Ne iš to galo pradėtos reformos žlunga:kas bus su miškais?

7 gegužės, 2017
Nuo Ladakalnio matosi šeši ežerai
5 gegužės, 2017
Miškus nuo gaisrų gelbėjo ir lietūs, ir tinkama apsauga
9 gegužės, 2017

Kas dažnai atsiverčia Aplinkos ministerijos interneto puslapį, tas peržvelgia ir vadovybės darbotvarkes. Pastaruoju metu ne vienam užkliuvo viceministro Martyno Norbuto kvietimas – susitikti su išvardintų apskričių savivaldybių merais. 

Kvietimas susitikti

Martynas Norbutas

Paskutinis toks vyko prieš mėnesį – buvo laukiami Telšių, Klaipėdos ir Tauragės apskričių savivaldybių merai. Nors ir Rokiškis, ir Visaginas tolokai nuo Žemaitijos, bet čia atvykę merai aktyviai dalyvavo diskusijoje. Kodėl regionai buvo kviečiami tokia tvarka, niekas negali atsakyti. Viceministras  pabrėžė, kad informacija vieša, tad tie, kurie buvo suinteresuoti, atvyko… O kurie nežinojo, tai jau ir viskas, nebepadiskutuos, nes reforma veržte veržiasi į priekį. „Šis susitikimas – jau su paskutiniais šalies savivaldybių atstovais“, – sakė viceministras.

Kas buvo atvykę, kas ne, dabar sunku suskaičiuoti. Susitikimuose buvo pranešta pagrindinė žinia, kad urėdijas reikia stambinti. Pasenusi žinia. Ir kartojamas pagrindinis argumentas, kad visa pertvarkos esmė – besikartojančios darbuotojų funkcijos. O esmių esmė – viena, miškus valdanti valstybinė įmonė.

„Kad ji bus ne Vilniuje ir ne didžiuosiuose miestuose, tikrai žinome, – sakė viceministras. – Tikrai Lietuvos viduryje, kad būtų ir bazė, ir pastatas, ir geras susisiekimas. Urėdijos liks kaip padaliniai, be juridinio statuso, be sąskaitos. Dirbantys žmonės lieka, išskyrus administraciją. Tai perėjimas. Palaipsniui. Darbuotojai – prioritetas. Tikrai, tikrai neteks darbo visi urėdai. Akivaizdu, kad bus skelbiami konkursai. Bus daugiau klausimų… Diskutuojam“.

Tariamas ar tikras rūpestis dėl darbuotojų?

Aplinkos ministerijos Miškų plėtros syriaus vyr. specialistė Jolanta Raudonytė paantrino, kad reorganizacija nėra priežastis nutraukti darbo santykius. „Persikels visos socialinės garantijos darbuotojams. Jie jokio pasikeitimo nepajus, jiems tik pasikeis darbdavys. Dėl darbuotojų ministerija numačiusi labai plačią komunikaciją: bus susitikta su visais urėdijų darbuotojais. Bus mažinamas tik administracijos aparatas. Galbūt jie galės užimti kitas pareigas…“, – sakė specialistė.

Kolegei pritarė ir Miškų plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis. „Esminė pataisa – valstybinė įmonė, – pabrėžė vedėjas. – Atsiras derinimo pareiga, ir Vyriausybė bus atsakinga. Visa pertvarka socialiai orientuota. Regioniniai padaliniai  – urėdijos ir girininkijos“.

Šiaulių miškų urėdijos urėdas Stasys Pališkis pastaruoju metu dažnai minimas įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Ir ne tik dabar, nes yra seniai žinomas, profesionalus miškininkas, nuo 1985-ųjų dirbantis urėdu. Jam svarbu ne postas, o Lietuvos miškai. Urėdas labai stebėjosi tokiu reformos vykdymu, argumentais, o ir pačiu darbo metodu. Didžiulę patirtį turinčiam žmogui niekaip neaišku, kodėl ne valdininkai, viceministrai atvažiuoja į apskritis, kuriose ne vienas rajonas, o kviečiasi pavienius merus į Vilnių… Urėdas išgirdęs, kad ir šiame susitikime vėl buvo kartojamos tos pačios, mintinai išmoktos tezės, negalėjo atsistebėti:„Kodėl jie taip meluoja? Susitarę, begėdiškai. Užmiršę padorumą. Kada nors visi atsipeikės. Pamatys, kas įvyko, bet bus vėlu“.

Žlugo ir gerais norais grįstos reformos

Negausus šalies savivaldybių atstovų ratelis nebuvo nusiteikęs ramiai išklausyti jau ne kartą girdėtas ministerijos valdininkų mintis.

Saulius Lapėnas

Jurbarko rajono savivaldybės mero pavaduotojas Saulius Lapėnas prisipažino matęs ne vieną reformą. „Jos grįstos gerais norais. Mačiau, kas įvyko, kai atsirado „Girių bizonas“ ir niekas nenorėjo pripažinti, kad daug lentpjūvių bankrutavo, – sakė S. Lapėnas. – Mane glumina argumentai, būtent ekonominiai skaičiai, kodėl reformą būtina daryti. Kodėl niekas nesako, kokią naudą dabartinės urėdijos atneša formuojant šalies biudžetą. Urėdijų indėlis labai didelis – jos į biudžetą pakankamai daug sumoka. Valdymo prasme – tik karas ar maras reikalauja centralizavimo…“.

Lapėnas pasigedo ir konkrečių susitarimų, ir labai aiškių atsakymų, priminė ir Savivaldybių chartiją. „Atsakomybės niekas nepanaikina, o „skyles“ visi linkę uždengti savivalda. Visos centralizacijos – „Sodros“, mokesčių inspekcijos prie nieko gero nenuvedė. Nėra su kuo pasikalbėti, vien autoatsakikliai…“, – neslėpė nusivylimo pašnekovas.

