Naktiniai taikikliai greitai atsidurs civilinėje apyvartoje. Ar verta leisti juos naudoti ir medžiojant?

Naktiniai taikikliai greitai atsidurs civilinėje apyvartoje. Ar verta leisti juos naudoti ir medžiojant?

Ukrainos didvyriško pasipriešinimo prieš Rusijos okupantus akivaizdoje Lietuvos Seimas leido šauliams, kariams savanoriams ir profesionaliems kariams namie laikyti automatinius ginklus bei A kategorijos šaudmenis. Karas Ukrainoje parodė, kad pasirengę gintis turi būti visi, todėl balsavusiųjų prieš tokią nuostatą nebuvo. Tik keletas susilaikiusiųjų teigė, kad  daugiau ginklų gyventojų namuose gali kelti ir pavojų.

Ant parlamentarų darbo stalo nugulė dar vienas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo būtų leista civilinėje apyvartoje naudoti naktinio matymo taikiklius. Lietuvai siekiant sustiprinti krašto gynybą, didelei daliai Seimo narių šis siūlymas dėl naktinių taikiklių taip pat atrodo logiškas, tačiau atsirado ir prieštaraujančių, kurių manymu, tai jau būtų  žingsnis siekiant „prastumti“ šių priemonių naudojimą medžioklėje.

Netylant viešoms diskusijoms pakalbinome šaulį, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narį Paulių Saudargą ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentą, Jonavos rajono merą Mindaugą Sinkevičių. Seimo NSGK narys išsamiau pakomentavo galimybes stiprinti šalies saugumą, pasidalijo kovo mėnesio vizito Ukrainoje patirtimi. M. Sinkevičius pasisakė dėl krašto gynybos, papasakojo apie kolektyvinės saugos statinius Lietuvoje. Abu šie politikai taip pat yra ir medžiotojai, todėl išsakė nuomonę ir dėl naktinių taikiklių naudojimo medžiojant žvėris.

Paulius Saudargas

– Kas šiuo metu daroma įtraukiant civilius į krašto gynybą?

– Vyriausybė Seimui svarstyti neseniai pateikė Visuotinio pilietinio pasipriešinimo strategiją. Joje atskiras dėmuo  skirtas Šaulių sąjungai ir civilinių pilietinių padalinių formavimui savivaldybėse. Tai šiek tiek atlieptų tai, ką šiuo metu turi Ukraina –  iš savanorių, medžiotojų, miškininkų sudarytas teritorinės gynybos pajėgas, prie kurių gali prisijungti visi norintieji imti į rankas ginklą.

Pas mus daugiau kol kas kalbama apie neginkluotą pilietinį pasipriešinimą.  Matome, kad Ukrainoje žmonės tankus stabdo ir plikomis rankomis, vyksta protesto akcijos, įvairus trukdymas priešui.  Tačiau, esant reikalui, pilietinis pasipriešinimas galėtų virsti ir ginkluotu.

Neseniai pritarta Šaulių sąjungos įstatymų pakeitimams, suteikiantiems daugiau įgaliojimų šauliams veikiant kartu su policijos ar sienos apsaugos pareigūnais, naudoti  spec. priemones ir šaunamuosius ginklus, kas anksčiau šauliams buvo leidžiama tik būtinosios ginties atveju. Taip pat, kaip žinia, šauliams, kariams savanoriams ir profesionaliems kariams leista namie laikyti automatinius ginklus ir A kategorijos šaudmenis. Kita įstatymo dalis, kuri dar tik pateikta svarstymui – naktinio matymo taikiklių perkėlimas iš A į B kategorijos ginklų sąrašą. Kitaip tariant, jų pateikimas civilinei apyvartai, kad žmonės, galėtų jais apsirūpinti ir juos naudoti šalies gynybai. Manome, kad tokiu būdu leistume tai patriotinei pilietinei visuomenės daliai geriau pasirengti šalies gynybai ir tam turėti įrankius – tinkamus ginklus.

Paskutinis dėmuo – ginklų decentralizavimas, nes subombarduoti ginklinę yra paprasčiau, o štai „išgaudyti“ visus gynybai pasiruošusius šaulius ir karius savanorius, kurie savo seifuose laiko A kategorijos ginklus, priešui kur kas sudėtingiau.

– Kokį matytumėte medžiotojų vaidmenį ginant Lietuvą?

– Aš pirmiausiai norėčiau pasidalinti pavyzdžiais iš Ukrainos, kurioje su kitais NSGK kolegomis lankėmės. Pirmas vizitas vyko vasario 16 d., kai dar nebuvo prasidėjęs karas. Ukrainos parlamentarai mus klausė: „Ar galite pasidalinti patirtimi? Mes turime savo teritorinius gynybos būrius, ar galite duoti ekspertinių patarimų, kaip yra pas jus?“. Deja, mes atsakėme, kad tai mes iš jūsų turime mokytis, nes to kol kas Lietuvoje nėra.

