Mitai apie Kuršių nerijos miškus (Tęsinys. II dalis)

Šiemet iš Baltarusijos medienos ir biokuro nupirkta gerokai mažiau
24 gegužės, 2020
Nuo miškų reformos iki žaliojo kurso
27 gegužės, 2020

Mitai apie Kuršių nerijos miškus (Tęsinys. II dalis) Algirdas Brukas

1.2. Kuršių nerijos miškingumo mažėjimas nuo XV a. dėl gamtinių ir antropogeninių faktorių kompleksinio poveikio

A. Karpavičiaus meninė fotografija (1959 m.) „ Memento mori“ turi ir gilią pažintinę prasmę – čia matyti anksčiau (gal prieš keletą šimtmečių) palaidoto po smėliu ir vėliau (XX a.) atpustyto miško likučiai

Remdamiesi XIX a. ir XX a. pradžios vokiečių istorikų, archeologų, etnologų, geologų, botanikų, keliautojų (A. Bezzenberger, G. Berendt, P. Gerchard, O. Glagau, K. Hennenberger, G. K. Krause, L. Passarge, J. Zembritcki, A. Zweck  ir kt.) surinkta informacija bei atlikta analize, pabandysime pateikti gamtinių  ir socialinių pokyčių nerijoje vaizdą, taip pat dėl to vykusį miškų kitimą.

Požiūrių į minėtus procesus galėjo ir gali būti įvairių, nes nemaža dalis juos sąlygojusių priežasčių buvo ne dokumentuoti ar įrodyti faktai, bet  ir netiesioginiais įrodymais grįstos prielaidos. J. Zembrickis manė, kad žmonių skaičiaus sumažėjimas pasibaigus akmens amžiui buvo susijęs grynai su gamtos reiškiniais: „žemės paviršiaus grimzdimu ir užtvindinimu jūros vandeniu, užnešimu smėliu audrų metu, kurie ir palaidojo seniausiąjį mišką“. Remdamasis žemių suteikimo ir užrašymo aktų analize,  J. Zembrickis mano, kad nerijoje po to nauja kolonizacijos banga prasidėjo tik  XVI a. –  tas jam leidžia sakyti, kad iki to laiko joje turėjo būti užaugę gražių miškų, taip pat buvo pievų, dirbamos žemės ir smėlynų. Panašios nuomonės laikosi ir daugiau vokiečių tyrinėtojų. Beje, pristatant neriją įrašyti į pasaulio paveldo sąrašus UNESCO ekspertai savo ataskaitose, remdamiesi bendromis Prūsijos raidos tendencijomis, tvirtina, kad dėl ūkinės veiklos nerijos miškai buvo apnaikinti XVI amžiuje. Mums labiau tikėtina  versija, kad nerijos miškai kiek labiau nukentėjo dar XV a., pasibaigus didžiosioms kryžiuočių ir lietuvių kovoms bei Karaliaučiuje pradėjus intensyviai plėtotis tarptautinei prekybai medžio produktais.

