Nemuno deltos regioninis parkas: paukščiai, meškeriotojai ir „dangaus vanduo“

Nemuno deltos regioninis parkas: paukščiai, meškeriotojai ir „dangaus vanduo“

Nemuno deltos regioninis parkas apima 29 tūkst. hektarų teritoriją. Į šituos hektarus sutelpa ir išskirtinė pamario krašto istorija, ir unikalūs ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje kraštovaizdžiai, ir nesuskaičiuojami gamtos lobiai.

Kaip juos tvarko, kaip sugeba prižiūrėti vos šešis darbuotojus – su finansininke ir meistru – turinti parko direkcija, kas jiems padeda, kokiomis bėdomis pasidalinti ir kuo pasidžiaugti gali parkas, teiraujamės Nemuno deltos regioninio parko direkcijos ekologo Roberto Kubiliaus.

Įsikūrę naujame dvare

Rusnės saloje įsikūręs dvaro sodybą primenantis Nemuno deltos parko lankytojų centras dar tebealsuoja naujumu – jis duris atvėrė 2015 metų liepos mėnesį. Pamažėl rengiamos ekspozicijos – pasak Roberto Kubiliaus, tai nėra taip paprasta – nepaimsi ir nepakabinsi ant sienų bet ko: reikia parengti projektus, įvykdyti viešuosius pirkimus, vienu žodžiu, darbų daug.

Lankytojai šiuo metu gali susipažinti su TIC parengta informacija apie Rusnę, jos išskirtinės bendruomenės istoriją, parko emblemą puošiančia meldine nendrinuke ir sužinoti, kuo ypatingas šis paukštukas bei tuo, kaip jį – o ir kitas faunos ir floros rūšis, – dera saugoti. Taip pat pirmojo aukšto ekspozicijų salėje galima pasigrožėti fotografo Mariaus Čepulio nuotraukomis, kuriose užfiksuoti gyvieji parko lobiai – tokie, kurių net vietiniai ne visada sugeba pamatyti, pastebėti. Nes juos išvysti reikia didelio noro ir didelės kantrybės – M. Čepuliui yra tekę ne vieną naktį praleisti pasislėpus palapinėje, kad nesutrikdytų, neišbaidytų ir – laiku pamatytų bei nufotografuotų retų rūšių perinčius paukščius. Reikia ir specialių leidimų į Natura 2000 teritorijas.

„Mūsų tikslas – parodyti visuomenei tą turtą, kurį turime, kad ji pamatytų, suprastų jo vertę ir saugotų jį“, – trumpai išdėsto Nemuno deltos regioninio parko direkcijos misiją R. Kubilius.

Pasak jo, parke pastaruoju metu labai populiarėja ornitologinis turizmas paukščių migracijos metu, kai nebūtina brautis į saugomas teritorijas, o kelis tūkstančius paukščių skraidančius būrius, pavyzdžiui, pilkųjų, želmeninių ar baltakakčių žąsų, galima pamatyti atokvėpio Nemuno deltos užliejamose pievose metu ir stebėti jas iš automobilio, nedarant neigiamo poveikio migruojančių paukščių sankaupoms. O va meldinė nendrinukė – išskirtinis mažas ne itin išvaizdus paukščiukas, kurio apsaugai vykdomas projektas, – jį pamatyti labai sunku, galima nebent išgirsti. Ir išgirsti specifinį jo balsą galima tik vėlai vakare arba temstant. Jeigu pradėsi ieškoti ir bandysi jį trikdyti lizdavietėje, gali netyčia nubaidyti, kiaušinukai atšals, ir – viso gero…

Be urėdijos pagalbos būtų sunku

„Kodėl bendraujame su urėdija ir kodėl džiaugiamės draugyste? – pratęsia kiek anksčiau kartu su Šilutės miškų urėdijos vadovu Vaidu Bendaravičiumi ir vyriausiuoju miškininku Viktoru Aužbikavičiumi pradėtą temą R. Kubilius. – Na, aš esu ekologas, ir mano „ūkis“ apima 60 tūkst. hektarų. Be Nemuno deltos regioninio parko mums dar yra priskirta 30 tūkst. ha kitų plotų: pusė Kuršių marių dalies biosferos poligono, Kintų ir Norkaičių botaniniai draustiniai, Veiviržo kraštovaizdžio draustinis ir Veiviržo ichtiologinis draustinis. Ką noriu pabrėžti – kad būtent urėdija turi pakankamai specialistų ir darbo jėgos, kad įstengtų urėdijai priskirtus Natura 2000 plotus prižiūrėti ir saugoti. Mes kasmet važiuojame vertinti, ir atvažiuojame kaip pas tikrus šeimininkus, kurie visus metus, visais metų laikais prižiūri ir rūpinasi. Ne taip, kaip mes – deja deja, mes – kaip tie paukščiai, kurie praskrenda ir nežinia, kiek suspėja padaryti… Tad tikrai turime daug bendro darbo, ir bent jau aš visus dvylika metų, kiek čia dirbu ir kiek mums tenka vertinti draustinius, galiu tuo bendru darbu pasidžiaugti“.

