Nauja, aštunta šalies didžiagirė pralenkė šeštąją

Nauja, aštunta šalies didžiagirė pralenkė šeštąją

Iki šiol manyta, kad Lietuvoje yra septynios didžiagirės. Knygą kol kas sąlyginiu pavadinimu „Lietuvos didžiagirės“ rengiantys Algirdas Antanas Brukas ir Gintautas Mozgeris tikslina: mūsų šalis turi dar vieną – Kapčiamiesčio – didžiagirę. Be to, už kartografinę būsimo leidinio dalį atsakingas G. Mozgeris patvirtino: sąrašo naujokė dydžiu lenkia Kaišiadorių–Jonavos didžiagirę ir pastarąją išstūmė iš šeštosios pozicijos.

Žodynas.lt pateikia tokį didžiagirės apibrėžimą: didelė, sena giria. Juridiškai Lietuvoje toks girios statusas nėra įtvirtintas, tačiau miškininkų bendruomenės susitarimu taip tituluojamas ne mažesnis kaip 20 tūkst. ha masyvas.

Tokie šalyje yra: Labanoro–Pabradės, Lavoriškių–Nemenčinės, Rūdininkų, Dainavos, Kazlų Rūdos, Viešvilės–Smalininkų ir Kaišiadorių–Jonavos masyvai.

Naujoji – išskirtinė

Naujoji – Kapčiamiesčio – didžiagirė yra išskirtinė. Ir ne tik dėl to, kad ji – senos, žinomos ir labai svarbios Europoje Augustavo girios šiaurinė dalis. Bene labiausiai Kapčiamiesčio giria, skirtingais laikotarpiais vadinta vis kitu vardu, plotu išaugo po II Pasaulinio karo: žemės čia nederlingos, todėl buvo želdinamos mišku. Tai – vieno žymiausio sovietmečio laikų girininko Antano Olšausko nuopelnas. Iš viso jis užželdino apie 4 tūkst. ha.

Pasak A. A. Bruko, tai vienintelė mūsų didžiagirė, net iš trijų pusių turinti labai aiškias natūrines ribas: rytuose – Nemuną, pietryčiuose ir pietuose – valstybės sieną su Baltarusija, kuri eina Nemunu, jo kairiuoju intaku Igara, nedidele takoskyra ir vėl natūraliu Maros upeliu (Juodosios Ančos intaku), vakaruose – valstybės sieną su Lenkija. „Ne tik ankstesniais istoriniais laikais, bet ir dabar kitapus šios ribos driekiasi beveik ištisiniai miškai, priklausantys Dainavos, Gardino ir Augustavo girioms. Todėl belieka atsakyti į klausimą: kada ir kaip susiformavo vienintelė likusi neaiški šiaurinė Kapčiamiesčio girios riba“, – sakė nusipelnęs miškininkas.

Savo ribas, anot pašnekovo, ši didžiagirė buvo suformavusi net du kartus. „Kapčiamiesčio didžiagirė turėjo seniausias iš visų Lietuvos didžiagirių ribas jau I ir II tūkstantmečių sandūroje, jas vėliau prarado dėl militarinių faktorių ir vėl atkūrė maždaug XV a. antroje–XVI a. pirmoje pusėje, kai Sūduvos dalis buvo išskirstyta prie pilių, tačiau tos antrosios ribos buvo artimos pirmoms“, – pasakojo A. A. Brukas.

1464–1476 m visa Sūduvos dykra buvo paskirstyta prie Nemuno esantiems valdovo dvarams (pilims) nuo Gardino iki Jurbarko, siekiant jos reguliuojamo apgyvendinimo ir racionalesnio panaudojimo. Pietvakarinė dabartinės didžiagirės dalis, esanti dešiniajame Baltosios Ančios krante, nuo jos žiočių iki Prūsijos sienos atiteko Perelamo dvarui, o kairiajame – Merkinės dvarui. Nuo šio laikotarpio, o gal ir kiek anksčiau, prie Nemuno buvusiuose pietrytiniuose dykros plotuose, esančiuose atkarpoje tarp Gardino ir Alytaus, buvo pradėti dalinti ežerai ir pievos atskiriems didikams ir bajorams.

