Pažintis su Šimonių girios girininku

Pažintis su Šimonių girios girininku

Visos mano vasaros atostogos prabėga pas senelius Andrioniškyje, kurių sodyba pūpso netoli Šimonių girios. Kai tik aš nuvažiuoju pas juos į svečius, senelis Mykolas ima mane už rankos ir vedasi į girią. Jis tikras  gamtos žinovas ir miško šeimininkas!

Senelis pažįsta  kiekvieną augalėlį,  kiekvieną miško paukštį, žvėrelį ir vabalėlį. Man atrodo, kad ir jie senelį pažįsta. Žinote, kodėl? Ogi vos tik įkeliame koją į girią, iš karto mus pasveikina paukčių choras. Jiems vadovauja genelis – TUK TUK TUK – kaldamas į medį muzikinį taktą . Solo partiją traukia virš galvų  praskrisdama laštingala. Jai pritaria pušų viršūnėje besisupantis kėkštas.

„Tuoj įsijungs gegutės ir varnos“, – sako senelis. Mes atsargiai  atsisėdame ant samanoto kelmo ir tyliai klausomės paukščiu koncerto. Staiga viskas nutyla ir išgirstame traškančias medžių šakas. Senelis tylėdamas paliečia mano petį. Iš už krūmų išnyra miško karaliumi tituluojamas briedis.

„ Kodėl jis karalius?“ – pasmalsauju.

 „Pažiūrėk kokią ant galvos turi karūną“, – šypsodamas paaiškina senelis Mykolas. Didžiaragis krypteli galvą ir ant ragų pasirodo voratinklio gijos. Jose suspindi rasos lašeliai. Jie tarsi brangakmeniai švyti saulės spinduliuose. Apsidairęs miško karalius nužingsniuoja atgal į girią. Mudu su seneliu irgi patraukiame namo. Grįžtant pro mus praskrenda zylučių pulkelis, paupyje gagena žąsys, jauniklius plaukti moko gulbės. Taip ir einame stebėdami aplinką.

Vieną kartą  senelis mane pažadino dar nepatekėjus saulei. Nusivedė į rūsį ir padavė dėžutę, kurioje nedrąsiai glaudėsi eglaičių sodinukai. Bandžiau juos suskaičiuoti. Vienas, du, trys…dvidešimt aštuoni… šimtas du…supratau, kad jų daugybė! Liaunučiai, plonyčiai, su žaliais lyg siūlai spygliukais jie man panašėjo į samanų kilimėlį. Padavęs dėžutę senelis kažkur nuėjo. Grįžo nešinas keistu įrankiu, panašiu į kastuvą – durtuvą. Pamatęs mano smalsų žvilgsnį senelis paaiškino, kad tai Kolesavo kardas, skirtas medeliams sodinti. Kodėl kardas? Todėl kad kastuvo antgalis panašus į kardą. O pavadintas jį išradusio žmogaus garbei.

Taip apsiginklavę įrankiais, pasiėmę  sodinukus, patraukėme į girią. Brėkštantis rytas  pasitiko mus gaiviu vėjelio alsavimu, pirmuoju saulės spinduliu ir rasos išbarstytais karoliais. Senelis paaiškino, kad ši diena bus graži! O rasota žolė pranašauja giedrą. Taip besišnekučiuodami mes priėjom plyną lauką. Ten mūsų laukė žalia uniforma vilkintis  vyras. Iš pradžių išsigandau, nes pagalvojau, kad kareivis. Kai senelis su nepažįstamuoju pradėjo draugiškai šnekučiuotis, supratau, kad tai – girininkas.

Jis mus nuvedė į tuščią  lauką. Senelis į kibirą įdėjo keletą eglaičių sodinukų, pasiėmė kardą  ir patraukėme  išarto lauko link. Aš smalsiai stebėjau, kaip senelis su tuo keistu įrankiu darė sodinukui duobutę. Pirmiausia įsmeigė į žemę Kolesavo kardą, jį pajudino pirmyn ir atgal. Laukiau, kada senelis ištrauks jį, bet mano nuostabai į duobutę iš karto kišo sodinuko šaknis. Po to su kastuvu spustelėjo žemę ir ši užpylė šaknis. Ir taip pradėjome darbuotis. Senelis darė duobutes, o aš dėjau eglaites. Dirbome nepakeldami galvų, kol baigėsi sodinukai.

Į darbo pabaigą atėjo girininkas. Jis mane pagyrė už nuoširdų darbą  ir pasiūlė užeiti pas jį į svečius atsigerti čiobrelių arbatos. Mudu su seneliu džiaugsmingai priėmėme  jo kvietimą. Kol gurkšnojom arbatą, girininkas mums papasakojo įvairių istorijų, nutikusių jam bevaikštant po mišką. Tai ir susitikimas su lūšimi, ir kova su brakonieriais, ir dar daug įvairiausių istorijų. Net išsižiojęs klausiausi girininko istorijų.

Supratau, kad viešėdamas pas senelius Andrioniškyje lankysiu ne tik paties sodintas eglaites, bet dar ne kartą norėsiu susitikti ir su šiuo įdomiu žmogumi, kartu su seneliu jam padėsime atsodinti mišką. Na, o bėgant metams kartu su eglaičių sodinukais augsiu ir aš. O užaugęs aš ir pats tapsiu girininku!

Tomas  T., 11 metų

Bronislovo Ambrozo nuotrauka