Nerijus Kupstaitis – miškininkystės mokslų daktaras iš trečios miškininkų kartos

Keliaudami saugomų teritorijų takais rasite naujienų
25 rugpjūčio, 2020
Įsipareigojimai dėl „Natura 2000“ ES: pirmiau pasižada, paskui – ieško
27 rugpjūčio, 2020

Nerijus Kupstaitis – miškininkystės mokslų daktaras iš trečios miškininkų kartos

Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas dr. Nerijus Kupstaitis sako  galįs labai daug pasakoti apie savo mokslus, darbus, šeimą. Tik pasiklausius tų pasakojimų belieka apgailestauti, kad taip puikiai viską į savo vietas dėliojantis profesionalas nėra realusis miškų politikos formuotojas, ne Lietuvos prezidento ar premjero patarėjas. O labiausiai jo brangaus laiko gaila, kad šiandien reikia stengtis, jog visi kiti miškų politikos formuotojai nepadarytų tik blogiau, nesugriautų to, kas jau sukurta.

Trečia miškininkų karta

Jokio kito pašaukimo gal ir nereikėjo tikėtis iš Nerijaus, nes jis, kiek pamena, augdamas labai daug laiko praleido miške. Tikrame brandžiame miške, Zypliškės kaime, Šakių rajone. Ten gyveno močiutė ir senelis. Senelis buvo eigulys, o ir eiguliu tapo todėl, kad miške gyveno. Nuo 1944-ųjų, kai buvo paskirtas saugoti miško, jis juo ir rūpinosi, įgijo įgūdžių, be to, savo sūnų Romą Kupstaitį paskatino tapti profesionaliu miškininku. Vėliau ir trys anūkai – Nerijus, Žydrūnas ir Tomas baigė miškininkystės studijas. Tiesa, reikia pridurti, kad Nerijaus sėkmės istorija buvo kupina  permainingų įvykių. Tuo laikmečiu ne vienas siejo naujas viltis su permainų vėjais. 1989-90- ieji lemtingi santvarkų sankirtos metai. Nerijus prisipažįsta, kad nors miške augęs, miške buvęs, kaip toj pasakoj – vienu metu tikrai norėjo sprukti iš miško ir studijuoti architektūrą… Bet… žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Šiandien Nerijų galėtume  pavadinti tų laikų „žiniuku“, nes mokyklos baigimo atestate puikavosi tik labai geri pažymiai, tačiau epocha ir istoriniai įvykiai lėmė kai kuriuos pasirinkimo ir likimo vingius. Kai mitinguose ėmė plevėsuoti trispalvės,  jau niekas nenorėjo tarnauti sovietinėje armijoje. O tuometinės Žemės ūkio akademijos studentai į ją nebuvo šaukiami, akademijoje dar veikė karinė katedra… Tad pasirinkimą lyg ir nulėmė įsisiūbavę nauji istoriniai įvykiai.

Likimą keitė ir vokiečių kalba

Nerijus, kaip ir dauguma tuometinių studentų, gyveno bendrabutyje. Mokėsi gerai, tad iš karto buvo paskirtas grupės seniūnu.. Kai atsivėrė šalies sienos, 1993-iaisias atsirado galimybė praktiką atlikti užsienyje. Pasiūlymas keturiems mėnesiams vykti į Vokietiją buvo stulbinančiai viliojantis, juolab kad mokykloje ir akademijoje mokėsi  vokiečių kalbos. Vokietijoje šios kalbos įgūdžiai greitai tapo privalumu, nes su vietiniais tik taip ir galėjai susikalbėti. O didžiausias netikėtumas buvo, kad nuosavo miško turintis ūkininkas, sužinojęs, jog vaikinas iš Lietuvos studijuoja miškininkystę, ne tik uždavinėjo klausimus, kokius medžius kirsti, o kuriuos palikti, bet ir patikėjo Lietuvoje dar nematytą neregėtą žemės ūkio techniką, kurią Nerijus puikiausiai išmoko valdyti.