Kaip pavyzdį parko ekologas pamini Kintų girininkiją, kurios teritorijoje plyti pamario pievos, o jose vyksta jų atgaivinimo darbai, siekiant išsaugoti jau minėtą meldinę nendrinukę, vykdomos buveinės atkūrimo priemonės, pastatyti dirbtiniai lizdai jūriniams ereliams. Ir pasidžiaugia bendru įgyvendintu projektu – atkurta Aukštumalos aukštapelke.

Paklaustas apie numatomus naujus projektus su urėdija, R. Kubilius apgailestaudamas sako, jog parko direkcija, kaip ir urėdija, dabar stovi ant vienos kojos, mat rengiamasi reformai. Tad kalbėti apie projektus būtų sudėtinga.

Lankytojams – gausybė maršrutų ir veiklos

Tačiau kaip ten bebūtų, bendromis miškininkų ir parko direkcijos pastangomis Nemuno deltos regioniniame parke lankytojai ras ko pamatyti ir kuo užsiimti. Juolab kad čia esama tokių lobių, kurių nėra kitur Lietuvoje. Ir net retai pasitaiko Europoje.

„Žinot, šiame krašte tokie gamtos ir istorijos turtai – tiesiog klodų klodai ir mūsų parko, ir visos urėdijos teritorijoje, – sako R. Kubilius. – Yra sudaryta daug visokių maršrutų – ir pėsčiomis, ir su dviračiais važiuoti. Kalbant apie prestižines vietas, visų pirma minėtinas Ventės ragas ir jo ornitologinė stotis, dabar išpopuliarėjo Aukštumalos aukštapelkė ir jos pažintinis takas, kuris, beje, yra pusiaukelėje tarp Šilutės ir Ventės rago. Toliau – kas ko nori. Paukščių migracijos laikotarpiu važiuojant nuo Šilutės link Rusnės būna didžiulės sankaupos paukščių Sausgalvių ir kitose pievose, tad čia gali važiuoti besidomintys ornitologiniu turizmu. Stebėti paukščius galima ir nuo apžvalgos bokšto Krokų Lankoje. Toliau – Rusnė. Tiesa, dar praleidome legendinį Mingės kaimą“.

„Be besidominčių šio krašto istorija bei paukščių stebėjimu mūsų parko lankytojų, privalu paminėti žvejus, – tęsia ekologas. – Per metus pas mus apsilanko apie šimtas tūkstančių žvejų mėgėjų. Čia yra organizuojama limituota žvejyba – tai truputį brangesnė pramoga, negu visoje respublikoje. Kasmet visi minėtieji žvejai mėgėjai nusiperka beveik tokį pat kiekį meškeriotojo kortelių, tačiau mūsų parkas iš to negauna nė cento. Nors bandėme visokiais keliais prie jų prieiti. Visos surinktos lėšos keliauja į Aplinkos apsaugos rėmimo programą žuvų išteklių atkūrimui ir apsaugai. O meškeriotojai pageidauja, kad jiems būtų įrengtos stovyklavietės, sutvarkytos atokvėpio vietos, tačiau šiai sričiai gauti lėšų niekaip nepavyksta“.

Ir čia pat priduria: „Kalbant apie lankytojus: turime įsivedę ir renkame simbolinį lankytojo bilieto mokestį. Savanoriškai mokamą vieno euro mokestį galima sumokėti SMS žinute arba nusipirkti bilietą mūsų lankytojų centre. Bet pasąmonėje lankytojai dar neturi užfiksavę, kad gal ir reiktų susimokėti. Tiesa, perskaitę informaciją prie sudegusio Aukštumalos tako, šiek tiek prisidėjo, ir iš lankytojų sumokėto bilieto mokesčio surinkta kiek per 400 eurų. O reikia dešimteriopai daugiau…“

