Neverskime bėdos vien žievėgraužiui ir koronovirusui

Neverskime bėdos vien žievėgraužiui ir koronovirusui

Valstybinių miškų urėdijos (VMU) skelbtas 2020 m. II pusmečio žaliavinės medienos ir miško kirtimo liekanų aukcionas pusmetinėms pirkimo-pardavimo sutartims sudaryti liudija: medienos pardavimo kaina Lietuvoje ir toliau krenta. VMU dar prieš metus prognozavo, kad dėl atpigusios žaliavinės medienos 2020 m. ji gaus 35,1 mln. eurų pajamų mažiau nei pernai.

„Medienos kaina ir toliau krenta, tačiau jos kritimas nėra toks ženklus, kokį stebėjome praėjusių metų gale ir šių metų pradžioje. Palyginti 2019 m. II pusmečio aukciono kainą su šių metų, matome, kad ji mažėjo 24,3 proc. Ir nors kaina dar krenta, reikia pasidžiaugti, kad pirkėjai aukcione dalyvavo ir poreikis medienai yra. Tai rodo, kad situacija tiek po medienos sektorių apėmusios krizės dėl medienos pertekliaus Europoje, tiek dėl koronoviruso pandemijos palaipsniui stabilizuojasi, o pramonė toliau vykdo veiklą, užtikrindama ir tam tikras veiklos apimtis rangovams, medienos vežėjams“, – sakė VMU vadovas Valdas Kaubrė.

Anot jo, veiklai ir medienos sektoriui įtakos turėjo ne tik pandemijos krizė. Dar praėjusių metų viduryje nepaprasta padėtis medienos sektoriuje susiklostė Europos miškus užpuolus viršūniniam žievėgraužiui ir dėl vėjovartų. Kenkėjui pažeidus didžiulius plotus Vokietija, Austrija, Čekija, Lenkija, Baltarusija atliko daug sanitarinių kirtimų, dėl to rinkoje susidarė didžiulis medienos perteklius, kuris lėmė kainos kritimą.

Nesiginčysime: žievėgraužis išties gerokai „pagraužė“ medienos kainą, tačiau pernai, kai niekas dar nė nežinojo apie kenkėją vardu „koronavirusas“, ji buvo kritusi į dar gilesnes žemumas. Ne vienas šalies politikas mano, kad žievėgraužiu ir koronoviru dangstomas VMU neūkiškumas, o nuostolius didina ir ydingi Vyriausybės sprendimai.

Rinkos sąlygos turėtų galioti visiems

Nors Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba teigia, kad visi medienos pramonės atstovai medienos turi įsigyti už aukščiausią kainą, didiesiems pirkėjams sudarytos išskirtinės sąlygos.Viena iš jų ‑ Vyriausybės priimtos pataisos, už kurias Seime net nereikėjo balsuoti ir kuriomis pirmumas įsigyti medienos suteikiamas didiesiems pirkėjams. „Jie niekada nemokės rinkos kaina. Tai yra didžiulis minusas. Vyriausybė meta argumentą, kad Lietuvoje bus gaminamas galutinis produktas. Tačiau kieno sąskaita tų įmonių savininkai turės pelnus? Visų mūsų sąskaita, nes miškai yra bendras turtas. Tai nepamatuotas, ydingas sprendimas, nes rinkos sąlygos turėtų vienodai galioti visiems“, ‑ piktinasi Seimo narys, Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius.

Jis pateikė pavyzdį, kas nutiktų, jei žemės ūkyje būtų nuspręsta pirmiausia grūdais aprūpinti Lietuvos perdirbėjus ir tik tuomet, kai jų poreikiai jau būtų  patenkinti, leisti likusią produkciją išvežti į užsienį. „Kas atsitiktų tokiu atveju? – klausė K. Starkevičius ir čia pat pateikė atsakymą. ‑ Kaina už grūdus būtų minimali, ūkininkai bankrutuotų, kentėtų maisto produktų vartotojai, o grūdų perdirbėjai džiaugtųsi milžinišku pelnu“.

Reveransai magnatams

Pirmumo teisė magnatams nėra vienintelis jiems palankus, bet ydingas ir VMU,  ir valstybės biudžetui nuostolius programuojantis reveransas.

„Negana to, kad medieną stambieji medienos pramonės atstovai perka mažesne kaina nei kiti rinkos dalyviai, magnatai dar remiami keliems mėnesiams atidedant atsiskaitymus už pigiau įsigytą medieną. VMU pataikaudama didžiosioms medžio apdirbimo įmonėms, kurių kapitalas dažniausiai jau nėra lietuvių rankose, vėlgi sudaro išskirtines sąlygas. Nematau jokios būtinybės atidėti atsiskaitymus“, ‑  tvirtina Seimo narys.

K.Starkevičiaus žodžiais, žemės ūkio sektoriuje yra atvirkščiai – atsiskaityti su tiekėjais (pavyzdžiui, grūdų augintojais) būtina griežtai per trisdešimt dienų. Toks sprendimas buvo priimtas ankstesnės krizės metais, kai perdirbėjai sąmoningai vilkindavo atsiskaitymus. Tas sprendimas puikiai veikia, surandamas kompromisas.

„Tai kas vyksta valstybiniame sektoriuje, greitai persiduoda į privatų. Privačių miškų savininkams taip pat kiek įmanoma mušama kaina ir iš jų prašoma atidėjimų. Jei nesutinka, pagrasinama – mes iš jūsų nepirksime medienos“, – manipuliacijos mechanizmą įvardija parlamentaras.

