Partijų pažadai miškininkams – atiduok balsą už tinkamiausią

Partijų pažadai miškininkams – atiduok balsą už tinkamiausią

Gilias tradicijas puoselėjanti, atvira ir atsinaujinusi Lietuvos miškininkų sąjunga (LMS) siekia, kad šalies miškai taptų tvaria, patikima ekonomine baze, tarnautų Lietuvos žmonėms,  užtikrintų valstybės ir visuomenės siekius išsaugoti bei padidinti biologinę įvairovę, vykdytų įsipareigojimus švelninti klimato kaitą ir kitas užduotis. Jausdama atsakomybę dėl svarbių sprendimų priėmimo tiek valstybinių, tiek privačių miškų sektoriuje, siekdama dialogo ir bendrystės LMS  kreipėsi į partijas, dalyvaujančias Seimo rinkimuose ir paprašė atsakyti į keletą su  miškininkyste susijusių klausimų. Buvo išsiųsti 9 klausimai 12 politinių partijų, deja, atsakymus gavome tik iš 5. Tikimės, kad gauti atsakymai Jums padės apsispręsti, už kurią politinę jėgą atiduoti balsus (partijos – pagal abėcėlę).

KLAUSIMAI:

1. Kaip siūlysite derinti svarbiausius XXI a. miškams keliamus uždavinius: biologinės įvairovės išsaugojimo ir klimato kaitos švelninimo, išsaugant  miškų reikšmę šalies ekonomikoje?
2. Kokia Jūsų partijos pozicija dėl medienos pramonės plėtros Lietuvoje siekiant geriau išnaudoti žaliavinius išteklius?
3. Kokie Jūsų atstovaujami politikai ar specialistai imsis atsakomybės formuoti ir įgyvendinti miškų politiką?
4. Ką  regite tobulintino valstybinių miškų valdymo modelyje?
5. Kaip Jūs vertinate miškininkavimo šalyje per pastaruosius 100 metų  rezultatus? Gal galite paminėti sektinus ir nesektinus miškininkavimo pavyzdžius Lietuvoje.
6. Kaip siūlysite spręsti savaiminių jaunuolymų žemės ūkio paskirties žemėse naikinimą? Kokia Jūsų partijos pozicija dėl šalies miškų ploto didinimo?
7. Ar sutinkate, kad miškininkavimas yra pernelyg biurokratizuotas? Kaip siūlysite sumažinti biurokratinę naštą ūkininkaujantiems miškuose?
8. Kaip siūlysite apsaugoti Lietuvos medienos ir biomasės augintojus nuo importo iš ne Europos Sąjungos šalių?
9. Kaip Jūsų partija vertina miškų nusavinimo gamtosaugai prievartiniu būdu politiką, tinkamai nekompensuojant nuostolių savininkams ar valdytojams?

ATSAKYMAI:

Laisvės partija

1. Vienas iš Laisvės partijos tikslų – bioįvairovę užtikrinantis ne mažesnis kaip 35 proc. miškingumas, o saugomos teritorijos kad  išties taptų saugomomis. Įvairiuose miškininkystės sektoriuose palaikysime kainas, kurios atspindėtų  principą „teršėjas moka“. Sistemingai naudosime žaliuosius viešuosius pirkimus ir skatinsime pažangą, susijusią su ekologišku finansavimu, sieksime remti ir integruoti tvarumo problemas ir padėti siekti darnaus vystymosi tikslų. Pasinaudojant nacionalinės paramos schemomis skatinsime rinkos pokyčius, nukreiptus į aplinkos apsaugos veiksmus, švaresnės gamybos priemones ir gamtos išteklių tausojimą.

Ūkiniuose miškuose skatinsime panaikinti monokultūrų sodinimo tradicijas dėl bioįvairovės išsaugojimo ir didelio monokultūrinių miškų pažeidžiamumo. Rūpinsimės laukinių gyvūnų gerove: užtikrinsime laukiniams gyvūnams saugius migracijos kelius, kuriuos dažnai kerta automobilių keliai. Imdami pavyzdį iš daugelio Europos valstybių, kuriose statomi gyvūnų tiltai arba tuneliai, kuriais gyvūnai saugiai gali kirsti kelius, skatinsime šios praktikos taikymą ir Lietuvoje.

