Nepaprastas paprastosios pušies Silvestros likimas

Nepaprastas paprastosios pušies Silvestros likimas

Paprastoji pušis (lot. Pinus sylvestris) 

Kažkada buvusi tikra gražuolė pušis Silvestra gyveno paskutines savo dienas. Jos liekną kamieną apleido paskutinės jėgos, jos induose nebeliko syvų. Pušis suprato, kad jai jau niekas nepadės. Išgyvenusi gerą šimtmetį Silvestra jautėsi per jauna mirti, juk nenugyveno net trečdalio savo gyvenimo, bet viskas jau buvo per vėlu. Medis suprato, kad taip įvyko tik per jos begalinį gerumą ir pasitikėjimą kitais.

Kol buvo sveika, Silvestra džiugino visus: žmonės sėdėdavo po jos tankiomis kasomis, uodė fitoncidų pripildytą orą, kuris gydė, ramino ir suteikė gerų emocijų. Mylėjo žmones pušis. Ji net palinko, kad šie geriau pasiektų jos lają. Mylėjo Silvestrą ir žmonės. Bet ne visi. Kai kurie draskė jos gražiąsias šakas savo namams papuošti, lupo jos švelnią odą. Tad nenuostabu, kad vieną dieną pušis sunegalavo, ėmė leisti sakus, taip gindamasi nuo aplink zyziančių, jos silpnumą pajutusių parazitų. Vieną dieną į jos šaknis pasibeldė kelmutis Armilarijus. Jis žadėjo neleisti jos skriausti, o baltą pušies kūną ištatuiruoti gražiausiais raštais. Taip kelmutis žadėjo atbaidyti nuo jos negalias ir blogąsias dvasias.

Patikėjo gražiais Armilarijaus pažadais Silvestra, įsileido po savo stora, bet švelnia oda. Tyliai slinko kelmučio gijos jos lieknu kamienu, piešė gražiausius raštus ant dailaus kūno. Medis džiaugėsi draugu, nes nenorėjo būti vienas. Vieną dieną pušis pajuto, kad ne jėgų jai priduoda naujasis draugas, o siurbia jos syvus. Silpstantis medis švelniai paprašė kelmučio susirasti sau draugiją kitur. Kantriai aiškino, kad nenori daugiau puoštis jo juodais mezginiais ir pageidauja ramybės.

Supykęs grybas greitai atskleidė savo tikrąjį veidą. Jis parodė, kad gali ne tik draugauti, bet ir žudyti. Armilarijus ėmė nusilpusią pušį atakuoti taip, tarsi ją pultų ne vienas, o dešimtys ar net šimtai užpuolikų vienu metu. Dėl to Silvestra greitai išseko ir laukė savo žūties valandos. Pavasarį parskridęs varnėnas pušį rado jau labai silpną. Paukštis, nuolat grįždavęs būtent į šį pušyną, buvo labai  pasiilgęs savo draugės. Tupėdamas ant mirštančios Silvestros šakos ir švelniai glostydamas ją sparnu pasakojo jai pakeliui girdėtą istoriją apie grybą pabaisą, gyvenantį Amerikos Mėlynuosiuose kalnuose. Šis mokslininkų atrastas milžinas tapo  grėsminga miško nykimo priežastimi. Į gylį jis išsikerojo vieną metrą ir paplito devynių kvadratinių kilometrų plote. Tas pabaisa buvo tamsusis kelmutis – Silvestrą užpuolusiojo giminaitis. Jis miško dirvožemyje kerojo jau mažiausiai 2400 metų. Jo mėsingos gelsvos kepurėlės į žemės paviršių išlenda tik prie medžių kamienų ir kelmų, o didžioji spygliuočių medienos rijiko kūno dalis slepiasi po žeme. Ten jis labai lėtai plinta nuo medžio prie medžio, keliauja palei šaknis arba skverbiasi žeme, išleisdamas tamsias milimetro storio gijas. Vos jos įsiskverbia į naują medį, prasideda žūtbūtinė kova: kelmutis godžiai siurbia vandenį, cukrų ir kitas maistingąsias medžiagas.