Prisidėjo prie sodybų tuštėjimo

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo nuomone, valstybinių miškų valdymo struktūra nepasiteisino. Jis pritarė, kad reforma buvo reikalinga, tačiau keltų tikslų pasiekti nepavyko, o valstybinių  miškų priežiūra ir būklė nė kiek nepagerėjo, yra nemažai neūkiškumo pavyzdžių.

„Pirmaisiais metais po reformos, kol buvo naudojamasi sena baze, gal ir buvo kažkoks augimas, tačiau šiandien  matome, o ateityje pastebėsime dar daugiau, jog esama ir kritimų. Augimas buvo vien dėl to, kad vienu metu buvo labai padidėjusi medienos paklausa. Nuopelnai buvo skirti pertvarkai, teigiant, jog štai centralizavus urėdija pradėjo dirbti pelningai. O iš tikrųjų pelną lėmė geresnės rinkos sąlygos. Miškininkystėje, kaip ir žemės ūkyje, pelningumas ir derlingumas nenustatomas iš vienerių metų. Jei nori turėti objektyvius rodiklius, reikia remtis kelerių metų rezultatais“, ‑ pažymi pašnekovas.

K. Starkevičiaus nuomone, didžioji centralizacija nepasiteisino. Aš jai ir nepritariau, kai buvo balsuojama Seime. Manau, kad buvo tikslinga palikti didesnį urėdijų skaičių, Lietuvoje jų tikrai turėtų būti gerokai daugiau nei dešimt. Atsižvelgiant į specifiką, miškininkystė ir ūkininkavimo būdas skiriasi Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje ir Žemaitijoje. Turbūt ne šiaip sau miško sodinukų auginimo ūkiai būdavo ne tik kiekviename minėtame regione. Juk augalai, išauginti Dzūkijoje, nelabai tinka Žemaitijos miškams ir klimatinėms sąlygoms“, ‑ įsitikinęs K. Starkevičius.

Be to, jo nuomone, urėdijos atliko ir tam tikras socialines funkcijas. „Šiandieninių nuošalesnių kaimų vaizdai liūdni: matome ištuštėjusius namus, užkaltus langus. Taip yra ir dėl  to, kad neliko kai kurių urėdijų ar jų padalinių, išaugo nedarbas“, ‑ teigia pašnekovas.

Ragina prisiimti atsakomybę

„Matome, kad sistema kol kas nėra įsivažiavusi, neefektyvi, o miškininko profesijos prestižas stipriai sugriautas. Miškininko profesija Lietuvoje visuomet buvo gerbiama ir populiari, prieškariu  parapijos klebonas, girininkas ir mokytojas buvo pagrindiniai vietos šviesuoliai. Kaip yra šiandien, akivaizdžiai parodė stojamieji egzaminai į VDU, kai į miškininkystę, kur visuomet būdavo konkursas, nepavyko net surinkti pilnų grupių“, ‑ apgailestauja K. Starkevičius.

Jis pabrėžė, jog Aleksandro Stulginskio universitetą susijungus su VDU, atsirado daugiau gretutinių studijų galimybių, programa tapo dar patrauklesnė – galima papildomai mokytis užsienio kalbų, informacinių technologijų ir kitų dalykų. Gretutinės studijų programos leidžia ne tik įgyti pasirinktos srities žinių, bet ir be išlyginamųjų studijų stoti į kitos studijų krypties magistrantūrą.

„Politikai, kurie priminėjo tokius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę ir ieškoti būdų, kaip ištaisyti padėtį, nes greitai miškininkystės specialistų turėsime ieškoti kitose šalyse“, ‑ prognozuoja politikas.

Klesti nepotizmas

„Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau, tai – nepotizmas, viena pagrindinių su korupcija susijusių problemų, tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti. Po reformos jis pradedamas taikyti visuose lygiuose: ministerijoje, Valstybinėje miškų urėdijoje ‑ toje pačioje įstaigoje dirba vyras ir žmona, žentai ir uošviai bei pan. O kiek triukšmo dėl nepotizmo buvo sukelta įgyvendinant reformą“, ‑ primena K. Starkevičius.

Seimo nario tvirtinimu, tas triukšmas buvo sukeltas visiškai neatsižvelgiant į tai, kad situacija buvo susiklosčiusi natūraliai, be piktnaudžiavimo apraiškų. „Baigę Lietuvos žemės ūkio akademiją ar universitetą  du jauni specialistai į urėdiją jau atvykdavo kaip šeima. Tarkime, vyras miškininkas laikui bėgant kopė karjeros laiptais ir tapo urėdu, o žmona ekonomistė nuo pat atvykimo dirbo buhalterijoje. Šios šeimos sūnus užaugo, baigė mokslus, bet grįžo pas tėvus ir urėdijoje pradėjo dirbti inžinieriumi. Vykdant reformą, tai buvo įvardinta kaip baisiausi nepotizmo atvejai, didžiausia korupcija. Žinau ne vieną atvejį Lazdijų rajone, kai vaikai paprasčiausiai emigravo, žmonos liko bedarbės, o vyrai kažkur tebedirba eiguliais ar kitose pareigose. Tokių praktinių pavyzdžių, pasižvalgę po Lietuvą, rastume ne vieną ir ne du“, ‑ pažymi Seimo narys.

Jo nuomone, ateityje vis skaudžiau jausime neigiamas reformos pasekmes, situacija turės tendenciją tik blogėti. Anksčiau savarankiškomis buvusios urėdijos turėjo ne tik daug daugiau administracinės atsakomybės, bet ir pačios tiesiogiai buvo atsakingos už viską, kas vyksta miškuose tam tikroje teritorijoje. Dabar iš jų suformuoti regioniniai padaliniai neteko savarankiškumo, viskas reglamentuojama iš viršaus, kaip ir ką daryti – jie tapo tik klusniais vykdytojais be teisės spręsti.

Augustė Teiberytė