2. Lietuvos “Ateities ekonomikos DNR”  plane nėra ar beveik nėra numatyta investicijų į bioekonomikos plėtrą. Šiuo metu daug žaliavinės medienos eksportuojama iš Lietuvos į Latviją, Suomiją, nes šios šalys (ypač Suomija) turi daug geresnius ir platesnius perdirbimo pajėgumus, iš tos pačios medienos uždirba daugiau pajamų ir gali pasiūlyti geresnes žaliavos kainas. Laisvės partijos tikslas – sekti Šiaurės šalių pavyzdžiu, plėsti investicijas į bioekonomiką ir užtikrinti, kad ir Lietuvoje įmonės maksimaliai panaudotų vietinius bioišteklius (įskaitant medieną) ir galėtų konkuruoti su užsienio pirkėjais pasiūlydami aukštas kainas vietos žaliavai.

3. Laisvės partijos Aplinkos ir energetikos grupės pirmininkas – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, kandidatas į Seimą Antakalnio apygardoje Kasparas Adomaitis.

4. Tvariai ir atsakingai miškininkystei, bioįvairovės išsaugojimui užtikrinti reikia imtis papildomų apsaugos, procesų skaidrinimo ir skaitmenizavimo priemonių: informacinių sistemų, susijusių su informacijos aplinkos klausimais teikimu asmenims vieno langelio principu, diegimas. Iškertamų miškų / medienos savalaikė skaitmeninė apskaita; miškų kirtimo stebėjimas dronais. Pakeisime dabar galiojantį painų miškų skirstymą į IV kategorijas bei subkategorijas atskirdami dvi dideles aiškias grupes: ūkinių miškų grupę ir saugomų miškų grupę, tuo pačiu atskiriant ir jų valdymą.

5. Siekdami išsaugoti, auginti ir puoselėti Lietuvos miškus „Natura 2000“ miškams suteiksime aukštesnį apsaugos statusą: miškus, kurie priklauso Europos ekologiniam tinklui „Natura 2000“ ir skirti išsaugoti, palaikyti bei  prireikus atkurti iki tinkamos apsaugos būklės natūralius buveinių tipus, gyvūnų bei augalų rūšis jų natūraliame paplitimo areale, paversime tikrai saugomais miškais suteikdami jiems tokį pat apsaugos statusą, kokį dabar turi I  kategorijos miškai. Taip ženkliai – apie 13 proc. – padidinsime rezervatinių miškų plotus. Saugomų teritorijų plėtra vyks tik tinkamai už tai kompensavus privatiems savininkams.

6. Žemės paskirties nustatymas Lietuvoje yra supainiotas ir turėtų būti supaprastintas – greičiau ir paprasčiau priskiriant ją tai veiklai, kam  faktiškai naudojama. Didinsime Lietuvos miško plotą: panaudodami turimus valstybinės žemės išteklius kiekvienais metais sodinsime medžius ir didinsime Lietuvos miško plotą, kad iki 2030 m. pasiektumėme 40 proc. šalies padengimą.

7. Bendras Laisvės partijos tikslas – mažiau biurokratijos, popierizmo įvairiuose viešuosiuose sektoriuose, tarp jų – ir žemės ūkio, miškininkystės sektoriuose.

8. Skatinsime lietuviškos medienos ir biomasės produktų vartojimą mažmeninėje prekyboje mažinant mokestinę naštą naujoms, besivystančioms įmonėms. Sieksime, kad lietuviškos medienos ir biomasės produktai savo kokybės ir kainos atžvilgiu išstumtų importuojamos medienos ir biomasės pasiūlą iš trečiųjų šalių.

9. Pasisakome prieš bet kokią miškų nusavinimą gamtosaugai prievartiniu būdu politiką, tam neturint jokių pagrindų ar pagrįstų įrodymų išskirtinai Lietuvos valstybei ir žmonėms teikiama didžiule nauda. Laisvės partija atsižvelgs į savininkų ir valdytojų patiriamus nuostolius ir valstybei teikiamą naudą bei tinkamai įvertins kompensacijų dydžius bei jų išmokas individualiais atvejais.

Liberalų sąjūdis

1. Tai atskiros strategijos klausimas. ES dabar pradeda diktuoti pagrindines gaires dėl šių sektorių finansavimo ir reglamentavimo. Mums būtina eiti priešakyje ir jungtis su savo mokslininkais į šių strategijų rengimą bei taikymą pas mus. Manau (red. -Viktorija Čmilytė-Nielsen), žymiai lengviau ir aiškiau atsakytume į šį klausimą, išgryninę saugomų teritorijų strategiją ir leidę likusią dalį miškų ūkio suintensyvinti tenkindami augančią bioekonomikos paklausą. Šiandieninė netvarka saugomų teritorijų reguliavimo aplinkoje padaro jos gamtosaugą ir gamtotvarką labai formalią arba perdėm griežtą bei trukdo jos darniai partnerystei su ūkiniais sektoriais.

