Nuotolinis mokymasis KMAIK: iššūkiai, patirtys, nuomonės

Kai žydi blindės, karklai, gluosniai
15 balandžio, 2020
Giliausi Visvaldo Cemnolonsko pėdsakai liko Biržų girioje
17 balandžio, 2020

Nuotolinis mokymasis KMAIK: iššūkiai,  patirtys,  nuomonės

Turbūt niekas mūsų taip nesuvienija ir neapjungia, kaip bendri rūpesčiai ir netikėtai kylantys gyvenimo iššūkiai. Šiandieninė situacija leidžia mums dar kartą pasitikrinti atsakomybę, toleranciją, žmogiškumą, vienybę, be to, sėdint užsidarius namuose pradėti galvoti apie kažką daugiau nei asmeninės ambicijos (visokeriopai tobulintis, gerai atrodyti) ar karjeros siekimas (daug uždirbti, įgyti valdžią ar tam tikrų galių…).

Apie padėtį, kurioje šiandien atsidūrė ne tik šalies švietimo sektorius, bet ir visas pasaulis, ko gero, nė vienas iš mūsų net nesapnavo. Kas galėjo patikėti, kad tai, kas metų pradžioje nutiko tolimoje Kinijoje, taip greitai pasieks ir Lietuvą bei taip stipriai paveiks mūsų gyvenimus! 2020-ųjų kovo 16-oji greičiausiai giliai įsirėš kiekvieno atmintyje: kam dėl karantino  ir „namų arešto“ įvedimo, kam dėl nuotolinio mokymo iššūkio. Bet … nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Užuot  nuolat dūsavę, kad reikėtų galiausiai imtis ir pradėti diegti nuotolinio mokymo(-si) sistemą aukštosiose mokyklose, staiga tapome priversti per trumpą laiką ją  įdiegti. Dar daugiau – viską nedelsiant išbandyti praktikoje!

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija (KMAIK) nuotolines studijas pradėjo vykdyti nuo  kovo 16-os dienos –  iškart, kai švietimo, mokslo ir sporto ministro nutarimu karantino laikotarpiui buvo uždarytos visos švietimo įstaigos. Atrodytų,  iš dalies tam buvome pasirengę: kylantys reikalavimai aukštajam mokslui ir mokymo sistemoms, pasikeitę studento  poreikiai (darbo ir studijų derinimas, gyvenimas emigracijoje ir pan.) – visa tai privertė mus pradėti galvoti apie nuotolinio mokymo sistemos diegimą jau gerokai anksčiau. Tad atėjo laikais pasitikrinti, kiek esame pajėgūs nuotolines studijas vykdyti praktiškai…

Mėnuo nuotolinio mokymo leidžia daryti kai kuriuos apibendrinimus

Ketvirtoji nuotolinio mokymo savaitė jau leidžia daryti kai kuriuos apibendrinimus, o patirčių būta kuo įvairiausių! Visų pirma, tokia situacija  labai mobilizuoja, atskleidžia asmenybes, o kartu leidžia įvertinti bendrą kolegijos mikroklimatą bei vidinę kultūrą. KMAIK – nedidelė kolegija, tačiau stebėtina, kiek daug mes galime padaryti kartu. Su kokiu entuziazmu puolėme vieni kitiems padėti! Dėstytojai, administracija, studentai – visi pažiūrėjome į padėtį  be galo atsakingai ir su nemenku užsidegimu. Vis dėlto  pirmoji nuotolinio mokymo(-si) savaitė buvo lyg „šaltas dušas“. Pirmiausia – kompiuterinių tinklų bei sistemų administratoriams. Šie žmonės turėjo operatyviai rasti nuotolinio mokymo sprendimus ir būti pasiruošę atsakyti į begales klausimų:  kurią sistemą pasirinkti, kurį mygtuką spausti ir pan. Mūsų IT specialistas net sukūrė keletą mokomųjų filmukų, kaip naudotis viena ar kita nuotolinio mokymo ar video konferencijos platforma, kaip vesti paskaitas nuotoliniu būdu,  kaip iš namų prisijungti prie darbinių kompiuterių ar pašto paskyros. Viskas nebuvo paprasta  ir dėl to, kad kolegija iš esmės orientuota į praktinį mokymą ir daugeliui darbų atlikti reikalingos specialios kompiuterinės programos. Daugelis tokių programų įdiegta kolegijos kompiuterių klasėse, o namuose jų nei dėstytojai, nei studentai paprastai neturi. Laimei, pavyko rasti sprendimus.