„Šis procesas, neaišku dėl kokių priežasčių, ir toliau buvo bene intensyviausias Merkinės girioje iš jos rytinės pusės. Todėl valstybinės nuosavybės (valdovo) Merkinės girios riba XVI a. viduryje pagal 1559 m. Grigalius Valavičius atliktą valdovo girių ir žvėrių perėjų reviziją jau buvo toli nuo Nemuno – net už Lazdijų – ir iš buvusio viso Merkinės girios ploto buvo likęs maždaug trečdalis“, – pasakojo A. A. Brukas.

Kolonizavimo žymiai mažiau buvo paliesta Perelamo giria, bet ir jos Šiaurės rytų pusė jau buvo išparceliuota. Dėl pagrindinių valdų savininkų ir tų valdų lokalizacijos ligi šiol dar nėra vieningos istorikų nuomonės. Tačiau apibendrinant įvairias nuomones aiškėja, kad maždaug XV ir XVI amžių sandūroje ar vėliausiai iki 1523 m. šio krašto teritorija jau buvo atiduota į privačias valdas, o didžiausi plotai buvo atitekę Sapiegoms, Radviloms ir Kapočiams. Bendras perimtas plotas driekėsi nuo Maros upės bei Seinų ežero pietuose ir ėjo toli į šiaurę Kirsnos bei Raišupio upeliais pro Dusios, Simno, Žuvinto, Amalvo ežerus iki senovinės Birštono girios sienos ir ja suko į rytus iki Nemuno, o Nemunu grįžo žemyn iki Perelamo. Šioje didelėje teritorijoje aprašoma didžiagirė užėmė jos pietinę dalį ir išliko iki mūsų laikų didžiausiu miškų masyvu. Likusioje teritorijos dalyje didesnių miško masyvų neišliko. Jau iki XVI a. antros pusės didžiagirę nuo tų miškingumą prarandančių plotų skyrė keli dvarai ir keliasdešimt juos lydinčių kaimų, įkurdintų nulydytuose buvusių miškų plotuose, taip išryškėjo takoskyra tarp tankiau apgyventų ir dar nepaliestų girios plotų.

Trečdalis šalies servitutų

Pasak žymaus miškininko, nuo didikų Kapočių pavardės kilo ir Kapčiamiesčio vietovės pavadinimas, o XX a. antroje pusėje taip buvo pavadinta ir giria. Išskirtinis bruožas yra ir tas, kad paprasti žmonės dvarų miškuose turėjo servituto teisę malkoms ir statybinėms medžiagoms gaminti, ganyti gyvulius, rinkti uogas ir grybus. Kapčiamiesčio girioje buvo trečdalis visų šalies servitutų. Netgi dvarus nacionalizavus, ši teisė iš vietinių nebuvo atimta.

Be to, šiuose miškuose vystėsi įvairūs verslai. Jie – kiek jaunesni nei medžioklė, bet taip pat klestėjo šimtmečius, o jų atgarsius saugo išnykusių ir esamų kaimų bei kitų objektų vietovardžiai (Būdvietis, Smalininkai, Rūdininkėliai, Rūdakasis, Kalveliai, Kalviai), o kiek vėlesnes žinias galima rasti ir rašytiniuose šaltiniuose. Daugiausia tokių žinių čia yra apie balų rūdos kasimo, jos lydimo ir kalvystės veiklas, kurios turėjo netiesioginį, bet svarbų ryšį su miškais.