2. Bioekonomikos proveržis Europoje visai čia pat. Lietuvos medienos pramonė yra Lietuvos sėkmės istorija. Šalies gerovę, ypač regionuose,  galime statyti būtent ant biomasės auginimo, perdirbimo, inovacijų. Tačiau šioje kadencijoje vyksta atvirkštiniai procesai – dirbtinai priešinama miškininkystė ir verslas. Penkmečio perspektyvoje privatūs miškų savininkai ir VMU turi kurti ilgalaikius ryšius su medienos perdirbėjais Lietuvoje, kad medienos perdirbimo pramonė kurtųsi ne Suvalkuose, Baltarusijoje, Latvijoje, t. y. iškart už sienos, o Lietuvoje. Turint stiprią vietos medienos perdirbimo pramonę, galime tikėtis penktadaliu didesnės žaliavų supirkimo kainos ir jos stabilizacijos.

3. Prof. Viktoras Pranckietis, manau, tikrai neleis mums atitolti nuo mokslo. Dėl depolitizavimo ir politinio persekiojimo urėdijose  nemaža dalis mūsų partijos atstovų išstojo iš partijos, bet liko bendražygiais. Didelę patirtį privačioje miškininkystės veikloje turi zarasietis Kęstutis Stankevičius. Liberalai tradiciškai labai tampriai bendradarbiauja ir su privačių miškų savininkų organizacijų vadovais – Algiu Gaižučiu  bei Aidu Pivoriūnu.

4. VMU noriu palinkėti stabilumo. Manau, būtent jis leis vadovybei teisingai motyvuoti ir sureguliuoti jos veiklą. Liberalų vardu norėtųsi pažadėti nesiimti kitą kadenciją jokių reikšmingų pokyčių dėl urėdijos reglamentavimo. Vienintelis pakeitimas yra registruotas mano dar 2019 m. ir šiuo metu svarstomas Seime. Juo VĮ valdysena suvienodinama su akcinėmis bendrovėmis. Pagrindinis pakeitimas – direktorius tampa atskaitingas ne tiesiogiai ministrui, o profesionaliai valdybai. Vadovą rinktų irgi valdyba.  Taip būtų panaikintas vienasmenis ministro valdymas.

5. Reikia vienareikšmiškai didžiuotis miškininkystės rezultatais. Lietuva yra viena iš retų ES šalių, didinanti miškų plotus. Jų produktyvumas didėja ir tai pasiekta ilgamečio profesionalaus darbo dėka. Keistas atrodo dabartinių „ultraekologų“ priešinimas, jog miškininkai – gamtos priešai. Atvirkščiai: šiandieniniai gražūs šalies miškai yra jų darbo rezultatas.

6. Liberalų programoje aiškiai išsakyta nuostata – didinti šalies miškingumą iki 35 proc. Tačiau tai neturi vykti paslapčia ar nederinant su savininku. Tad savaiminio apžėlimo atvejai neturi būti baudžiami ir neturi būti automatiškai verčiami miško paskirties žeme, nes atvirkštinis procesas jau nebeįmanomas.

7.  Ne tik šiltos žiemos, sausos vasaros, bet ir besiblaškantys valdantieji išbalansavo miškininkystę. Per šią kadenciją Miškų įstatymo iniciatyvų buvo net 90! Toks chaosas ilgalaikėje miškininkystėje yra itin ydingas. Miškininkystė biurokratėja, o į įstatymus perkeliami net miškininkų specialistų klausimai, neleidžiantys skubiai reaguoti į miškų kenkėjų antplūdžius. Toks nepasitikėjimas miško valdytojais ir specialistais atsigręš prieš mus pačius. Būtina lengvinti miškų įveisimo reglamentavimą, kurio neišjudina net didelė ES parama. Turime peržiūrėti ūkinių miškų kirtimo taisykles, atsisakant kritimo leidimų urėdijai ir ankstinant ūkinių miškų rotaciją. Delsiame su brandaus ūkinio miško apyvartumu. Pakeitimai padidintų CO2 absorbciją ūkiniuose miškuose ir padidintų ūkinių miškų išeigą.  Reikia imtis pakeitimų,  palengvinančių miškų mokslų, urėdijos, pramonės partnerystę. Paradoksalu, jog šiandien urėdija negali teikti paramos net mokslo įstaigoms.
Manau, miško ūkininkavimo reglamentavimas tapo per daug detalizuotas  ir grįstas idėja, jog „mišką reikia ginti nuo savininko ir urėdijos“. Tai sovietinė relikvija. Būtina  keisti kultūrą.

