Pagarbą pelnė už tvarką visur – miške, kieme, ūkininko laukuose…

Pagarbą pelnė už tvarką visur  –  miške, kieme, ūkininko laukuose…

Metų gale visi apžvelgia nuveiktus darbus, atsisuka atgal, kad galėtų eiti į priekį, susižeria premijas, apdovanojimus, prizus, giria, dėkoja, linki nesustoti ir renka metų žmogų. Kai Radviliškio vienmandatėje apygardoje išrinkto Lietuvos Seimo nario Aurimo Gaidžiūno paklausėme, kam šiame krašte tinklalapis www. miskininkas.eu galėtų palinkėti gausių Kalėdų senelio dovanų ir gerų ateinančių metų,  pašnekovas nė nemirktelėjo – Vidmantui Nikšai, uždarosios akcinės bendrovės „Girilė“ vadovui iš Pašušvio.

Malkų ne vietoj neskaldo…

Norite tikėkite, norite ne, bet Seimo narys pirmiausia išgyrė Vidmantą Nikšą už tokį paprastą dalyką – tvarką visur: miške, kieme, ūkininko laukuose… Nei pasėlių išvažinėja, nei medžius kirsdamas šiukšlių palieka, nei malkų ne vietoj priskaldo… Stebinantis tvarkingumas. A. Gaidžiūnas, pats iš verslo atėjęs, gavęs ir apdovanojimų už gerą tvarką bei darbų organizavimą, stebisi ir kartu džiaugiasi p. Vidmanto gebėjimu visur taip puikiai tvarkytis.

Visagalis internetas šykštus kaip niekada: „Vidmantas Nikša, direktorius, UAB „Girilė“, miškininkystė“. Belieka išsamiau klausti Radviliškio krašto miškininkų, nes niekas kitas taip savo krašto paukščių, žvėrelių bei medžių nežino, nepažįsta, neskaičiuoja. Valstybinės miškų urėdijos (VMU) Radviliškio padalinio vadovo Gintaro Nemunio klausimas apie „Girilę“ nė kiek nenustebino. Labiau nustebino atsakymas, prasidėjęs žodžiu „ačiū“. „Apie juos, „Girilės“ darbuotojus, galiu pasakyti tik geriausius žodžius. Visus įsipareigojimus atliko laiku ir net gerokai daugiau, nei turėjo padaryti. Vienu žodžiu, mums gelbėjo stipriai. Sudėtingoje situacijoje, kuri buvo susiklosčiusi tuo metu. Aš dėkingas šiai įmonei“, – keletą kartų padėkos žodžius, kas dabar labai reta, kartojo pašnekovas.

Gintaras Nemunis prisipažino, kad prieš tai buvo ir sunerimęs, nes tris mėnesius neturėjo rangovų ir tik per diskusijas išaiškėjo, kad visai šalia yra įmonė „Girilė“, atliekanti tokius darbus, kokie Radviliškio padaliniui labiausiai reikalingi. „Miško ruošos darbai – miško kirtimas ir medienos ruoša. Dar miško sodinimas. Ir kerta, ir ištraukia, ir atkuria tuo pačiu, – apie bendrovę kalbėjo jis. – Taip ir turėtų būti. „Girilė“ nedaug buvo laimėjusi, 5 tūkst. kietmetrių, bet labai pasvertai, žinodama, kad tikrai viską nepriekaištingai atliks. Ne taip, kad  prižadu iškirsti 20 tūkst., o paskui kažkas kitas už mane padarys. Jeigu jie pasakė, kad  5 tūkst. nukirs, tai taip ir padarė. Šiemet jie mums labai pagelbėjo nes, kaip minėjau, prieš tai mes neturėjome konkursų ir stovėjome vietoje. Džiaugiuosi, kad atsirado partneriai, kurie vykdo darbus, įsipareigojimus ir neišsisukinėja nuo jų“.

Žodžio žmogus

VMU Radviliškio padalinio vadovas teigė asmeniškai V. Nikšos  nepažįsta (akivaizdu, nes iš kito Lietuvos krašto atvyko ne taip seniai), bet kaip apie partnerį gali pasakyti – žodžio žmogus. „Jei pasakė, tai ar tai dienai, ar tam laikui taip ir bus padaryta, – dar sykį patvirtino. – Pastebėjau, kad „Girilės“ vadovas  yra subūręs patikimus žmones ir suprantu, kad savo pavyzdžiu, pasitikėjimu yra užsitarnavęs gerą vardą visuose darbų etapuose –  ar tai medienos vežimas, ar miškų atkūrimas. Žodžio žmogus, tad visi ir tiki, tai ir apsprendžia žmogaus vertybę“.

Pasak G. Nemunio, įmonės darbuotojams taip pat gerai, kai jie žino, kas už ką atsakingas, kas ką dirbs ir kiek bus užmokėta. „Visi žmonės ieško, kur geriau, kaip sakoma, ir kur šilčiau. Tai irgi apsprendžia darbuotojų branduolį. Nedideliuose periferijos miesteliuose tokie vadovai – svajonių darbdaviai:  laiku moka, be to, atlyginimas didesnis nei Lietuvos ar to regiono vidurkis, – tikino urėdijos padalinio vadovas. –  Manau, kad jie patrauklūs darbdaviai, bet, žinoma, darbuotojas turi būti irgi suinteresuotas – dirbti, uždirbti ir būti lojalus tokiai įmonei“.