Aukštumala – „dangaus vanduo“

Aukštumalos aukštapelkės pavadinimas ne vieną kartą skambėjo ir iš miškininkų, ir iš parko ekologo lūpų. Skambėjo ne veltui: šiuo bendromis jėgomis 2013–2017 metais įgyvendintu projektu visi džiaugiasi. Nes Aukštumala (arba Aukštumalė) – viena didžiausių ir vertingiausių aukštapelkių ne tik Lietuvoje, bet ir visame rytų Baltijos regione. Tačiau šimtmetį čia vykdoma durpių eksploatacija buvo sutrikdžiusi šios ekosistemos hidrologinį režimą ir taip suardžiusi vertingas pelkių buveines. Tad Lietuvos gamtos fondas, bendradarbiaudamas su Nemuno deltos regioniniu parko direkcija, ėmėsi atkurti Aukštumalės hidrologinį režimą, kad būtų išsaugotos aukštapelkėje išlikusios saugomos gamtinės buveinės, o sunaikintosios – atkurtos. Svarbiausias Aukštumalos LIFE projekto darbas – atkurti tinkamą gruntinio vandens lygį. Tai ir buvo padaryta. O kad lankytojai galėtų grožėtis unikaliu kraštovaizdžiu, jiems buvo nutiestas pažintinis takas su informaciniais stendais.

„Aukštumalos pažintinis takas pratęstas iki ežerų, kurių yra per šimtą, o su ežerokšniais priskaičiuojama apie 300 ežeriukų. Ir visi jie – kalvoje. Jūs tik įsivaizduokit: ant kalvos yra dviejų trijų metrų įdubos, kuriose telkšo ežeriukai. Tai – dangaus vanduo. Čia net augmenija visai kitokia – ateinate kaip į kitą pasaulį. Nebent Sibiro pelkynuose gali būti kita tokia egzotiška vieta“, – pasakoja R. Kubilius.

Ir priduria, jog Aukštumalos LIFE projektas – visų mūsų turtas. Juolab kad ir gegužės 5-ąją įvykusi nelaimė, kai gaisro metu nudegė apie 150 metrų pažintinio tako, nebuvo tokia baisi, kaip 2011-aisiais, nes pakeltas gruntinis vanduo neleido gaisrui išplisti.

„2011-ųjų birželį gaisro savaitę nebuvo įmanoma užgesinti. 260 hektarų išdegė, ugnis lindo į durpę. Dabar išdegė apie pusė hektaro, ir tai tik paviršius, pernykštė žolė – jau viskas atžėlė. Tik, žinoma, labai apmaudu, kad nudegė ruožas naujo tako“, – apgailestauja R. Kubilius.

Sieks atkurti bendromis jėgomis

Tiek parko ekologas, tiek urėdijos atstovai apgailestauja, kad tenka skverbtis per eilines biurokratijos džiungles norint atkurti sudegusį taką. Nes, kaip ankstesniuose pokalbiuose minėta, kadangi šis turtas yra apskaitytas Nemuno deltos regioninio parko direkcijos balanse, urėdija ne tik piniginėmis lėšomis, bet net mediena negali prie jo atstatymo prisidėti.

Tiesa, pastaruoju metu aktyviai ieškoma kelių, kaip vis dėlto tai būtų galima padaryti: pagalbą žada durpes eksploatuojanti bendrovės „Klasmann–Deilmann Šilutė“ ir Šilutės rajono vadovai.

Visi kartu jie sprendžia ir dar vieną problemą: prie pažintinio tako tiesiog būtina įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Pasak R. Kubiliaus, gaila, kad į projektą iškart tai nebuvo įtraukta, pagrindinės lėšos buvo skirtos degradavusiems ruožams atgaivinti. O nesant aikštelės Aukštumalos aukštapelkės atvažiavę apžiūrėti lankytojai ne tik gali sulaukti, bet jau ir sulaukė nemalonumų su kelių policija.

„Kasmet vasario 2-ąją, pelkių dienos proga, vykdom pažintinį žygį – kai pelkė užšalusi, galima išeiti pasivaikščioti prie ežerokšnių, – prisimena Nemuno deltos regioninio parko ekologas. – 2014-aisiais dalyvavo 4 žmonės. Pernai – 200: štai kaip išpopuliarėjo naujas takas. Tačiau atsitiko tokia kiaulystė: mes suderinome žygio datą su Šilutės policija, bet atvažiavo kelių policija, visus šalikelėje sustatytus automobilius nufotografavo ir jų savininkams surašė protokolus. Tokia tai dovanėlė šventės proga. Todėl ši aikštelė yra aktuali – reikia ir vietą rasti, ir lėšų gauti, – tad ieškom galimybių kartu su urėdija ir savivaldybe ją įrengti“.

Urėdijos atstovai patikino, jog jie tikrai ras ir skirs plotą aikštelei įrengti. Tad tikima, jog atkurtu pažintiniu taku pasigrožėti Aukštumalos aukštapelke su jos dangaus vandeniu automobiliais atvažiavę lankytojai nebepatirs nemalonumų.

Marija Skiauterytė

D.Šerono nuotraukos