8. Problema yra ne importas, o Lietuvos medienos pramonės galingumų nepakankamumas. Taip trumpuoju laikotarpiu mus užplūdo dempinguotas biokuras iš Baltarusijos. Jis nepadengia net lietuviško kuro savikainos. Vien 2020 m. VMU neparduos 200 000 kietmetrių miško kirtimo liekanų dėl paklausos stygiaus.  Tam būtini skubūs šilumos tiekėjų aukcionų pakeitimai prioritetą teikiant lietuviškam kurui, griežtesnė Valstybinės miškų tarnybos vykdoma importo patikra. Mano ir kolegos K. Bacvinkos iniciatyva Aplinkos komitetas inicijavo diskusijas šia tema bei „Baltpool“, energetikos ministro ir aplinkos ministro įsakymų pakeitimus, tačiau valstybinės institucijos apatiškos baltarusiškos nesaugios medienos antplūdžiui.

9. Dabartinis vidutinių palūkanų padengimas yra pasityčiojimas iš privačios nuosavybės. Taisytini tiek Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymai, tiek saugomų teritorijų įstatymai. Rudenį reikia imtis ryžtingų sprendimų – nedviprasmiškai apsaugoti EB kertines buveines saugomose teritorijose, pasiūlant nuosavybės išpirkimą arba adekvačią kompensaciją savininkams (tame tarpe ir valstybinių miškų valdytojams). Teisingai įkainoti ribojimai bus teisingai pasverti prieš juos įvedant. Kita vertus, daugiau saugodami turime liberalizuoti ūkinių miškų reglamentavimą. Europos Komisija ką tik pristatė  bioįvairovės strategiją. Jai įgyvendinti numatyti ir finansiniai ištekliai, tad  svarbu laiku į juos pretenduoti.

Lietuvos žaliųjų partija (LŽP)

Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) pamatinis ideologinis ir veiklos principas – darnos paieška ir užtikrinimas tarp trijų viena kitai įtaką darančių sferų: tarp valstybės ir jos ekonominių interesų; žmogaus ir bendruomenių arba visuomenės intereso; gamtos ir aplinkosaugos, poreikio išsaugoti bioįvairovę ir gyvenimui tinkamą švarią aplinką. Pagal šį universalų principą formuojame savo nuomonę visais klausimais. LŽS generuoja ir pasisako už ilgalaikę viziją ir tvarumą garantuojančius sprendimus. Jie neįmanomi be plataus mokslininkų, miškininkų-praktikų, visuomenės ir verslo atstovų įtraukimo į diskusiją ir priimamus sprendimus. Galime užtikrinti, kad LŽP inicijuotose diskusijose visos suinteresuotos pusės turės galimybę išsakyti savo nuomonę ir bus išklausytos. Mūsų tikslas – Nacionalinė miškų strategija, numatanti Lietuvos miškų vystymo perspektyvas šiam šimtmečiui.

1. Manome, kad bet kokia diskusija privalo turėti neginčijamus pagrindus, nuo kurių atsispyrus skirtingus interesus atstovaujančios grupės galėtų diskutuoti. Miškų atveju (tiek valstybinių, tiek privačių) – tai  statistika ir pagrindiniai miškus apibūdinantys rodikliai. Miškų žemės plotas, sukauptas medienos tūris, kirtaviečių plotas, rezervuotų nuosavybės grąžinimui miškų plotas, metinis prieaugis, amžiaus klasės ir panašūs rodikliai neturi kelti abejonių ar galimybių kritikuoti. Todėl pirmaeilis uždavinys – visapusis ir nepriklausomas visų miškų auditas, patikrinant ir nustatant šiuos rodiklius. Be jokios abejonės, Lietuvos miškų ir gamtos mokslų atstovai privalėtų dalyvauti tokiame tyrime. LŽP palaiko žiedinės ekonomikos kursą, kurio dalis ir ateities bioekonomika, todėl neabejoja dėl labai svarbios ir augančios miškų reikšmės ateityje.  Reikės suderinti augantį medienos poreikį su būtinybe gausinti miškus, saugoti tam tikras miškais apaugusias teritorijas, dalį miškų matyti kaip neatsiejamą gamtinio karkaso dalį. Todėl medienos tiekimas turės būti derinamas ir su naujai veisiamais miškais, plantacinės miškininkystės plėtra, ir tam tikrų miškais apaugusių saugomų teritorijų griežtesniu režimu ar kirtimo būdo ribojimais.

