Miškus reikia saugoti ir gerbti taip, kaip praeities senoliai…

Miškus reikia saugoti ir gerbti taip, kaip praeities senoliai…

Miškas – tai vieta, kur bet kas gali būti savimi, jaustis laisvas, nepriklausomas.  Miško kvapai – tiek pavieniai, išskirtiniai, tiek sumišę pamažu atpalaiduoja žmogų, išlaisvina nuo įkyrių minčių. Dievinu pušų kvapą, kuris išvalo ne tik uoslės jutiklius, bet ir maloniai ramina. Tada pradedu įsivaizduoti, kad norėčiau būti miškininke. Kad saulėtą vasaros dieną einu miško takeliu ar tiesiai brendu per samanas ir minkštą paklotę, o vėjas švelniai glosto man plaukus, jaučiu visu kūnu malonų gaivumą, o mano prižiūrimo miško grožis užburia lyg pasaka. Saulei suspindėjus ryškiau pasimato tarp medžių jos spinduliai ir tą akimirką norisi tiesiog sustoti, užsimerkti ir giliai įkvėpus klausytis, kaip suvirpa medžių lapai, sutreška šakelė, tarpusavyje susigieda  paukščiai. Miške pasijaučiu visai ne kaip žmogus, o lyg būčiau kokia nors nematoma būtybė, lyg miško dvasia,  kuri klajoja jo platybėse, stebi augalų augimą, žydėjimą, klausosi žvėrelių ir paukščių. Medžių apsuptyje noriu būti pati ramiausia ir tyliausia gyva būtybė, kurią kas nors nuo seniausių laikų buvo pastebėję arba sutikę.

Užsisvajojusi suprantu, kad miškus reikia saugoti ir gerbti taip, kaip praeities senoliai, kurie tikėjo, jog girios ir medžiai gyvi, gelbstintys žmogų bėdai ištikus, nelaimei užgriuvus, teikiantys sveikatą ir ramumą. Juk nežinome – galbūt labai seniai ten tikrai egzistavo ramios būtybės, o galbūt tai buvo deivės? O kodėl noriu būti miškininke, kodėl  noriu saugoti miškus? Nes kuo toliau, tuo daugiau atsiranda labai blogų žmonių, kuriems rūpi tik pinigai ir daugiau niekas! Jie kerta mišką, visiškai sunaikina didelius jo plotus neatsižvelgdami nei į medžių amžių, nei į ten esančius gamtos turtus. Jautriai reaguoju į tokį žiaurų žmonių elgesį, pykstu, nors  suprantu, kad kol kas nelabai galiu kaip nors padėti miškams. Noriu būti miškininke ir neleisti naikinti miško tik dėl greitos naudos.  Na ir kas, kad kiti žmonės pasodins naujus medelius ir jie užaugs, vis tiek atsiras neatsakingų ir nemąstančių žmonių, kurie naikins juos. Todėl būdama miškininke pirmiausia kreipsiuosi į vaikus, jiems parodysiu miško grožį, išaiškinsiu, kuo jis reikšmingas žmonėms. Skleisiu žinias apie medžius, tai juk svarbi gamtos detalė, kurios NEGALIMA atimti. Medžiai valo orą ir  padeda visiems įkvėpti grynesnio oro. Parodysiu vaikams, kaip saugiai ilsėtis gamtoje, kaip atsakingai elgtis miške, kad nekiltų gaisrų. Kai mažieji dažniau susitiks su miškininku, jie išaugs tikrais miško saugotojais ir mylėtojais.

Kas bus, jei miškų nebeliks? Žvėrys nebeturės namų, kvėpuosime užterštu oru, pradės nykti augalai – tai  tiesiog baisu! Kiekvieną kartą pravažiavusi pro mišką ir pamačiusi, jog pusės jo nebėra, tiesiog baisiai susierzinu ir noriu jau dabar statyti ženklus, kad nustotų kirsti ir naikinti miškus. Bet suprantu, kad vien draudimais to nesustabdysiu (o ir galių tokių neturiu). Jaučiu pagarbą gamtininkams, kurie stengiasi, kad miškai išliktų, todėl miško valymo darbus organizuoja atsakingai. Norėčiau būti tokia išmintinga miškininkė, kuri saugotų miškus, apsodintų medeliais nenaudojamus plotus ir iškirstas teritorijas, stabdytų neprotingą miškų kirtimą. Juk kiekvienam žmogui svarbiausia būti sveikam, o miškui – gyvam. Žmogui sunegalavus padeda gydytojas, o miškui – miškininkas. Todėl noriu išsaugoti sveikus miškus, rūpintis jais, šviesti žmones. Tai nėra tiesiog mažo vaiko ar maištingo paauglio užgaida. Dabar man atrodo, kad tai didžiausias troškimas, didžiulis noras, kurio sieksiu, kad išsipildytų.   

Ūla J., 14 m.

Nuotrauka Mindaugo Ilčiuko