Beje, vietiniams gyventojams laisvas miškų kirtimas medžio produktų gamybai pardavimo tikslais buvo pradėtas drausti dar XIV a. Bene pirmąjį tokį aktą išleido didysis magistras Frydrichas von Froichtvngenas 1309 m. Miškų kirtimas savo reikmėms dar buvo leidžiamas ilgai, bet jau XV a. šią teisę vietos gyventojai galėjo realizuoti tik per landfochtą (valsčiaus pareigūną), o atsiradus specializuotoms miškų tarnyboms – per jų pareigūnus. Vietinių gyventojų nerijoje buvo nedaug ir jų reikmių tenkinimas negalėjo reikšmingiau nualinti visus miškus. Tad nerijos antrosios generacijos miškų alinimą, remiantis bendrais Prūsijoje vykusiais procesais, galėjo lemti ne  vietiniai gyventojai, o medienos pirkliai ir rangovai su samdomais medkirčiais, įgiję teisę čia gaminti medienos produktus. Vis dėlto tokių konkrečių privilegijų kirsti miškus Kuršių nerijoje aptikti nepavyko. Tuo tarpu XVI a. jau randame gana gausių dokumentinių  įrašų apie miškų kirtimo draudimą. Yra bendrų teiginių, kad kai kas Prūsijoje su miškais „anksčiau elgėsi neprotingai“ (kalbama apie XVI a.). Tačiau A. Bezzenbergeris, remdamasis išlikusiais šaltiniais, tokią neprotingą veiklą nurodo vykus ne nerijoje, o į pietus nuo Kuršių marių Sembos kontinentinėje dalyje. Nerijoje gi, priešingai, miškai buvo taupomi ir kaip tik jos gyventojams paliekamas medienos rezervas (1/8 dalis) kontinentinėje Semboje. Tai labai svarbus ir konkretus faktas apie nerijos miškų išsaugojimo pastangas. Taigi konkrečių įrodymų, kada nerijos miškai buvo itin alinami nesaikingais  kirtimais, nerasta. Jeigu laikysimės hipotezės, kad jie vis dėlto buvo, tai labiausia tikėtinas laikotarpis –  XV a. antroji ir XVI a. pirmoji pusė. Bet neužmirškime, kad miškai išnyksta, kai  jie iškertami, nulydomi  ir paverčiami žemės ūkio naudmenomis. Dėl kirtimų medienos produktų gamybai jie gali būti išdarkyti, pablogėti jų būklė, bet negali visiškai išnykti.  Žemės ūkio naudmenų poreikį tuomet labiausiai lėmė žmonių gausa ir žemės kokybė. Pastaroji jaunesnėje nerijos dalyje beveik visiškai netiko žemės ūkiui arba tam tinkami plotai buvo minimalūs, o senesnėje dalyje tokių  plotų buvo daugiau. Prūsijos kolonizavimas, iš įvairių vietų atkeliant naujakurius ir kuriant galingą valstybės žemės ūkį, gana išsamiai išnagrinėtas. Tačiau KN jis buvo minimalus ir labai specifiškas – pirmiausia dėl išskirtinių gamtos sąlygų. Pagrindinė ūkio šaka čia buvo žvejyba, kuria užsiėmė vietiniai gyventojai (prūsai, kuršiai, lietuviai), o javų ūkiui sąlygos buvo nepalankios, ypač vidurinėje ir šiaurinėje jos dalyje. Čia galėjo būti plėtojama tik gyvulininkystė ir nedidelės apimties daržininkystė. Ateviai iš Vakarų čia ūkių nekūrė.

Net  senųjų  amžių žmogui vien žuvies neužteko, reikėjo ir javų, ir mėsos, ir pieno. Nerijoje gana seniai pradėti auginti  „aršūs“ žolėdžiai – ožkos ir arkliai, o vėliau ir jaučiai, karvės, avys, kiaulės. Žmonių gausėjimas, o kartu ir  žemės ūkio naudmenų įrengimas, galvijų ganymas atviruose plotuose ir miškuose galėjo jau šiek tiek  keisti buvusią žemėnaudos struktūrą: mažinti miškų plotus ir bloginti jų kokybę dėl ganiavos, viržynų nudeginimo bei medienos poreikių tenkinimo. Ganyklose, degavietėse, viržynuose galėjo atsirasti erozijos židinių, o dėl miškų retėjimo ir sunkaus jų atsikūrimo dėl ganiavos galėjo spartėti miškų užpustymas bei plėstis smėlynų plotai. Tačiau neturėtume užmiršti, kad didelius judančių smėlynų plotus ir masinį kraštovaizdžio formų laidojimą po  jais galėjo sukurti ne atskiri dėl žmogaus veiklos atsirandantys erozijos židiniai, o iš jūros išmetami didžiuliai smėlio kiekiai.


