Pakelės medžiai kasmet pareikalauja gyvybių

Pakelės medžiai kasmet pareikalauja gyvybių

Šalia magistralinių automobilių kelių augantys medžiai skirti ne vien grožiui.  Vasarą jie saugo asfaltą nuo karščio, žiemą nuo sniego, sutvirtina pylimų gruntą, sausina šlapias pakeles ir mažina kenksmingą automobilių išmetamųjų dujų poveikį. Eismo saugumo ekspertai taip pat sako, kad važiuoti šalia žaliuojančių medžių vairuotojams yra maloniau, geriau matosi kelio vingiai.  Deja, atsitinka, kad medžiai kasmet pareikalauja ir žmonių gyvybių. Dažniausiai tai įvyksta automobiliui atsitrenkus į medžius, o šiemet šalį sukrėtė aukų pareikalavusi tragedija, kai kelyje Marijampolė-Vilkaviškis-Kybartai ant automobilio užvirto medis.

Kaip skelbta žiniasklaidoje, šį ruožą prižiūrintys valstybės įmonės „Kelių priežiūra” kelininkai neseniai jame esančius medžius buvo apžiūrėję, jų vizualinė būklė jiems nesukėlė jokių įtarimų. Tačiau nepriklausomas želdynų ir želdinių ekspertas Renaldas Žilinskas nėra linkęs visiškai su tuo sutikti. Pasak jo, medžio būklę pirmiausiai rodo laja, ant kamieno augantys grybai, samanos. „Aš visada kartoju, kad medis „moka kalbėti“, tik reikia žinoti, kaip tuos ženklus skaityti. Pavyzdžiui, šios sutuoktinių porą užmušusios tuopos kamienas kelininkui, kuris nėra medžių specialistas, ir neturėjo sukelti jokių įtarimų. Tačiau matyti, kad medžio laja sudžiūvusi. Mačiau, kad  šalia auga taip pat  keletas medžių. Jų lajos yra pernelyg aukštai ir pilna sausų šakų. Tai reiškia, kad  šie medžiai yra negyvi ir juos jau seniai reikėjo iškirsti“, – sako R. Žilinskas

Jo teigimu, apskritai daugelyje vietų pakelės medžių būklė yra bloga. Ir taip yra ne dėl to, kad jais nesirūpinama, o dėl to,  kad kelininkai dažnai nežino, kaip prižiūrėti medžius.  Specialistas pažymi, kad dažna kelininkų daroma klaida – genėdami jie pernelyg aukštai iškelia lajas. „Kam daryti iš medžių palmes? Koks medis bus atsparus vėtroms, jei jo svorio centras viršuje? Taip, lajas būtina retinti, tačiau pakanka tik patrumpinti, o ne visai nupjauti. Medis stabilus tada, kai jo laja sudaro du trečdalius medžio aukščio. Tarkime, medžio aukštis 15 metrų, tai 10 metrų turi sudaryti laja“, – apie medžių būklę kalba R. Žilinskas.

Medžius galima nuodugniai ištirti

Arboristas ekspertas mano, kad medžių būklę nuodugniai įvertinti geriausia kas trejus metus. Pastebėjus vizualių pakitimų, medį būtina ištirti specialia įranga, kuri greitai parodo, ar erozija  išplitusi per visą medžio kamieną, ar lokalizuota tik tam tikrose vietose. „Vien tai, kad medis senas, dar nereiškia, kad jį reikia kirsti. Medis sensta ir puvimas yra natūrali jo būklė. Lygiai kaip žmogus, kuo senesnis – tuo daugiau negalavimų jis turi. Todėl reikalinga patirtis ir žinios, kad suprastum, ar medis tvirtai stovės“, – sako arboristas ekspertas.

R. Žilinskas taip pat priduria, kad  tais atvejais, kai medžiai šalia kelio susodinti dviem eilėmis, tai pučiant vėjui arčiau kelio pasodinta eilė visada linksta link kelio, o tolimesnė į priešingą pusę, todėl išvirtimo tikimybė dar labiau padidėja.

Pašnekovas taip pat rekomenduoja, kad tarp kelininkų visuomet būtų apie medžius nusimanantis specialistas. „Natūralu, kad medžių būklė, amžius kartais gali būti įvertinti netinkamai, nes tas pats kelininkas, kuris lopo duobes, šienauja pievas pakelėse ar užsilipęs ant bokštelio genėja medžius, tiek kiek pasiekia, tiek šakų ir nupjauna“, – patarimų dėl medžių priežiūros  negaili R. Žilinskas.   