4 miškininkai Drezdene – su tėčiu ir broliais studijų Vokietijoje metais

Kai baigęs studijas Nerijus jau ruošėsi grįžti į gimtuosius Šakius dirbti miškų ūkyje, vėl kaip perkūnas iš giedro dangaus džiugi žinia – atsirado galimybė doktorantūros studijoms Vokietijoje. Nerijaus pajuokavimu, į tą vietą ir konkurentų nelabai buvo, nes niekas vokiečių kalbos nebuvo taip gerai „įkirtęs“, kaip jis po praktikos pas vokietį ūkininką. Taip su prof. Romualdo Deltuvo palaiminimu jaunuolis išvyko į Drezdeno technikos universitetui priklausančią, daugumos miškininkų žinomą buvusią Tharandto miškų akademiją rašyti disertacijos apie miškų nuosavybės pokyčius Lietuvoje. Beje, vokiečių mokslininkas, kvietęs studentus iš visų posovietinių šalių, sulaukė tik dviejų – vengro ir lietuvio, mat kitiems negavo finansavimo. Taip Nerijaus Kupstaičio gyvenimas keletą metų tapo  ilga kelione – 1200 kilometrų nuo Drezdeno iki Lietuvos, nes daugiausia medžiagos disertacijai buvo būtent Lietuvoje. Didžiausia problema tuo metu buvo eilės pasieniuose, tekdavo keliauti ilgiau nei parą. Ir taip nuo 1995-ųjų iki 1999 metų  – pirmyn atgal nuo namų, tėvų, draugų, mylimosios… Tiesa, buvo pasiūlymų likti Vokietijoje, bet Nerijus suprato, kad ten niekada netaps savu ar lygiu vokiečiams, tad dar gerokai prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, sugrįžo namo.

Su tėčiu Švedijoje 2003 metais

Tik Lietuvoje įsivaizdavo savo ateitį…

Deja, Lietuva nelaukė išskėstomis rankomis. Net ir tada, kai grįžo apsigynęs disertaciją. Nesvarbu, kad Vokietija – klasikinės miškininkystės lopšys, kad tokių specialistų Lietuvoje trūko. Tiesiog svetur įgytas miškininkystės mokslų daktaro laipsnis tuo metu nebuvo automatiškai pripažįstamas, reikėjo nostrifikuoti disertaciją… Taip miškininkystės mokslų daktaras, kuriam tuomet tebuvo 28-eri, netapo mokslininku, o pasirinko darbą miškų valdymo institucijose. Šiandien belieka tik stebėtis, kad vietoj rimtų strategijų tvariam miškininkavimui kūrimo jam tenka saugoti, kad bent nebūtų sugriauta ir sunaikinta tai, kas per dešimtmečius buvo gerai padaryta ar dar daroma.

Pats Nerijus dėl stalčiuje gulinčio diplomo jau nepergyvena, nes, anot jo, ne diplomas svarbiausia, be to, šis dokumentas jam padėjo ne kartą. Mokslų daktaras džiaugiasi projektu, dar visai neseniai vykdytu Gruzijoje, kai teko gruzinus mokyti miškų valdymo subtilybių prisimenant ir vokiečių kalbą, ir jų  miškininkystės tradicijas.

Gruzijoje 2017 m.
Gruzijos projekto baigiamoji konferencija Tbilisyje 2018 m.
Gruzijos miškuose 2018 m.

N. Kupstaitis jau du dešimtmečius dirba Aplinkos ministerijoje už miškus atsakinguose padaliniuose. „Kai Miškų departamentas atsiskyrė nuo Saugomų teritorijų, aš dirbau su privačių miškų savininkais. Ten aš galėjau pritaikyti tai,  ko išmokau Vokietijoje.  Ir man būdavo labai liūdna, kad Lietuvoje viskas juda labai lėtai, nes aš žinojau ir mačiau, kad viską galima daug greičiau ir geriau padaryti. Tik vėliau supratau, kad tai nėra greiti procesai, nes žmonių mąstymas ir mentalitetas taip greitai nesikeičia. Kai pradėjau dirbti, miško savininkas dažniausiai dar buvo laikomas vagimi. Visiems atrodė, kad jei jis jau gavo miško, tai jam rūpi kuo greičiau jį nusikirsti ir gauti dolerį. Ir dabar tokios mintys dar gajos. Dabar jau 30 metų gyvenam su privačia nuosavybe, tai tikrai negali skųstis, kad savininkai nejaučia atsakomybės už savo miškus. To nėra, todėl laikas būtų leisti daugiau spręsti pačiam savininkui. Aš tai visą laiką propagavau, bet anksčiau tai buvo labiau utopinės mintys. Pastaruosius 10 metų daugiausia dirbu su miškų politikos strateginiais dokumentais ir teisės aktais. Smagiausia, kai dėliojame tuos strateginius dokumentus į priekį, kai žiūrime į ateitį. Tai suteikia energijos, nes jei būtų tik rutininiai darbai, tai sakyčiau, kad reikia ką nors kita daryti. Kas septynerius metus būna europinis planavimas, kas dešimt metų peržiūrime nacionalinę programą, tada prasimuša optimizmas“, – mintimis dalijasi Miškų politikos grupės vadovas.

Miškų politika, pasak specialisto, yra menas, kaip tu gebi suderinti skirtingus žmonių poreikius miškams, žinoti, kas yra teisinga mūsų miškams ir žmonėms.

Konferencijos ir seminarai – svarbi darbo dalis 2018 m.