Nuo seniausių laikų iki XX a. pusės Kuršių nerijoje dar ganėsi  galvijai, jų įtaka kraštovaizdžio formavimui buvo labai reikšminga (KNNP arch. nuotrauka)

Viržynai buvo būdingi Kuršių nerijos kraštovaizdžiui XVI- XVII a.  Vėliau jie buvo palaidoti po smėliu, o naujai įveistuose miškuose jiems tinkamų erdvių neatsirado

D. Elertas, nagrinėdamas dabartinės lietuviškos nerijos dalies keturių kaimų gyventojus bei jų ūkį XVI a.,  nustatė,  kad vidutiniškai vienam ūkiui teko 8,6 gyvulio (be prieauglio). Pagal  mūsų surinktą informaciją,  XIX a. pirmoje pusėje vidutiniškai vienas „kiemas“ laikė apie 9 naminius žolėdžius ir prieauglį (pašto kelio laikotarpiu pašto stotyse laikyti arkliai įeina į šį skaičių). Suapvalintais duomenimis, galima teigti, kad  XVI a. visoje nerijoje net sunkmečiais buvo ne mažiau kaip 200 sodybų, laikiusių vidutiniškai po 10 žolėdžių –  tai reiškia, kad joje galėjo  ganytis ne mažiau kaip 2000  žolėdžių banda. Daugėjant gyventojų ši banda didėjo. Turint galvoje ganyklų skurdumą ir kad apie pusė teritorijos sudarė smėlynai, neabejodami galime tvirtinti, kad  dėl tokio besiganančio gyvulių skaičiaus nerijos miškai ne tik negalėjo plisti į atvirus plotus, bet neturėjo galimybių atsikurti,  kol ganiava visur buvo leidžiama (išskyrus medžioklės draustinį prie Rasytės). Nuolat nuėdamos atžalos ir savaiminukai prisidėjo prie laipsniško miškų retėjimo ir jų užpustymo paspartinimo – pajūryje susikaupus kritinėms smėlynų masėms jos galėjo palaidoti bet kokį mišką, tik  trukmė priklausė nuo jo struktūros, pirmiausia tankumo ir aukščio.     

Maro epidemijos nerijoje siautėjo 1515 m., 1570-73 m. ir 1600-1603 m. Gali būti, kad čia jos pasireiškė kiek silpniau nei  kontinentinėje Prūsijos dalyje. Tiek iš LDK,  tiek iš Prūsijos patirties žinoma, kad dėl  epidemijų likdavo daug apleistų sodybų  ir daug žemės ūkio naudmenų apaugdavo mišku. Paradoksas, kad žmonių masinės nelaimės palankios miškams…

Nerijoje užfiksuotų faktų apie apleistas sodybas dėl maro gana daug.  D. Elertas pateikia pavyzdžių, kad apleistos sodybos ir žemės buvo užnešamos smėliu, bet nepateikia nė vieno pavyzdžio apie apleistų žemių apaugimą mišku. Tai dar vienas netiesioginis įrodymas apie smėlynų gausą ir kad didžiausią įtaką nerijos miškams darė gamta, o ne ūkio dalykai.

Ilgalaikių karų poveikis krašto gyventojms ir miškams galėjo būti gana prieštaringas. Kaip žinoma, didžiųjų kovų su kryžiuočiais metu tiek lietuvių, tiek prūsų, tiek žemaičių pasienio regionų  dalis ištuštėjo ir kuriam laikui virto beveik žmonių neapgyventomis dykromis, sodybos išnyko, o buvę žemės ūkio naudmenos apaugo miškais. Didžiausia ir ilgiausiai neapgyventa buvo Sūduvos dykra, kurios naujas apgyvendinimas prasidėjo tik XV a. po Melno taikos (1422 m.) ir tęsėsi su pertrūkiais iki XVIII a. pabaigos. Kuršių nerijoje su ordinų invazija susiję procesai prasidėjo anksčiau ir vyko kiek kitaip.