Lietuvos laukų išaugintas žmogus

Nejučia galima pasijusti kaip miestelio parduotuvėje, kur visi viską žino, bet tiesiai  nieko neklausia. Kaip išgirsti tiek daug gerų žodžių apie žmogų, tuomet išdrįsti ir jo paties paklausti, kaip gyvenate, kas blogo? Gal dejuojate dėl ko nors? Lietuviui gi nedera sakyti, kas gero?

Vidmantas Nikša buvo labai konkretus: dejuoti nėra dėl ko, pradžia neintriguojanti, labai paprasta, niekas nešvystelėjo. Prakalbinti pašnekovą nepaprasta, nes, pasak jo, viskas vyksta paprastai. Jeigu kas skundžiasi, kad kas nors blogai, kaltas tik jis pats. „Niekas rangovų nežlugdo, niekas rangovų negali sužlugdyti, išskyrus juos pačius. Dėl visko yra kalti patys. Patys pasiduoda, nekovoja, priima pačius blogiausius sprendimus, eina į aukcionus su pigiausia kaina. Apgaudinėja save ir kitus, samdo nelegalus, viską daro savo rankomis. Niekas neverčia taip daryti“, – nors ir labai ramiu balsu, bet kaip kirviu nukirto pašnekovas.

Vidmantas sakosi kadaise labai daug  dirbęs valstybiniuose miškuose, ten nėra didelis užmokestis, tad išėjo į privačius miškus. Jo nuomone, niekas neverčia dejuojant daryti ir  pacituoja Albertą  Enšteiną: „Didžiausia beprotybė yra nuolat darant tą patį tikėtis kitokių rezultatų“. „Pats rangovas eina į konkursus ir siūlo mažiausią kainą, o paskui dejuoja, kad labai blogai. Kodėl blogai, jeigu tu pats parašei savo ranka tą kainą, niekas tavęs nevertė. Banke imi paskolą traktoriui, niekas tavęs nevertė imti, tai kas kaltas… Pirmiausia reikia atsakomybę prisiimti pačiam, ne kaltinti kitus, tada rezultatai bus visai kiti“, – įsitikinęs verslininkas.

Regis, kad Vidmantas labai kategoriškai išsakė nuomonę apie darbus ir atsakomybes, bet pats prisipažįsta esąs paprastas žmogus, Lietuvos laukų išaugintas. Skauda jam širdį dėl tų gimtųjų Pašušvio laukų, visokių reformų, akis bado dalis nepadarytų iki galo darbų,  smulkmeniškumas ten, kur nereikia, kompetencijos ir pasitikėjimo stygius.

Didžiausias turtas – žmonės

Pasak verslininko, darbe didžiausias turtas – žmonės. Įvaldę mechanizmus: medkirtes,  miškovežes…  „Dirbame su pačia moderniausia, naujausia technika, išmokstame, nė vienas operatorius nėra baigęs kokių nors ypatingų kursų, didžioji dalis jų pradėjo miške su pjūklu, – apie savo kolektyvą kalbėjo V. Nikša. –  Žmones turiu labai gerus ir stengiuosi juos tausoti. Miške darbas sunkus. Pirmiausiai žmogus fiziškai turi būti labai stiprus, kartu ir psichologiškai svarbu nepalūžti. Tenka daug valandų dirbti, o jei kas sugenda,  remontuoti ir pačiam. Į mišką nesulėks jokios tarnybos. Darbas ir fiziškai, ir psichologiškai labai sunkus.  Pagrindiniai žmonės „Girilėje“ dirba dešimtmetį, darbus padaro greitai, tvarkingai, našiai. Labai daug dėmesio skiriame darbo kultūrai – svarbu  nesugadinti miško, viską padaryti gražiai, laiku, neprimauroti. Bet tai galima tik su profesionalais, o juos reikia užsiauginti“.

Verslininkas sako, kad visi lūkesčiai versle išpildyti, dabar svarbiausia –  šeima. „Aš turiu tris dukrytes“, – su didžiausiu pasididžiavimu primena vyras.

Ar šie metai jam buvo kuo nors ypatingi? „Šie metai fantastiškai geri, kaip ir visi kiti… Viskas labai gerai. Miškininkams nesudarkėme miškų, pinigų visada užtenka. Kam mažai, tegul pasidaro daugiau. Juk visada galimybė yra užsidirbti – jei netenkina šitas verslas, tai darykite kitą…“

Anot jo, svarbu, kad nenusisuktų Dievas, sulaukti jo palaimos. Jis pats niekada neužmiršta savo miestelio Pašušvio, pačios seniausios bažnyčios Žemaitijoje, o metų virsme linkėjimas visiems labai paprastas – sveikatos ir kantrybės, būti šiek tiek išdidesniems, nebūtina verkšlent ir klauptis, o pakelti galvas aukščiau. Ir viskas bus gerai.

Seimo narys Aurimas Gaidžiūnas savo krašto žmonėms, kaip ir visos Lietuvos, taip pat  linki būti laimingesniems: „Kad žmonės daugiau uždirbtų, kad suktųsi apyvartos, kad nebūtų nelaimingų atsitikimų darbe. Mes priimame sprendimus, gal kai kam tos reformos ir nepatinka, bet mes stengiamės, bendraujame, klausiame, kas negerai. Nemanau, kad darome blogai. Reikia dirbti ir užsidirbti. Konkurencija didžiulė, nėra lengva, mes norime augti, bet reikia stengtis būti stabiliems, išlaikyti bent tą patį, tiesa, būna nuopuolių, bet reikia tą dieną pragyventi, o rytoj galbūt vėl viskas bus gerai“.

Rasa Liškauskaitė