Kitą kartą ten apsilankėme jau vykstant karui ir galėjome pamatyti, kaip veikia tie teritoriniai gynybos būriai. Ten įsitraukę labai įvairių profesijų žmonės, o viską koordinuoja kariuomenė. Susitikime kolegos iš Ukrainos akcentavo, kad pas juos itin laukiami medžiotojai, nes turi ginklų ir amunicijos, žiūronų, naktinio matymo taikiklių, didelio pravažumo automobilių, naktį jie gerai orientuojasi vietovėje. Dėl to gali atlikti panašias funkcijas, kaip kariai ar žvalgai. 

Kalbant apie Lietuva, tai  aš dar  beveik prieš dešimtmetį registravau įstatymo projektą, kuris būtų leidęs karo padėties atveju medžiotojus integruoti į šalies ginkluotąsias pajėgas. Buvau sukritikuotas, kolegos Seimo nariai tam nepritarė, bet prasidėjo diskusijos ir buvo prieita išvados, kad medžiotojus į krašto gynybą galimą būtų integruoti per Šaulių sąjungą. Todėl aš skatinu, kad medžiotojai, kurie nori ne tik medžioti, bet ir ginti šalį, taptų šauliais. Galima tą daryti ir individualiai, bet kiek žinau, yra ir bendradarbiavimo sutarčių tarp teritoriniu pagrindu sudarytų Šaulių sąjungos padalinių ir atskirų medžiotojų būrelių ar asociacijų.

-Ar stiprinant gynybą bus prieita ir prie naktinių taikiklių įteisinimo medžioklėje?

– Naktinių taikiklių naudojimas civilinėje apyvartoje dar nereiškia, kad juos galima naudoti ir medžiojant žvėris. Tačiau jei būtų prieita ir prie naktinių taikiklių įteisinimo medžioklėje, tai būtų sveikintinas žingsnis, nes kitose šalyse ši praktika jau seniai taikoma. Mano nuomone, plėšriuosius žvėris ar šernus būtų galima leisti medžioti su naktinio matymo įranga. Dabar  praktikuojama medžioti tamsiu paros metu  pasišviečiant medžiokliniu prožektoriumi, tad medžiotojas dažnai skuba šauti, o žvėris gali pabėgti sužeistas.

– Ukrainą ginklu gina ir miškininkai, ar remiantis šios šalies pavyzdžiu ateityje nesvarstoma grąžinti miškininkams tarnybinių ginklų ir įgaliojimų?

– Aš nebuvau šios teisės atėmimo „fanas“ ir jei atsirastų iniciatyva grąžinti miškininkams ginklus bei didesnius įgaliojimus susieti su koordinuotu teritorinės gynybos stiprinimu, aš į tai žiūrėčiau labai pozityviai.

Mindaugas Sinkevičius

– Ką manote apie šalies gynybos stiprinimą įtraukiant kuo daugiau piliečių?

– Kai Europos pakraštyje matome beprecedenčius įvykius, matyt, daugelį dalykų gyvenime pergalvojame. Stiprinant gynybą pirmiausiai akcentuočiau pilietinės visuomenės įtrauktį  į sukarintas organizacijas, tokias kaip Šaulių sąjunga. Aš pats artimiausiu metu planuoju tapti šauliu. Ir ne dėl kokių nors politinių dividendų, o tiesiog noriu įgyti karinių įgūdžių.

Antra, stiprinant karinius šalies pajėgumus verta pagalvoti ir apie ginklus jau turinčių piliečių įtraukimą. Ir matau, kad jau garsiau apie tai kalbama, tačiau kol kas negalvojama apie dešimtis tūkstančių medžiotojų, kurie jau turi ginklus ir žino, kaip jais naudotis. Šių dienų realybėje mes, kaip valstybė, turėtume neatstumti medžiotojų bendruomenės. 

– Pakalbėkime apie ginklo neturinčius piliečius. Kur jie galėtų slėptis kilus karui? Kiek šalyje yra slėptuvių? Kokie padėtis mažesniuose rajonuose ir kaimiškose vietovėse?

– Slėptuvių Lietuvoje mes neturime daug. Turi atskiros savivaldybės. Kai kurie žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad slėptuvės yra paprasčiausias rūsys, kuriame pilka, drėgna ir laikomi konservai. Ne, tai yra rimti statiniai su nenutraukiamu vandens ir elektros tiekimu, ryšiu ir darbui parengtomis vietomis. Šios slėptuvės daugiau orientuotos į mūsų  demokratiškai išrinktą valdžią, kad jos struktūros susirinktų ir turėtų vietą saugiai dirbti. Civiliams daugiau skirti kolektyvinės apsaugos statiniai. Jų turi kiekviena iš šešiasdešimties Lietuvos savivaldybių. Tokių statinių iš viso Lietuvoje yra 1900,  jie sutalpintų 1,2 mln. žmonių.