Medžiai stengiasi apsiginti nuo šio baisaus parazito, tačiau jei nepavyksta, grybas toliau šliaužia kamienu aukštyn. Žievės vidinę pusę padengia balkšvos apnašos ir medis žūva. Toks likimas ištiko ir pušį Silvestrą. Nespėjo jos įspėti varnėnas, nors ir labai skubėjo. Medžio silpnumu pasinaudojęs Armilarijus išsikerojo ir tarpo jo gyvybės sąskaita… 

Gyvybę skleidė ir po mirties

Ilgai gailėjosi Silvestros varnėnas, dažnai atskrisdavo patupėti ant jos sausų šakų. Paukštis matė, kad net ir netekusi gyvybės … pušis jos pilna. Joje gyveno daugybė vabaliukų, lervų, genio iškaltoje drevėje įsikūrė pelėda. Net ir irdamas medis buvo naudingas. O kiek jos vaikų paleista į pasaulį! Lengvos Silvestros sėklytės iš kankorėžių nuskrisdavo ar kitaip nukeliaudavo labai toli, tad jos dukrų buvo pilna ne tik apylinkėse, bet ir toliau nuo motinos nutolusiuose kampeliuose.

Išlakios pušelės ošia Žemaitijos pajūryje, Aukštaitijos paežerėse, puošia Dzūkijos kalveles, kai kur jos auga ir Suvalkijoje. Tiesa, pastarosios derlingos žemės pušims nelabai tinka, tad čia jų nėra daug. Užtat kitur galybė  – daugiau nei trečdalis visų Lietuvoje augančių medžių. Ne visoms giminaitėms buvo lemta gyventi ilgai. Ūkiniuose miškuose užaugusios Silvestros dukros jau seniai išvažiavo į lentpjūves, tesulaukę 50 metų. Kitos, nors ir gyvos, buvo sužalotos sakų rinkėjų. Sovietmečiu buvo populiaru rinkti sakus iš pušų. Iš jų gamino tepalą batams, ratams, vašką grindims, net kremus rankoms ir veidui. Norint išgauti šio produkto jaunų pušų oda buvo suraižoma specialiais rėžtukais ir iš padarytų žaizdų imdavo sunktis sakai. Prie medžio buvo pritvirtinamas indas surinkti šioms gėrybėms. Tą patį medį sakindavo keletą metų, o išraižytas plotas išaugdavo nuo 0,5 iki 3 metrų. Vėliau medžių žaizdas pradėta tepti sieros rūgštimi, kad jos neužgytų ir sakai bėgtų sparčiau. Įsivaizduokite, kiek reikėjo iškęsti taip sužalotoms pušims…

Dar ir dabar senuose pušynuose galima aptikti įstrižai randuotų medžių, o samanose besimėtančių metalinių piltuvėlių. Maždaug prieš trejetą dešimtmečių sakinimo atsisakyta. Tačiau kai kurie medžiai, neištvėrę tokių procedūrų, nudžiūvo. Kurie išgyveno, kiek apgydė žaizdas ir lyg pažymėti likimo ženklais ošia toliau. Tarp jų – ir Silvestros dukros. Keisčiausia, kad nors Lietuvoje auga daugybė pušų, garbingos senatvės – 400 ar net 600 metų – jos nesulaukia. Dažniausiai būna panaudotos kokiems nors žmogaus poreikiams.

Vis dėlto ypač pasisekė Silvestros mamai Pinusei, augančiai Labanoro girioje, Kiauneliškio gamtiniame rezervate. Ji puikuojasi dviem viršūnėmis ir siekia 44 metrus. Šiuo metu ji – aukščiausia pušis Lietuvoje. Manoma, kad medžiui apie 200 metų. Likimas Pinusei buvo maloningas. Medis nepakliuvo po ranka nei sakintojams, nei medkirčiams, tad stiebėsi  į valias. O dabar ji saugoma valstybės. Netoli jos savo džiūstančias šakas tamsiame miške prie kelio tiesia ir kita giminaitė – Lūšnios pušis.

Daug savo dukrų apgailėjo senoji pušis, bet dar daugiau džiaugsmo jai ir žmonėms teikia gyvosios, puošiančios vaizdingas Lietuvos kalvas ir slėnius.   
Kristina Žalnierukynaitė

Nuotraukos autorės