Dabar  į situaciją galime žvelgti dvejopai – iš dėstytojo  ir iš studento pozicijos. Nuotolinio mokymo pradžia dėstytojui gal kiek sudėtinga: staiga reikia visiškai perorientuoti savo paskaitos planą,   patobulinti ir IT įgūdžius. Kyla šiokių tokių nepatogumų ir prieš studentą – juk negali pasirodyti neišmaniu, nešiuolaikišku… Visa tai sukelia ir streso, būtinybę  tinkamai pasiruošti. Tačiau reikia pripažinti, kad dirbti tokiu būdu kuo toliau – tuo lengviau, o kai kam darbas  iš namų tapo net  labai malonia patirtimi. Na,  jei pavyksta susitarti su šeimyna, o ypač tiems, kas turi mažų vaikų…

Čia būtina paminėti dar vieną svarbų niuansą – kaip sugebame suplanuoti laiką ir suderinti darbą su šeimos interesais. Iki karantino  ir nuotolinio mokymo(-si) pradžios visi šeimos nariai turėjo savo atskirus gyvenimus. Vaikai ramiai sėdėjo pamokose mokykloje, tėvai  – darbuose. Ir staiga visų šeimos narių diena subėga į tą pačią erdvę: tuo pat metu tėvai  nuotoliniu būdu ir dirba, ir aiškina vaikams namų darbus, ir užsiima namų ruoša. Ypač padėtis paaštrėjo, kai su nuotoliniu mokymu startavo visos bendrojo ugdymo mokyklos. Humoro jausmo nepraradę kolegos sako, kad galų gale suprato, kas tai yra nuotolinis darbas, arba „darbas iš namų, turintiems vaikų“. „Darbas 24/7“, t.y. dabar dirbame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Praktiškai be jokio poilsio. Tiesą sakant, tame tikrai nemažai teisybės…

Pagaliau filosofinis klausimas – kas yra dėstytojas? Žmogus, turintis žinių ir norintis jomis dalintis, ugdantis ateities kartas?  Dėstytojas  ar mokytojas – tai asmenybė, turinti ką pasakyti, mokanti ir norinti bendrauti.  Ir tenka pripažinti: mes  labai pasiilgome gyvo kontakto. Pasiilgome savo studentų, šurmuliuojančių auditorijų, gyvų, kartais ir ne visai rimtų diskusijų, koridoriais skubančių kolegų, kavos atokvėpio minutėlę… Joks nuotolinis mokymas, kad ir kaip gerai jis bebūtų organizuotas, betarpiško, gyvo bendravimo neatstos.

Ką šneka mūsų studentai?

Jų nuomonės labai įvairios. Pirmoji savaitė, skirtingai nei kolegijos dėstytojams ar administracijai, jiems buvo kiek laisvesnė. Džiugino galimybė ilgiau pamiegoti, niekur neskubėti, mažiau įvairių reikalų. Tarsi svajonės išsipildymas ir  lyg atostogos nenutraukiant studijų! O ir dalyvavimas on-line paskaitose bei atsiskaitymuose tapo įdomia patirtimi. Teko ir studentams susitvarkyti su IT iššūkiu, išbandyti dalykus, kurių anksčiau vengė. Štai vieno studento pastebėjimas: „Galvojau, kad bus daugiau „balagano“, sumaišties, bet viskas veikia, viskas, kaip pirmam kartui, vyksta  pakankamai sklandžiai!“. Vis tik laikui bėgant entuziazmas blėsta. Kai kurie sako, kad norėtų grįžti į paskaitas, į auditorijas, pasiilgsta ir gyvo kontakto, kolegų, įprasto dienos režimo. Kita vertus, nuotolinis mokymas daugiau reikalauja ir individualių studento pastangų, savarankiško mokymosi, savidisciplinos, nes darbo krūvis nemažas – juk studijuojama aukštojoje mokykloje!

Tad daryti apibendrinančias išvadas apie nuotolinių studijų sėkmę gal kiek ankstoka. Taip, mes esame pasirengę studijoms nuotoliniu būdu ir sėkmingai tą darome. Kiek tai teikia emocinio pasitenkinimo, jau priklauso nuo mūsų asmeninių savybių, užimtumo, technologinių įgūdžių ir pan. Kartais lemia net šeimyninė padėtis…

Labai patiko vienos žinomos Lietuvos menininkės pasisakymas, kad jokia švietimo reforma Lietuvoje neatnešė tiek progreso šiam sektoriui, kiek karantino paskelbimas ir privalomas nuotolinio mokymo įvedimas visoms švietimo įstaigoms. Neabejojame, kad šis postūmis, šios naujos patirtys bus naudingi ir mūsų mylimai Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijai. Smagu žinoti, kad žengiame koja kojon su laiku!

Nuoširdžiai tikimės, kad koronaviruso grėsmė ir visos su tuo susijusios aplinkybės mums nesutrukdys sėkmingai užbaigti šių unikalių mokslo metų ir kad šiltėjantys, vasariški orai išvys visus virusus iš mūsų kiemo. Kad birželio paskutinę savaitę šventiškai nusiteikę ir jau gyvai spausdami ranką galėsime įteikti aukštojo mokslo baigimo diplomus šauniems absolventams – jauniems miškininkystės, želdynų dizaino, sodininkystės, žemėtvarkos, kadastrinių matavimų ir nekilnojamojo turto vertinimo bei hidrotechninės statybos specialistams.

Nuoširdžiai dėkojame KMAIK Studentų atstovybei už pagalbą rengiant straipsnį, dalijantis mintimis, įspūdžiais ir nuotraukomis. Ypatingai norime padėkoti nuotraukų autoriams M. Černišovaitei bei M. Matijoškai.

KMAIK lektorė, Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros vedėja Eglė Morkūnienė,

KMAIK direktorius Vaidotas Lygis