„Valstybine nuosavybe buvo išlikusi tik maža šios girios dalis. Tai, kad iki tarpukario miškai čia buvo privatūs, išėjo į naudą. Kadangi medžioklės tvarka čia nebuvo reguliuojama, buvo beveik sunaikintos stambiųjų žvėrių populiacijos, aukso amžius baigėsi XVII–XVIII šimtmetyje. Netgi smetoniniais laikais čia nebuvo nei meškų, nei elnių, nei briedžių, vyravo smulkmė, kuri leido veisiamiems augalams augti sveikiems“, – šypsojosi pašnekovas. Elnių atsirado apie 1970 m., briedžių – šiek tiek anksčiau, bet ūgtelėjusiems ir sutvirtėjusiems medžiams žalos padaryti jie jau negalėjo.

Beveik neatrastas perlas

Šiame masyve vyrauja pakili lyguma, beveik nėra didesnių pelkynų. Vienintelė kiek didesnė Krakinio aukštapelkė kartu su Krakinio ežeriuku užima 181 ha. Kitų atvirų pelkučių plotai tesiekia nuo kelių iki keliolikos hektarų. Didžiuma masyvo yra pakilioje zandrinėje lygumoje, susiformavusioje iš lengvų smėlio dirvožemių. Todėl joje vyrauja žaliasamaniai gryni ar nedidelio mišrumo su beržu ir egle pušynai, sudarydami atskirais laikotarpiais net 91–93 proc. visų medynų. Eglynai ir beržynai užima maždaug po tris ar bendroje sumoje 5–6 proc., o visos kitos rūšys, įskaitant introdukuotas kultūrines, nesiekia ir 1 proc. Didžiausia masyvo puošmena yra daugiausiai jo šiaurinėje dalyje įsiterpę ar prie jo prisišlieję ežerai ir nedideli ežerėliai. Iš viso jų priskaičiuojama 45. Didesnieji: Veisiejis, Niedus, Ančia, Aviris, Seliovinis, Baltasis Kauknoris, Juodasis Kauknoris, Kauknorėlis, Kaviškis, Stirtos ir Vidugašlis.

„Tai buvo savotiškai neatrastas kraštas, dauguma grybauti traukdavo į Dainavos didžiagirę, vilniečiai ir kauniečiai Kapčiamiesčio nepasiekdavo. Manau, kad dabar šį masyvą atras ir turistai, poilsiautojai, natūralios gamtos mylėtojai“, – vylėsi A. A. Brukas. Didžiagirėje gyvena baliniai vėžliai, kuriuos senieji dzūkai vadino geležinėmis varlėmis, čia galima pamatyti unikalų gyvūną – medvarlę, kuri moka karstytis po medžius bei krūmus. Tai svarbūs saugotini ne tik mūsų, bet ir europiniu lygiu gyviai. Vienintelio Lietuvoje natūraliai gyvenančio vėžlio pagrindinės ir gausiausios radimvietės yra Kapčiamiesčio didžiagirėje. Tiesa, nereikia pamiršti dar vieno nykstančio, saugotino ir dar labiau nei varliagyviai su šiais miškais susijusio jų papuošalo – kurtinio, taip pat retųjų drugių ir upinės žuvėdros.

Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė neslėpė: žinia, kad Lazdijų rajone plytinti Kapčiamiesčio giria yra didžiagirė, negirdėta, bet maloni. „Kol kas nesu gavusi tokios informacijos nei iš skyriaus, nei iš turizmo informacijos centro. Tačiau bet kuriuo atveju biologija, gamta yra labai svarbu. Lazdijų kraštas yra palyginti žalias, miškai užima nemažą savivaldybės teritorijos dalį. Mes saugome tai, ką turime, ir džiaugiamės visais biologiniais ištekliais. Tai, kad Kapčiamiesčio giria yra didžiagirė – dar viena puiki naujiena“, – džiaugėsi A. Miškinienė.

Vilma Kasperavičienė

Kapčiamiesčio giria šiuo metu. Šviesesniu atspalviu pavaizduoti nepriskirti giriai miškai

Kapčiamiesčio girios raida per pastarąjį pusantro šimtmečio