norint kažką padaryti,  reikia ne tik garsiai rėkti, bet turėti ir proto. O proto dažniausiai ir trūksta, kartais – labai. Reikia suaugti, subręsti, daugiau racionalaus grūdo, atskirti, kur – grūdai, o kur – pelai… Gaila, bet dažniausiai pelus vadiname turtu, o grūdus išpilame į duobę.