2. LŽS požiūris į pramonės ir apskritai atsakingo verslo plėtrą yra teigiamas, mes remiame aukštesnės pridėtinės vertės kūrimą Lietuvoje. Todėl manome, kad tvarus medienos apdirbimo verslas turėtų būti derinamas su  Lietuvos miškų galimybėmis tiekti tam tikrų medžių rūšių, kokybės klasių ir sortimentų medieną. Mums svarbiausia išlaikyti tvarią šalies miškų plėtrą, miškų žemės ploto ir sukaupto tūrio augimą, atliepiant ir į augančius klimato kaitos iššūkius, ir į poreikį Lietuvos miškuose kurti kitokias, ne medienos tiekimo komercines veiklas (rekreacija, sveikatinimas, pažintinė ir mokslinė veikla ir pan.), taip pat galimybėmis stabdyti žaliavinės medienos eksportą iš Lietuvos. Kaip žinia, šis klausimas susijęs su ES ir laisvos rinkos veikimo teisės aktais, todėl turėtume išnaudoti įvairias, iš jų diplomatines ir ES lygiu veikiančias priemones, siekdami mums priimtinų susitarimų.

3. Remigijus Lapinskas, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas; Ieva Budraitė, Žaliosios politikos instituto direktorė; Vilma Gaubytė – Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA direktorė; Edmundas Greimas – Lietuvos gamtos fondo direktorius; Vytautas Nekrošius – VU teisės profesorius; Dovilė Lileikienė – miškotyros ir miškininkystės specialistė. Be abejo, tikimės, kad mus konsultuos VDU Žemės ūkio akademijos Miškų fakulteto, LAMMC Miškų instituto, VU chemijos ir geomokslų (gamtos mokslų) fakulteto mokslininkai, taip pat konsultantai iš užsienio valstybių.

4. Valstybinių miškų reforma, vykdyta  negavus nei visuomenės, nei miškininkų bendruomenės pritarimo, nesutarus dėl jos tikslų, nuvedė į susipriešinimą – tiek specialistų, tiek visuomenės. Svarbiausia, kad ji nedavė lauktų ir projektuotų rezultatų: sektoriaus pelningumas kritiškai sumažėjo, patyrę miškininkai pasitraukė iš valstybinių miškų struktūros, buvo prarasti ryšiai su mokslininkais ir visuomene, labai daug pagamintos produkcijos (iškirstos medienos) supuvo ar buvo sugadinta, valstybinių miškų sektoriaus įvaizdis visuomenėje labai suprastėjo. Manytume, kad labai svarbu padidinti VMU struktūrinių padalinių savarankiškumą ir jų vadovų galimybes spręsti iškeltus uždavinius; būtina patikslinti struktūrinių padalinių teritorijas; privalu grąžinti personalinę miškininkų atsakomybę už patikėtą valstybinių miškų plotą; reikalinga aiškiai apibrėžti darbus, vykdomus savo jėgomis, ir santykius su rangovais; sudaryti sąlygas pritraukti jaunų specialistų į valstybinių miškų sistemą (sprendžiant ir socialinius klausimus); padidinti žemesniojo ir vidurinio personalo darbo užmokestį; išspręsti medienos apskaitos klausimus ir vieną kartą užbaigti galimybes kaltinti „vagystėmis“ bei „neteisėtais nurašymais“. Visa tai ir dar daug kitų žingsnių privalo sugrąžinti miškininko profesijai pagarbą.

5. Miškininkavimo patirtį per pastaruosius 100 metų vertiname vienareikšmiškai teigiamai. Sukurta profesinė bendrija, miškų mokslo ir aukštojo bei profesinio mokymo sistema, augo miškų plotai ir sukauptos medienos tūris, sukurta privačių miško savininkų konsultavimo sistema. Apmaudu, kad pastaroji valstybinių miškų valdymo reforma daugelį teigiamų pasiekimų ir tradicijų atmetė nepasiūlydama mainais nieko geresnio. Bandymas įdiegti miškų valdymo  ir ūkininkavimo metodus galbūt tinkamus žemės ūkyje ar pramonėje, deja, prie gero neprivedė. LŽP tikslas – grąžinti mokslu paremtą miškininkavimo sistemą ir tradiciją valstybiniuose miškuose, pašalinant pastebėtas ydas ir piktnaudžiavimo galimybes.