Nerijai tapus karo kelių trasa bei vykstant siaubiamiesiems žygiams, vietinių žmonių gyvenimo sąlygos buvo tiesiog neįmanomos dėl menkų slėpimosi galimybių. Visai tikėtina, kad pastovių gausiau apgyventų vietų tuo laikotarpiu čia ir neliko, išskyrus nebent pačią pietinę dalį. Prūsijos pavergimo metraštininkas Petras Dusburgietis tarp gausybės kovų vietų, pilių bei skerdynių aprašymų Kuršių neriją mini bent dvejuose epizoduose kaip svarbų karinį maršrutą: „1283 viešpaties metų žiemą 800 raitelių iš Lietuvos per Kuršių neriją įsibrovė į Sembos žemę ir, degindami bei plėšdami, nusiaubė du jos valsčius… nužudę 150 krikščionių, jie, niekur nesutikę pasipriešinimo, gyvi ir sveiki sugrįžo atgal… Brolis Konradas, magistras, išmintingas ir apdairus vyras, suprasdamas, kad braudamiesi per neriją tuo slaptuoju keliu, netikėliai gali pridaryti daug nuostolių bei žalos broliams bei Sembos žemei, pastatydino nerijoje, sūrios jūros pakrantėje, stiprią pilį, kuri buvo vadinama Noihauzu, kad lietuviai negalėtų netikėtai veržtis į Sembos žemę“. Ši pilis buvo pastatyta pietinėje nerijos dalyje netoli Kranto (dabartinio Zelenogradsko), bet apie XIV a. vidurį jos funkcijas perėmė antra nerijoje kryžiuočių pastatyta pilis prie Rasytės, o Noihauzas perkeltas į Sembos gilumą prie Karaliaučiaus. Nei P. Dusburgiečio kronikoje, nei Kryžiuočių karo kelių aprašymuose Kuršių nerijoje neminimos jokios gyvenvietės, siaubimo objektai ar kovų vietos. Tai leidžia kelti hipotezę apie gyventojų ištuštėjimą jai tapus karinio tranzito trasa. Iš to sektų logiška išvada, kad minimu metu, kaip buvo ir kitose panašiose vietose, KN turėjo gerokai pagausėti miškų. Bet dėl gamtinių sąlygų specifikos to galėjo ir nebūti arba tas gausėjimas galėjo būti daug mažesnio masto nei, tarkim, Sūduvoje. Kokių nors konkretesnių duomenų šiais klausimais aptikti nepavyko.

Stabilios gyvenvietės vidurinėje ir šiaurinėje nerijos dalyje pradėjo atsirasti nusistovėjus taikesniems laikams – maždaug nuo XV a. Tą patvirtina ir Klaipėdos pilies valdytojo pranešimai ordino magistrui apie žmonių iš Kuršo apsigyvenimą nerijos pakrantėse. Taip kūrėsi ar atsikūrė žvejų kaimeliai. Bet didžioji Prūsijos kolonizacija, skverbusis daugiausia iš Vakarų, Kuršių nerijos beveik nepalietė ar kiek palietė tik pietinę dalį.

Po poros taikingų šimtmečių trapią nerijos žemę vėl ne kartą ardė karai. Jie palyginti buvo trumpalaikiai, bet paliekantys didesnius ar mažesnius pėdsakus  kraštovaizdyje. Visa nerija tapdavo karinio trakto teritorija, kai per ją judėjo gausios švedų, vokiečių, rusų ar lenkų pajėgos. Ką reiškė nerijai tų laikų stambių karinių dalinių, kuriuos sudarė ne tik pėstija ir kavalerija, bet ir artilerija, judėjimas?  Juk reikėjo keliauti su gurguole, vežtis mantą, temptis patrankas ir visą amuniciją, stovyklauti, rasti pašaro žirgams… Nerijos dirvožemiui ir augalijai kariniai žygiai (ypač jei kariniuose daliniuose buvo daug patrankų, raitelių ir gurguolės) palikdavo gilias žaizdas. Be to, stovyklaujantiems daliniams ar kurį laiką įsitvirtinusioms įguloms reikėjo medienos. Šių vėlesniųjų karų pėdsakai liko atsiradusiuose erozijos židiniuose ir didesnėse ar mažesnėse kirtavietėse.