Antanas Vagonis

Rokiškio rajono savivaldybės meras Antanas Vagonis pasigedo ir Savivaldybių asociacijos pozicijos: „Kodėl čia nedalyvauja Savivaldybių asociacija, kurią tiesiogiai tai liečia? – klausė meras. Miškininkai – pusiau statutinė organizacija. Pas juos geležinė tvarka. Jie ne tik miškų, bet ir valstybingumo saugotojai. Kai kovojome už Lietuvos Nepriklausomybę, šitie žmonės buvo pirmieji. Mūsų rajono garbės pilietis prof. Leonardas Kairiūkštis… Dabar viskas vyksta atvirkštine tvarka“.

Merų pozicija aiški

Dažnai sakoma, kad galimybė viešai pasisakyti „nuleidžia garą“. Gal tai ir tiesa. Tačiau ministerijos skliautuose skambėję priekaištai valdininkams buvo tik pritarimas tiems, kurie raštu pareiškė savo nuomonę. Daugelio savivaldybių vadovų pasirašė ar tiesiog pritarė bendrai pasirašytiems regionų plėtros tarybų agentūrų kreipimasiems, kuriuose sakoma, kad reforma tiesiogiai pakenks ne tik savivaldybių, jose gyvenančių žmonių, perdirbėjų, bet ir visos visuomenės interesams.

Kreipimosi esmė – skubiai stumiama valstybinių miškų valdymo pertvarka, naikinanti esamas urėdijas steigiant vieną centralizuotą įmonę.

„Atkreipiame dėmesį į valstybiniame miškų sektoriuje siūlomą vykdyti reformą, prieštaraujančią decentralizacijos ir regioninės politikos principams, galinčią pakenkti ne tik valstybiniams miškams, bet ir savivaldybių, jose gyvenančių miškų ūkio specialistų, kitų  darbuotojų, smulkiųjų medienos perdirbėjų bei plačiosios visuomenės interesams. Regionų gyventojus atstovaujančius merus ir tarybų narius neramina, kad periferijose dirbantys urėdijų darbuotojai, gyvenantys iš įmonių ūkinės veiklos, o ne iš biudžeto, po šios reformos bus įrašyti į ir taip jau gausias socialinių pašalpų prašytojų gretas arba emigruos“, – teigiama ant kelių popieriaus lapų pasirašytuose raštuose.

Regionų savivaldybių merai įsitikinę, kad šia reforma siūlomas valstybinių miškų valdymo centralizavimas prieštarauja septynioliktos Lietuvos Respublikos vyriausybės programoje deklaruojamoms regioninės politikos nuostatoms, numatančioms nacionalines, teisines ir ekonomines priemones regionų plėtrai  skatinti. Užuot kūrus naujas darbo vietas, skatinus regioninę  politiką, tiek ekonomiškai, tiek socialiai stiprinus šalį,  inicijuojamas atvirkštinis procesas: darbo vietų mžinimas, skatinantis bedarbystę ir emigraciją.

Ypač skaudžius reformos padarinius pajus mažosios savivaldybės, kuriose neišvystyta pramonė, funkcionuoja tik biudžetinis, švietimo, kultūros ir paslaugų sektorius. Jose miškų urėdijos yra vienos iš pagrindinių vietos biudžetą papildančių, gyventojų užimtumą bei socialines garantijas užtikrinančių įmonių.

Antanas Čepononis

Vilniuje vykusiame XXIII Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) suvažiavime, kuriame pabrėžtas savivaldybių siekis stiprinti jų savarankiškumą, sutikti merai: Šiaulių rajono – Antanas Bezaras, Joniškio rajono meras Gediminas Čepulis, Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis ir kiti visai nesusitarę tvirtino, kad reforma ne iš to galo pradėta. „Ko siekiame reforma? Išvaryti žmones iš Lietuvos? Kalbame apie tai, kaip sulaikyti… Šeduvos klebonas sakė, kad iš trisdešimties jo klasės draugų jau 27 užsienyje. Susiskaičuokime visi: kiek mūsų klasiokų, kuriems per penkiasdešimt, dar Lietuvoje? O jaunesnių?” – daugiau klausimų, nei atsakymų pažėrė Radviliškio rajono meras.

 

Antanas Bezaras

Šiaulių rajono merui A. Bezarui irgi nerimą kelia vietos gyventojų ateitis. „Mūsų krašte dirba labai daug smulkių įmonėlių, susijusių su miškų ūkiu, – sakė pašnekovas. – Pagal dabar iš Aplinkos misnisterijos gaunamą informaciją kyla labai daug abejonių dėl jų ateities. Neramu, kad rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, gali padaugėti bedarbių, jau nekalbant apie vis didėjančią emigraciją. Urėdijos – puikus bendradarbiavimo pavyzdys. Pavasarį, nutirpus sniegui, girdime žmones skundžiantis pažliugusiais, nepravažiuojamais keliais. Mes galime tik dėkoti ir Šiaulių, ir Kuršėnų urėdijai: keliai visada sutvarkyti, išlyginti greideriais. Neturime jokių problemų“.

Pasak pašnekovų, miškų urėdijos tikrai dirba efektyviai, sumokėdamos valstybei 42 proc. mokesčių nuo apyvartos. Tai didžiausi mokesčiai Europoje, kuriuos sumoka valstybinis miškų sektorius. Urėdijų valdomi miškai yra valstybės, vadinasi, ir visų Lietuvos piliečių turtas. Jis ir jo teikiama nauda turi būti vertinamas ne pagal verslo grupių interesus, o valstybiškai.