6. „Savaiminukų“ arba „savaiminių jaunuolynų“ ne miško žemėse klausimas turėtų būti sprendžiamas keliais būdais: pasiūlant žemės ūkio paskirties žemės savininkams toliau auginti mišką, pakeičiant žemės paskirtį į miško žemę ir toliau atliekant reikalingus medynų ugdymo ir koregavimo darbus; išperkant tokią žemę iš savininkų ir perduodant VMU toliau vykdyti miškininkavimo darbus; jei žemė išties perspektyvi tolesnei žemės ūkio veiklai (didesnis nei 40 žemės našumo balas ir pan.), leisti naikinti jaunuolynus, panaudojant medieną biokuro gamybai (šiuo metu susiformavusi praktika). LŽP  pozicija yra miškų, plečiamų apleistų ir nederlingų žemės ūkio paskirties žemės sąskaita, naudai, tačiau gerbiant tokios žemės savininko apsisprendimo teisę.

7. Miškininkavimo biurokratizmo mažinimo klausimus spręsime diegdami naujausias vadybos technologijas ir įtvirtindami miško savininko ar valdytojo atstovo aiškią ir konkrečią asmeninę atsakomybę už miško ploto kokybinius ar kiekinius parametrus, smulkmeniškai nekontroliuojant kasdienio darbo taktinių sprendimų.

8. Medienos importas iš ne ES šalių turi būti reguliuojamas tarptautinėje teisėje priimtais ir taikomais būdais. Narystė Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), ES leidžia taikyti tam tikras antidempingo priemones, kontroliuoti importuojamos medienos kokybę (radiologinius parametrus, invazinių vabzdžių ir kenkėjų prevenciją ir pan.). Valstybės turimi ištekliai, įskaitant diplomatinę sistemą ir Lietuvos narystės tarptautinėse organizacijose sistemą, turi pasitarnauti siekiant ir tokių tikslų.

9. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta privati nuosavybė yra absoliuti. Bet koks paėmimas, tame tarpe valstybės poreikiams (įskaitant ir gamtosaugos projektus) be tinkamo, teisėto, teisingo atlygio yra negalimas. Todėl Lietuvos žaliųjų partija vienareikšmiškai pasisako už gamtosaugos ir aplinkosaugos stiprinimą, kartu ir paimant privačius žemės ar miško sklypus valstybės poreikiams, tik teisingai atlyginant savininkams už paimtą turtą ar mokant teisingas ir adekvačias kompensacines išmokas už gautinų pajamų apribojimą.

Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDP)

1. Tarp biologinės įvairovės išsaugojimo, klimato kaitos švelninimo ir miškų vaidmens ekonomikoje išsaugojimo turi būti lygiavertis balansas. Racionalus ir darnus miško išteklių naudojimas turi užtikrinti socialinius, ekonominius ir aplinkosaugos poreikius, o tam reikia lygiaverčio svorio minimoms funkcijoms.

2. Didžiausia pridėtinė vertė kuriama ne eksportuojant žaliavinę medieną, o medieną naudojant gaminant  aukštesnės pridėtinės vertės produktus, kurie ne tik galėtų būti brangiau parduodami tiek vidaus, tiek užsienio rinkose, tačiau ir užtikrintų, kad šalies medienos pramonė būtų gyvybinga, sektorius ne tik išlaikytų, o ir kurtų naujas darbo vietas. Tam valstybė turi skirtą deramą dėmesį ir paramą medienos sektoriaus plėtrai.

3. Akademikai Stasys Karazija ir Leonardas Kairiūkštis, Algis Vaitkevičius, Romanas Gaudiešius, Alfredas Galaunė, Rimantas Prūsaitis, Linas Jonauskas ir kt.

4. Esama sistema turi būti tobulinama siekiant VMU  paversti efektyvesne ir socialiai atsakinga įmone. Būtina decentralizuoti sprendimų priėmimą ir didesnę sprendimų priėmimo teisę suteikti regionams. Girininkai paversti instrukcijų vykdytojais, o turėtų turėti daugiau iniciatyvos patys spręsti įvairius miškininkystės klausimus. Nuo Valstybinių miškų urėdijos taip pat priklauso ir miškininko specialybės prestižo atkūrimas, kuris būtent šios miškų valdymo reformos metu tyčia sumenkintas bei pamintas.

5. Miškininkavimo rezultatus vertinu puikiai. Miškininkų dėka šalies miškingumas padidėjo tris kartus, tūris – beveik keturis, o pagal medynų tūrį esame vieni iš lyderių pasaulyje. Šie rezultatai rodo, jog miškininkavimas šalyje yra tvarus, grįstas pažangiomis mokslo ir inovacijų idėjomis, o žmonės, dirbantys sistemoje – atsidavę ir mylintys savo profesiją.