Medžius kerta tik kraštutiniu atveju

Kaip informuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD), medžiai gali augti valstybinės reikšmės kelio ir kelio apsaugos zonoje, o jų kirtimą ir ekspertizės poreikį reglamentuoja Želdynų įstatymas ir susisiekimo ministro įsakymai. Pagal juos pakelės medžiai gali būti kertami tais atvejais, jei jie supuvę, pažeisti, pavojingai nusvirę į kelio pusę,  yra per arti važiuojamosios kelio dalies, jų šaknys ardo kelio dangą arba pernelyg tankiai suaugę, dėl ko vairuotojams sunkiau pastebėti į kelią staiga išbėgusius gyvūnus.

Pasak LAKD komunikacijos vadybininkės Eglės Nemanytės, kiek kitokia tvarka dėl kirtimo galioja saugotiniems medžiams. „Kirsti ar intensyviai genėti saugotinus medžius be leidimo galima tik tada, kai šiuos darbus reikia atlikti nedelsiant – dėl gamtinio ar eismo įvykio pakitus želdinių būklei, kai dėl to jie kelia pavojų gyventojams, jų turtui, statiniams ar eismo saugumui”, – aiškina kelių direkcijos atstovė.

Buvęs susisiekimo ministras, ekspremjeras, dabartinis Seimo narys Algirdas Butkevičius dėl pakelėse augančių medžių nusiteikęs gerokai griežčiau. Jo manymu, jokių medžių kelio apsaugos zonoje būti negali ir jie turi būti iškirsti arba perkelti tam tikru atstumu. „Man dar dirbant susisiekimo ministru ir  įgyvendinant kelių projektus, medžiai būdavo pjaunami. Nes jie gali ne tik užvirsti, bet ir kenkia pačiam keliui. Jų šaknys gadina drenažą, todėl ant kelio stovi vanduo ir pamažu susidaro duobės“, – pažymi A. Butkevičius.

2006–2008 m. Susisiekimo ministerijai vadovavęs politikas sako, kad keliuose, kur auga seni medžiai, ar nevykdoma nuolatinė kelių priežiūra, reikalingas miškininkų, gamtosaugininkų įsikišimas, kurie turėtų prižiūrėti medžius ir užtikrintų, kad jie tikrai gali augti prie kelio.

Sprendimą kirsti pakeičia institucijų ir visuomenės spaudimas

Minėtas Seimo narys išrinktas Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje, todėl išsamiau  pasidomėjo minėta nelaime. „Pagal kelio projektą medžiai tame kelio ruože turėjo būti išpjauti. Paskambinau LAKD vadovui  ir pasiteiravau, kodėl tai nebuvo padaryta. Jis atsakė, kad sulaukus vietinių gyventojų spaudimo, kad naikinami ilgamečiai, dar prosenelių sodinti medžiai, sprendimo pjauti buvo atsisakyta. Nesutinku, manau, reikėtų elgtis labai principingai. Pavyzdžiui, man būnant premjeru mano gimtinėje Radviliškio rajone buvo tiesiamas kelias ir kraštiečiai kreipėsi į mane prašydami užtarimo dėl tų medžių iškirtimo. Tačiau nesutikau, o ir to regiono kelininkai pasielgė labai principingai bei beveik visus medžius išpjovė“, – prisimena A. Butkevičius.  

Politikas taip pat priduria, kad pasitaiko atvejų, jog seniai turėję būti nupjauti pavojingi medžiai vis dar stovi ir apie tai centrinė valdžia gali net nežinoti. Mat būna, kad patys darbų vykdytojai nusileidžia visuomenės spaudimui ir tuos medžius palieka.

Dėl senų medžių kirtimo savo veto neretai taria ir paveldosaugininkai argumentuodami, kad nuo seno sodinti medžiai yra svarbūs istoriškai ir estetiškai, nes kuria unikalų kraštovaizdį, o dėl savo amžiaus bei apimties gali tapti ir paveldo objektais.

Tad aiškėja, kad žmonės, kurių turtą ir sveikatą kasdien sugadinti grasina seni ir pavojingi medžiai, kartais tampa tarpusavyje nesusitariančių institucijų bei visuomenės nuomonės įkaitais.

Andrius Nenėnas

Nuotraukos ir vaizdo medžiaga Kristinos Žalnierukynaitės