Taip, aš girdžiu klausimų ir iš rajono gyventojų: ką daryti mums, nes kolektyvinės saugos statiniai daugiausiai koncentruoti miestuose? Kaip pavyzdį imkime Jonavos rajoną, jame tokių vietų yra 17, iš kurių 10  mieste, o likusios septynios kaimiškose seniūnijose. Tie statiniai – mokyklos, sporto salės, kultūros namai, skirti susiburti nuo pavojaus bėgantiems žmonėms.  Tikrai ne visi jie apsaugos nuo antskrydžių ar bombardavimo, tačiau laikinam susitelkimui, pernakvoti jie tinka. Yra keletas mažų kaimų, kur tokio statinio nėra, tačiau, kita vertus, negąsdinkime savęs, kad konflikto metu priešas puls kiekvieną kaimą ir naikins kiekvieną pastatą. Priešas pirmiausia tikisi užimti strateginius objektus.

– Kokia Jūsų pozicija dėl naktinio matymo taikiklių įteisinimo civilinėje apyvartoje?

– Pamenu, kai gyvenome taikoje skepticizmo dėl naktinių taikiklių buvo nemažai. Buvo nerimaujama, ar nebus brakonieriavimo, barbariško elgesio su gyvūnais. Tačiau dabar labai aiškiai tą požiūrį pakeitė karas, centrinės valdžios atstovų bei dalies visuomenės retorika visiškai pasikeitė tiek dėl termovizorių, tiek dėl A kategorijos ginklų šauliams. Karas pravėrė kai kam akis ir gal gerai, kad dabar, o ne tada, kai priešas jau įžengęs į valstybės teritoriją. Todėl siūlau pasiruošti gynybai iš anksto ir leisti daugiau. Manau, kad kas iki šiol mokėjo elgtis su ginklu ir jį naudojo pagal taisykles, mokės elgtis ir su minėtais priedais.

– Ar reikėtų naktinius taikiklius įteisinti ir medžioklėje?

– Pagrindinė priemonė, apie kurią girdime iš pagalbos prašančių ukrainiečių – naktinio matymo prietaisai, kurie padėtų kovoti nakties metu. Todėl svarstydami apie medžiotojų įtraukimą į krašto gynybą, turime sudaryti galimybę jiems naudotis šiais prietaisais, kurie gali būti naudojami ginti valstybei, taip pat ir medžioklei.  Man tai atrodo suprantama. Tad jei medžiotojų bendruomenė nebus išgirsta dabar, gal tada išvis nebūsim išgirsti arba jei būsim, bus jau per vėlu.

– Kokia yra šalies merų pozicija dėl naktinių taikiklių?

– Kiek kalbu su merais, iš kurių ne vienas mėgsta leisti laisvalaikį miške ir bokštelyje,  iš visų  girdžiu  teigiamą atsakymą dėl  šių priemonių, nes daugelyje Europos Sąjungos šalių medžiotojams leidžiama naudoti naktinius taikiklius. Dėl įvairių priežasčių – kad būtų galima aiškiai įvertinti žvėrį, kad šūvis būtų tikslus. Todėl pasitikėkime civilizuota visuomene. Man apskritai neretai keistas stereotipinis požiūris apie medžioklę ir bandymas ją demonizuoti.

Aš pats esu medžiotojas. Nors dabar dėl darbo tempo ir šeimos pagausėjimo medžioju rečiau, bet puikiai matau, kad medžioklės kultūra Lietuvoje yra aukšto lygio ir medžiotojai nėra kažkokie blogiečiai. Tai matome ne tik mes, bet ir užsienio svečiai. Tikiu, kad karo akivaizdoje tai bus permąstyta. Gyvenkime kaip civilizuotame pasaulyje. Nebijokime naujovių. Jos nėra dėl piktos valios. Jos nepakenktų nei gamtai, nei keltų grėsmę visuomenei. Jau laikas išspręsti šiuos klausimus ir nenustumti į kažkokį neapibrėžtumą.

– Ar pritartumėte, kad miškininkams reikia grąžinti tarnybinius ginklus?

– Manau, kad apimti emocijų kai kurie žmonės galvoja, kad sumažėjus suvaržymų medžiotojai ir miškininkai iškart ims ginkluotis iki dantų. Miškininkai yra statutiniai pareigūnai, subpareigūnai, vilkintys uniformą. Tai, su kuo jie susiduria miške, nebūtinai yra krūmai, medžiai ar žvėrys. Žinome, kad miškininkai kartais sutinka įvairių pažeidėjų ir jei jie rūpindamiesi gamta jaučiasi nesaugūs, kodėl neturėti tų ginklų? Apskritai mano logika tokia: jeigu pareigūnai mano, kad norint saugiai vykdyti pareigas reikalingas ginklas, nebandykime to kvestionuoti. Jie žino, kam to reikia ir be reikalo to ginklo nepanaudos. Esame brandi visuomenė ir turime pasitikėti.

Kalbėjosi Andrius Nenėnas

Nuotrauka Katarynos Šternos