6. Šiuo metu turime apie 49 tūkst. ha apleistos žemės ūkio paskirties žemės, iš jos apie 19 tūkst. ha yra apaugę sumedėjusiais augalais. Šie plotai – galimybė realiai padidinti šalies miškingumą. Norint paskatinti žemės savininkų motyvaciją savo nedirbamą žemę paversti mišku turi būti sukurtos valstybės ir ES remiamos programos, kurios užtikrintų maksimalią paramą žemės savininkui. Žemės savininkui apsisprendus dėl žemės apsodinimo mišku valstybė galėtų garantuoti iki 100 proc. finansinės paskatos sodmenims įsigyti ir sodinimui. Esu įsitikinęs (red. –Gediminas Kirkilas), kad nedelsiant turėtų būti peržiūrėtas ir maksimaliai palengvintas žemės paskirties keitimas į miško žemę procesas, maksimaliai palengvintas savaime apaugančios žemės registravimas mišku. Taip pat visiems naujai keičiantiems žemės paskirtį į miško žemę įstatymu turi būti užtikrinama galimybė ( procentine išraiška) mažesnę dalį tos žemės paskirties dalies namų valdai ar kitoms reikmėms nesudėtingu būdu  išimti iš miško žemės. Taip padidintume ir miškingumą, kuomet žemė apsisodina vietos kilmės sumedėjusiais augalais, taip pat padidintume legalią galimybę žemės savininkui disponuoti turtu kaip jam atrodo tinkama, o dėl to padidėtų ir žemės vertė. LSDP programoje ateinančiai keturių metų kadencijai  iškėlėme ambicingus tikslus. Šalies miškingumą kasmet sieksime didinti po 1 proc. Tai darysime ne tik skatindami nedirbamos ar apleistos žemės savininkus savo žemę apsodinti mišku, bet ir plečiant valstybinių miškų plotus.

7. Taip, sutinkame. Atsižvelgiant į pasitikėjimo miškininkais, miško savininkais ir jų atsakomybės principą, būtina kokybiškai peržiūrėti ir sumažinti biurokratinę naštą bei kitus suvaržymus.

8. Smarkiai didėjant baltarusiško biokuro importo apimtims, pastarasis jau sudaro apie 30 proc. viso Lietuvoje naudojamo biokuro. Nepaisant politinės situacijos kaimyninėje šalyje, panašu, jog biokuro importo apimtys ne tik nemažės, tačiau net ir didės, nes šiuo, pigesniu kuru, domisi ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų katilinės. Kita vertus, Baltarusijos energetikos sektorius nėra pritaikytas energiją išgauti iš biokuro, tad medienos pramonė ieškos būdų, kaip išvežti susidariusį medienos produktą. Siekiant užtikrinti, kad į Lietuvą patekęs pigus baltarusiškas biokuras neeliminuotų vietinių gamintojų iš konkurencinės kovos, galimas mokestinis įvežtinio biokuro kainos reguliavimas. Taip pat turi būti užtikrinta reali importuojamos medienos saugos kontrolė, įgyvendinta nuostata, kad saugos atitikties tyrimus ir sertifikatus išduotų Lietuvos ar ES sertifikuotos laboratorijos, nedelsiant atliktas išsamus importuoto kuro pelenų ir katilų monitoringas. Nustačius importuojamo biokuro neatitikimus saugos reikalavimams, pastarasis nebūtų įleidžiamas į šalį, o to regiono medienos importui būtų taikomas draudimas.

9. Valstybė turi užtikrinti adekvačias kompensacijas miško ir žemės savininkams, tam gali ir turi būti naudojamos ir ES lėšos. Nepateisiname jokios prievartinės politikos, todėl manome, jog panašūs klausimai turi būti sprendžiami kartu su savininkų atstovais ir organizacijomis, o sprendimai būtų priimtini ir adekvatūs visoms suinteresuotoms pusėms.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD)

1. TS-LKD savo programoje numatė, kad būtinas Nacionalinis susitarimas dėl miškų politikos. Miškų politika teisės aktų keitimo prasme turi būti kuo konservatyvesnė ir kuo rečiau keičiama. Pritariame, kad turi būti daugiau dėmesio skiriama saugomoms teritorijoms ir įsipareigojimų ES įgyvendinimui, kad būtų ieškoma kompromiso tarp privačių miškų savininkų ir valstybės.

2. Investicijų intensyvinimas į technologinius atnaujinimus ir technologines inovacijas yra numatyti TS-LKD rinkimų programoje. Bendras mūsų siekis – kuo didesnė sukuriama pridėtinė vertė žaliavinės medienos perdirbimo procesuose.