Su ordino atėjimu besikuriantys užkariautojai pietinę nerijos dalį glaudesniais ryšiais susaistė su Semba, kuri tapo naujosios Prūsijos centru. Tuo tarpu kuršiškosios (vidurinės bei šiaurinės) nerijos dalies gyventojai visą laiką išsaugojo glaudesnius ryšius su lietuviškuoju pamariu – Dreverna, Svencele, Kintais, Vente ir Rusne. Ne sausuma, o savo laivais kuršiai gabenosi iš minimų kraštų reikalingiausius dalykus – statybines medžiagas, įskaitant medieną, kai kuriuos maisto produktus,  ypač šieną gyvuliams, nes nerijoje sukaupti šieno atsargų žiemai buvo beveik neįmanoma.

Problemų sudėtingumą gali pailiustruoti seniausių nerijos gyvenviečių kaitos analizė. Panagrinėkime pora pavyzdžių.

Archeologijos duomenis,  dabartinės Šarkuvos vietoje žmonės pradėjo kurtis pirmojo mūsų eros tūkstantmečio antroje pusėje. IX a. čia jau buvo gyvenvietė su šiauriau siauriausioje nerijos vietoje prakastu kanalu nedideliems prekybos laivams įplaukti į Kuršių marias. Kanalas iki jo užnešimo galėjo veikti maždaug iki XI amžiaus. XII ir XIII a., ant prie kanalo buvusio pylimo verčiant  iškirstus medžius, sukurtas įrenginys, kuris  naudotas kaip gynybinė užtvara. Jos įrengimas netiesiogiai patvirtina hipotezę, kad šiauriau Šarkuvos esanti nerijos dalis tais laikais (bent iki Rasytės pilies pastatymo) XIV a. buvo negyvenama dykra.

Pagal A. Bezzinbergerį rašytiniuose šaltiniuose Šarkuva pirmą kartą aptinkama 1408 m., kai paminima maždaug už 1,5 km į šiaurę nuo dabartinės gyvenvietės buvusi pakelės užeiga. Šalia jos buvo turtinga žvejų ir valstiečių  gyvenvietė (Senoji Šarkuva), kurioje 1531/32 m. gyveno 35 žvejų ir 12 valstiečių šeimų. Toks valstiečių šeimų kiekis neabejotinai įrodo aplink gyvenvietę buvus nemažus laukų plotus. Pirmieji smėlynų sutvirtinimai prie Šarkuvos daryti XV a., o XVI a. miškų tarnyboje jau dirbo „kopų tvirtinimo meistras“. Pradėjus trūkti žemių, gauti leidimai jas plėsti nulydant šiaurinėje gyvenvietės pusėje buvusius miškus. Po trumpalaikės naudos vėjas pradėjo vis intensyviau nešioti nesuvelėnėjusį dirvožemį ir juo užpilti buvusias pievas bei ganyklas. Galimybė verstis žemės ūkiu blogėjo. Buvę valstiečiai turėjo įsisavinti žvejų verslą arba persikelti kitur. Padėčiai ypač pablogėjus, po karališko revizoriaus apžiūrėjimo 1714 m. gyvenvietė perkelta 1,5 km į pietus. Pagal 1735 m. surašymą Šarkuvoje gyveno jau tik žvejų šeimos, kurios vertėsi ir pagalbiniu žemės ūkiu. Tęsiantis smėlių atakoms iš naujos gyvenvietės dar toliau išsikėlė užeiga, kuri buvo pertvarkyta į pašto stotį, o likę gyventojai vis labiau nuskurdo. Kai ganyklų ir daržų  žemių visiškai sumažėjo, o pragyventi iš vietinės žūklės tapo labai sunku, valdžia 1792 m. leido šarkuviečiams žvejoti visose Kuršių mariose. Taip Šarkuvos žvejai pradėjo pusiau klajoklinį gyvenimą – savo namuose praleisdavo tik žiemas, o palankiausiu žūklei metu stovyklaudavo arti produktyviausių žūklės vietų. Tokia veikla nepatiko kitiems nerijos žvejų kaimams, bet ji išsilaikė iki XIX a., kol ši „privilegija“ buvo panaikinta.