„Kai aš kalbu apie miškų politiką, turiu galvoje, kad tai nėra tik miškas, tai yra ir žmonės. Miškas savaime – nėra politika, nes žmonės miškui nereikalingi, o atvirkščiai. Štai čia ir yra tas menas, kaip tau pavyksta į sprendimus priimančio lūpas įdėti tai, kas, tavo manymu, yra teisinga, nes visuomet remiuosi krūva patirčių ir kitų nuomonių. Tas gana skirtingai pavyksta su skirtingais galutinio sprendimo teisę turinčiais asmenimis. Jau dabar ministerijose tokia situacija, kad vis mažiau lieka sprendimus priimančių ne politikų. Lietuvoje susikūrėme sistemą, kurioje visi sprendimo teisę turintys asmenys yra politinio pasitikėjimo pareigūnai. Tai reiškia, kad tame lygmenyje turime nulį istorinės atminties, kad jie keičiasi kaip kojinės. Nebelieka tęstinumo. Anksčiau ar departamento direktorius, ar kitas taip vadinamas karjeros valstybės tarnautojas turėjo sprendimo teisę. Dabar tokių nebeliko. Net ministerijos kancleris – buvusi pagrindinė institucijos atmintis – jau ne karjeros tarnautojas, o politikas. Kartu su politine kadencija jis keičiasi, tad praktiškai tęstinumo nelieka.  Deja, labai liūdna, kad atsakingų politinio pasitikėjimo žmonių požiūris labai trumpas – toliau savo kadencijos nežiūri. Nebent prieš pat rinkimus, bet tai dažniausiai pataikavimas rinkėjams.  O miškas auga ilgai – mums reikia ilgalaikių kryptingų sprendimų. Mes negalime kas ketverius metus apversti plokštelę, jei nukirtau mišką, jis per tiek laiko neatsiras. Darbas su politine vadovybe tampa vis sunkesnis, nes labai trūksta ilgalaikio valstybinio požiūrio. Ir čia visose srityse taip… „– su liūdnoka gaida dėsto pašnekovas.

Atsvara visoms politikų batalijoms

Vilniaus botanikos sode su dukromis 2015 m.
šeimos pasivažinėjimai dviračiais su visais trim vaikais 2017 m.
Slidinėjam Šveicarijos Alpėse – su žmona ir dukromis 2019 m.

Nuo sunkių klausimų, kurių šiandien neišgvildensime, ypač kai iki rinkimų vos pora mėnesių, keliaujame prie pačių maloniausių – Nerijaus šeimos. „Aš nesu toks, kuris visą laiką galvotų tik apie valstybę, miškus ir darbą. Tam yra atsvara – šeima“, – patikina  Nerijus. Būtent studijos Vokietijoje buvo didžiulis išbandymas ne tik pačiam, bet ir tuometinei jo draugei, dabartinei žmonai. Nors, anot Nerijaus, jie jau tada buvo toli pažengę technologijose ir bendravo internetu. Vokietijoje tai buvo normalu: štai tau kompiuteris, štai – internetas. Gerai, kad Nerijaus išrinktoji Asta – informatikė, tad abu galėjo bendrauti dabar jau visiems įprastu nuotoliniu būdu. Šeima jau augina tris atžalas. Nerijus gana daug laiko skiria vaikų priežiūrai. Ne kiekvienas vyras tai gali ir nori daryti. Miškininkystės mokslų daktaras juokauja, kad dabar yra jaunas tėtis. Vyriausiajai Emilijai – devyneri, rimtuolei Liepai, kuri nuo rugsėjo žygiuos į pirmą klasę, – šešeri, o Linukui – penkeri… „Gyvename Lentvaryje, nuosavame name, kad būtume arčiau žemės, o laisvalaikiu labai daug keliaujame – jau kartu su vaikais skridome ir į Kretą, ir į Kiprą, buvome Kroatijoje, o didžiausia mūsų su Asta aistra – kalnų slidinėjimas. Mergaitės jau čiuožia kartu su mumis. Pradėjome keliauti, kai vaikučiai buvo labai maži. Dabar, kai galimybes apriboja pandemija, buvome išvykę tik į Latviją, o šiaip labai daug visi kartu aplink namus ir kiek toliau po Lietuvą važinėjame dviračiais, nes tikrai yra ką pamatyti ir kur nuvažiuoti. Turime net savus maršrutėlius“, –  apie laisvalaikį, kurį labiausiai brangina būdamas su šeima, kalba Nerijus.

Galbūt būsimasis miškininkas – su sūnum Linu prie lajų tako 2018 m.

Dar viena gyvenimo dalis – paprasti buitiniai ir konstravimo darbai, padedantys atsigauti nuo rutinos. Nesvarbu – ar tai darbai prie namo, kur drauge su kaimynais šeimininkauja žemės sklypuose, ar elektromobilio konstravimas sūnui, ar įprastas žolės pjovimas… Taip lauke pailsėjus, šviežia galva vėl galima imtis ir miškų politikos.

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos iš Nerijaus Kupstaičio archyvo