3. TS-LKD turi stiprių politikų, kurie galėtų imtis formuoti aplinkosaugos, gamtosaugos politiką. TS-LKD programos aplinkos apsaugos dalį rengė dabartiniai Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariai Aistė Gedvilienė ir Paulius Saudargas, buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas, buvęs aplinkos viceministras Dalius Krinickas, Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Kauno technologijos universiteto docentė Jurgita Šiugždinienė ( programos rengimo vadovė). TS-LKD partijoje yra daug žmonių, sukaupusių ilgametę patirtį tiek miškų politikoje, tiek įvairiose gamtos apsaugos srityse. Visada siekiame pasitelkti ekspertus ir praktikus, siekiant priimti išdiskutuotus ir pasvertus sprendimus.

4. Didesnis dėmesys miško išteklių atkūrimui, naujų miškų plotų įveisimui. Valstybinio miško paskirties žemėje esančių „Natura2000“ teritorijų priežiūra ir tvarkymas. Medienos pardavimų fiksavimas realiu laiku ir miškovežių maršrutų fiksavimas.Vadybos ir veiklos skaidrinimas bei viešinimas.

5. Sektinas pavyzdys – didesnė medžių įvairovė atsodinamose biržėse, retų paukščių lizdaviečių apsauga, rekreacinės infrastruktūros įrengimas ir priežiūra. Kaip nesektinus pavyzdžius galime paminėti: monokultūriniai miškai, veiklos neskaidrumas, susisaistymas su vietos politikais.

6. Reikalinga peržiūrėti kertamų miškų normatyvus, taip pat siekti tinkamo miškų atkūrimo, imtis skatinimo politikos, keičiant žemės paskirtį į miškų ūkio. Taip pat reikia peržiūrėti dabartines miško įveisimo nederlingose žemėse programas ir jų įgyvendinimą. Siekiant įgyvendinti klimato kaitos tikslus, TS-LKD programoje numatoma kaip galimybė užsodinti 150 tūkst.  ha papildomo miško tam panaudojant nenašią, apleistą valstybės valdomą žemę. Pasisakoma už jau dabar veikiančių kaimo plėtros, miškų ūkio bendrųjų reikmių programų, kuriose numatytos lėšos miškų įveisimui, tęsimą. Labai svarbu šviesti visuomenę, mokyti saugoti ir vertinti miškus bei skatinti rekreaciją miškuose. Savaiminius jaunuolynus neperspektyviose žemės ūkio žemėse siūlome palikti, po ugdomųjų kirtimų ir jaunuolynui pasiekus įmiškinimo kriterijus lengvinti sąlygas žemės ūkio paskirties žemę priskirti miško paskirties žemei.

7. Kaip jau buvo minėta, TS-LKD programoje numatyta, kad būtinas Nacionalinis susitarimas dėl miškų politikos. Tik pasirašius susitarimą, bus aišku kokia kryptimi judėsime, kiek bus mažinami suvaržymai miškininkystei ir koks numatomas planavimas saugomose teritorijose. Tik turint aiškią kryptį ir nekeičiant pavieniui įstatymų, laikantis ilgalaikės strategijos, kada kasmet neatsiranda naujų pokyčių ir naujų reikalavimų, gali sumažėti biurokratinė našta.

8. Šiuo metu juntamas didelis pigaus biokuro importo kiekis iš Baltarusijos. Kainos yra tiek mažos, kad Lietuvos biokuro gamintojai neturi galimybės konkuruoti ir yra priversti trauktis iš verslo. Situaciją reikia vertinti labai atsakingai ir ne tik per verslo prizmę, bet ir geopolitiniu aspektu. Situacijai nesikeičiant Lietuva gali tapti priklausoma nuo baltarusiško biokuro. Pabrėžtina, kad Baltarusijos ir Lietuvos santykiai po Baltarusijos prezidento rinkimų tapo įtempti. Lietuvai nepalankiausiu metu, kai neliktų vietinių biokuro gamintojų, Baltarusija (pati ar sutarus su kitomis jai draugiškomis valstybėmis) gali nuspręsti neimportuoti biokuro į Lietuvą. Tai reikštų, kad Lietuvos žmonės neturėtų iš kur gauti biokuro ir apšildyti savo namus. Būtina ieškoti technologinių, ekonominių, administracinių ir finansinių paskatų, kad Lietuvos biokuro gamintojai turėtų pranašumą prieš baltarusiško biokuro gamintojus.

9. Bet kokią prievartinę politiką vertiname blogai. TS-LKD programoje esame numatę sudaryti sąlygas valstybei išpirkti ekologiniu požiūriu svarbiausius miško sklypus iš privačių savininkų, kuriems miškininkystės apribojimai bus nepriimtini. Taip pat  būtina peržiūrėti ūkinių miškų kirtimo normatyvus, išspręsti brandžių miškų realizavimo klausimus.