Rasytės apylinkėse miškai jau kryžiuočių įsiviešpatavimo pradžioje buvo nulydyti, tad  net kelių kilometrų nerijos ruože plytėjo žemės ūkio naudmenos. Čia dar XIV a. (apie 1361 m.) kryžiuočiai pastatė pilį, pastoviai gyventi įsikūrė šiek tiek kolonistų. Bet ir XIX a. viduryje A. Bezzenbergeris Rasytę charakterizuoja kaip turtingiausią visos nerijos gyvenvietę, kurios gyventojai „daugiau laukininkai negu žvejai, nes laukai ir pievos plyti per gerą pusmylę“. Tad nors Rasytės aplinkoje miškai buvo seniausiai iškirsti, bet nei gyvenvietė, nei miškus pakeitę laukai nebuvo palaidoti po smėliu. Čia gyvenimo sąlygos dėl pustomo smėlio buvo tik kažkiek pablogėję, bet ne tiek smarkiai, kaip kitose vietose. Tai vienintelė senoji nerijos gyvenvietė, kuri išvengė persikėlimo dėl smėlynų atakų. Tą jai užtikrino bene seniausiai nerijoje (jau XV a.) prie Rasytės atlikti ne tik smėlynų tvirtinimo tvoromis darbai, bet pirmiausia dambų statyba vandenyje.  Be abejo, dambos  sumažino smėlio išmetimą į krantą, o tuo pačiu ir kitų naudmenų užpustymą. Vis dėlto dambų statyba vandenyje buvo brangus dalykas, kurio negalėjo sau leisti kiti maži kaimeliai. Rasytė buvo paskutinis punktas nerijoje, kur ilgam išliko daugiau dirbamų žemių. Kaip rodo Šarkuvos pavyzdys, dirbamų žemių plėtimas, nesulaikant iš jūros išmetamo smėlio dambomis ar kitomis priemonėmis, grėsė vis skaudesnėmis pasekmėmis. Iš šių dviejų gana prieštaringų atvejų galima daryti išvadas, kad pietinėje nerijos dalyje vykstantiems kraštovaizdžio pokyčiams XV – XVIII a. lemiamą reikšmę turėjo gamtiniai faktoriai:  iš jūros išmetamas smėlis ir eoliniai procesai bei kiek mažesnę – dirbamų žemių plėtimas nulydant miškus. Vidurinėje ir šiaurinėje dalyje  pirmaeilę reikšmę turėjo gamtiniai faktoriai ir ganyklų bei viržynų plėtimas miškų sąskaita.

Dauguma nerijos gyvenviečių, išskyrus Rasytę,  kėlėsi į naujas vietas ne vieną kartą, o  2-3 ar dar daugiau (dabartinėmis žiniomis, daugiausia 6 kartus). Sunku įrodyti, ar XIV a. ir dar anksčiau kilnojimosi nebuvo, ar gal buvo, bet  tai neužfiksuota jokiuose šaltiniuose. Kaip jau rašėme, iš nerijos sėslūs gyventojai galėjo būti pasitraukę didžiųjų kovų su kryžiuočiais metu ir atgal sugrįžo XV a., kai prasidėjo taikus gyvenimas. Vadinasi, tuomet nebuvo ką (gyvenviečių prasme) užpustyti. Bet tai nereiškia, kad dėl to smėlis „gulėjo“ nejudėdamas. Jei buvo judančio smėlio, tai buvo užpustomos senosios kopos, pievos ir kitos žemės, taip pat ir miškai. Kai kur vyko „nupustymai“. Tik visa tai nebuvo registruojama, kaip, tarkim,  XVIII a. gyvenviečių užpustymai. Tačiau užpustytus ir žuvusius miškus akivaizdžiai įrodo atpustyti  miškų stuobriai, kurie buvo aptinkami ne vienoje nerijos vietoje jau XIX a. Pagal A. Bezzenbergerį daugiausia jų buvo apie Nidą, šiauriau Rasytės, tarp Šarkuvos ir Kuncų.

G. Berendtas, nagrinėdamas nerijos formavimosi geologinius procesus, dar XIX a. viduryje aprašė sąlygas (klimatines, geologines – sausumos ir vandens lygio svyravimus, smėlio išmetimų pajūryje kiekius bei pobūdį, eolinius procesus su naujai išmestais ir buvusiais smėliais, smėlynų judėjimo greitį, pabrėždamas aktyvių ir ramybės periodų kaitą), kurios nulėmė pirminių (seniausių) nerijos miškų atsiradimą, jų išnykimą ir „pulsuojantį“ antros  generacijos miškų atsiradimą. Tad santykinai ramių ir santykinai aktyvių geologinių procesų kaita KN kraštovaizdžiui turėjo itin didelę reikšmę.

Kasparas Hennenbergeris savo 1576 m. sudarytame žemėlapyje ir 1595 m. išleistame jo apraše pažymi du „senojo“ miško plotus – prie Juodkrantės ir piečiau Šarkuvos. A. Bezzenbergeris nurodo, kad K. Hennenbergeris nepastebėjo dar vieno tokio prie Nidos buvusio miško ploto. Be suminėtų našių miškų likučių, pagal K. Henenbergerio žemėlapį nerijoje dominuojančius plotus užima smėlynai, retmės ar menkmiškiai, krūmynai, viržynai (viržių dykvietės su pavieniais medžiais), ganyklos ir nedidelis kiekis kitų žemės ūkio naudmenų. Tikėjimą K. Henenbergerio informacija padidina 11 gana tiksliai lokalizuotų gyvenviečių ir kitų nerijos geografinių vietovių gana tikslus lokalizavimas. Toks tiems laikams išskirtinai išsamus kartografinis darbas neleidžia  teigti, kad XVI a. antroje pusėje nerija buvo apaugusi ištisiniais miškais. Taip pat žinoma, kad vėliau (iki XIX a.) kultūrinių miškų nerijoje niekas neveisė, o išplisti jiems savaiminiu būdu jokių sąlygų nebuvo.

Gerokai vėlesniame lietuviškos nerijos dalies aprašyme, datuotame 1722 m. ir pateiktame inventorizacijos knygoje apie visas Klaipėdos apskrities vietoves, nurodoma: „Nerija tarp jūros ir marių nuo Smiltynės iki maždaug 1/8 mylios už Nidos, yra ketvirčio mylios arba mažesnio pločio. Čia yra eglių ir pušų statybinės medienos, atskirose vietose drebulių, alksnių ir ąžuolų, taip pat ir beržynų, o taip pat daug briedžių, stirnų, kiškių, lapių, yra čia ir didelių smėlio kalnų (paryškinta mūsų). Nuoroda į didelių „smėlio kalnų“ buvimą bei turima kitų šaltinių informacija, kad  dar anksčiau – 1595-1680 m. – čia drausta klaipėdiečiams kirsti medieną namų bei laivų statybai, o nuo 1790 m. net ir malkoms, rodo,  jog XVI-XVII a.  sandūroje bent šiaurinėje nerijos dalyje augę miškai jau buvo pavojingai išretinti ar išretėję, o jų plotai sumažėję.

Palaidoto miško pakraštyje išlikę paskutiniai „mohikanai“

Tad iš kur ir kaip XVII ar XVIII a. nerijoje galėjo atsirasti ištisiniai miškai ir kokios nežemiškos jėgos juos nukirto, jei ten ištisinių miškų nebuvo  XVI amžiuje ? Tiek sovietmečio, tiek mūsų laikų biurokratai ir juos rėmę mokslininkai įrodymų ar kokių nors argumentų nepateikia, o tik naudoja tokį teiginį, kaip savaime suprantamą duotybę.

Žmogaus ūkinė veikla: naminių žolėdžių ganiava, sąmoningi viržynų padegimai, siekiant pagausinti medingus augalus ir pašarus, miško produkcijos ruoša prekybai (jeigu ji buvo), gyventojų pasirinktiniai kirtimai statybinei medžiagai bei kurui (kol jie buvo leidžiami), o vėlesniais laikais ir militariniai veiksmai prisidėjo prie nerijos miškų plotų sumažinimo, o ypač prie išretinimo ir greitesnio užpustymo. Be to, šie veiksniai sukėlė eolinės erozijos židinius ir padidino perpustomo smėlio mases anksčiau supustytų smėlių sąskaita. Tačiau reziumuojant šio skyrelio faktus, įtikinamiausiai atrodo versija, kad ir antrosios generacijos miškai visų pirma nyko dėl gamtinių faktorių. Dideli smėlio kiekiai buvo išmetami į jūros pakrantę ir nesant apsauginio kopagūbrio, galinčio vietoje akumuliuoti smėlį, vėjo buvo pustomi į nerijos gilumą bei atskirose vietose sunaikindavo miškus ar bent neleido nerijai pasidengti ištisine miško danga.


Smėlis įvairiu laikotarpiu užpustė daugelį nerijos miškų. Tik užpustymo tempai priklausė nuo medynų aukščio ir tankumo

Žmogaus veikla, kaip matyti iš įvairių šaltinių, maždaug per 4-5 šimtmečius (XV – XVIII a. ir pirma XIX a. pusė),  buvo palankesnė judantiems smėlynams įsitvirtinti nerijos kraštovaizdyje ir pagerino sąlygas gamtinėms jėgoms – jūros smėliui ir eoliniams procesams (iki XIX a. vidurio) greitesniais tempais palaidoti po judančiu smėliu daugumą nerijos kraštovaizdžio elementų: miškus, žemės ūkio naudmenas, senąsias kopas bei gyvenvietes. XIX a. žmogaus veikla kardinaliai pakito: vykdant eksperimentus pasitelktos patikimos technologijos iš jūros išmetamam smėliui sulaikyti, įrengiant apsauginį kopagūbrį, mechaniškai bei žoline augalija sutvirtinant smėlynus ir  juose įveisiant naujus miškus. Prūsijos valdžiai skyrus didžiules lėšas bei specialistus, taip pat panaudojant  Klaipėdos uosto resursus per paskutinius XIX  ir pirmus XX a. dešimtmečius gamtos formuojamas labilus Kuršių nerijos kraštovaizdis buvo stabilizuotas ir iš esmės pakeistas.

Mūsų šalies teritorijoje tai yra pats sėkmingiausias per visą istoriją didelio masto gamtotvarkinės ir socialinės reikšmės darbas, ypač padidinęs biologinę įvairovę, sudaręs prielaidas atsirasti  kurortui ir iš esmės pagerinęs vietos gyventojų gyvenimo sąlygas.

1. 3. Kaip atsirado ir išplito lietuviškas mitas apie buvusius ištisinius nerijos miškus, jų iškirtimą ir dėl to prasidėjusį smėlynų judėjimą?

Laukite tęsinio.