Poetiška „Sengirė“ ir jo kūrėjai ragina ginti miškus

Medienos ruošos rangovai išsikovojo palengvinimų
18 sausio, 2019
Aplinkosauga svarbi daugumai šalies žmonių, bet informacijos trūksta maždaug pusei
20 sausio, 2019

Poetiška „Sengirė“ ir jo kūrėjai ragina ginti miškus

Gamtininko, ekologo, operatorius ir režisierius Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“ pernai pelnė Sidabrinės gervės apdovanojimą už Metų geriausią operatoriaus darbą, o Italijoje, Lesinjos filmų festivalyje, ji vertinta pagrindiniu apdovanojimu – „Lesinjos auksu“. Šis poetiškas filmas, nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose Lietuvos senųjų girių plotuose, kviečia žiūrovus į jaukias pamiškes bei paslaptingas jų gūdumas, po vilkų, barsukų urvus, juodųjų gandrų lizdus, kurtinių tuoktavietes ir net gilyn po vandeniu… Skaitytojams pateikiame interviu su filmo kūrėju MINDAUGU SURVILA.

– Gal pirmiausia apibrėžkime – ką gi vadinate sengire?

– Tai gana skirtingai apibrėžiamas terminas. Pavyzdžiui, Rusijoje manoma: jei girioje randama net menkiausios žmogaus veiklos požymių, pavyzdžiui, šiukšlė – tai jau ne sengirė, nes ten buvo žmogus. Vakarų Europoje jei miškui vos 100 metų, tai – jau labai vertingas miškas. Mes, lietuviai, daugmaž laikomės skandinaviško požiūrio, kad sengirė jau tada, kai dvi medžių kartos pasikeičia – medis turi užaugti, nugriūti, vėl užaugti ir nugriūti. Jeigu tai juodalksnynas, tai apie 400 metų jau sengirė, jeigu ąžuolynas – reikia 800-1200 metų. Nereikėtų galvoti, kad kelios dešimtys metų sename miške daug reiškia. Tačiau akivaizdu – brandus miškas kuo senesnis, tuo yra vertingesnis.

– O koks Jūsų santykis su mišku, medžiu, sengire? Kaip jis susiformavo?

– Esu biologas. Bandau žvelgti ir vertinti kaip biologas. Gali būti, kad gyvame medyje ir nuvirtusiame medyje gyvenančių organizmų svoris yra labai panašus. Pastarajame gyvybės net daugiau nei augančiame. Jis tręšta, jame pradeda augti įvairūs grybai, įsiveisia vabzdžių ir kas jais minta – plėšrūs vabzdžiai ir kitokie plėšrūnai, kurie juos lesa… Sakome, kad nuvirtęs medis supūva, bet mažai kas supranta, kad pūdamas jis tampa namais daugybei kitų organizmų, susiformuoja visa ekosistema. Kadangi tokie medžiai – didelis deficitas, tai tie jame knibždantys organizmai, gyvūnai yra labai reti. Jų sengirėse – tūkstančiai rūšių, šimtus kartų daugiau nei jauname miške. Štai jaunas sodintas eglynas – jame vos ne dykuma, o natūraliai susiformavusiame eglyne, kuriame dalis medžių išvirtę, o kiti brandūs auga ir stiepiasi jauni, gyvena tūkstančiai organizmų.

-Kaip kilo mintis sukurti filmą apie sengires? Ar tam buvo koks konkretus įvykis – stūmoklis?

– Nuo penktos klasės daug vaikščiojau po miškus. Bendraamžiai susitikinėdavo – vakarėliai, alkoholis, o man tai buvo visai neįdomu. Kaip senelis sakydavo: „Grįžti namo, ant motociklo ir pas savo paukštytes“. Tada buvau susidomėjęs paukščiais, ornitologija. Turėjau tokią slaptą mylimą vietą miške – labai graži pelkutė Utenos rajone, netoli Antalgės. Atėjau kartą – iškirsta, man buvo labai liūdna, pikta. Papasakojau draugams, norėjau pasakoti kuo plačiau. Supratau, kad apie tai galima kalbėti, pasakoti nuotraukomis, o paveikiausia forma – kinas. Tai tapo mano svajone. Bet net paprasta kamera tada kainavo beveik kaip keli namai. Tad pradėjau fotografuoti, o kai buvau antrakursis, brolis iš Amerikos atvežė paprastą kamerytę, pradėjau filmuoti. Esu labai dėkingas savo biologijos mokytojai Snieguolei Čekienei, jos vadovaujamas dalyvavau jaunųjų gamtininkų mokslininkų konkursuose. Buvau tarp medijų ir mokslo – darydavau daug nuotraukų, norėjau žmonėms papasakoti, kas yra miškas. Nes dauguma galvoja – auga miške medis, nudžiūva, reikia skubiai nukirsti. Net su savo tėvais, kurie turi miško, kiek reikėjo kalbėtis, įdėti laiko ir pastangų, kol pavyko sutarti: medis nudžiūvo – vienas bus geniams, antras – vabalams, o trečias – malkoms.

– Kaip pasirinkote vietas, kuriose filmuosite? Ar gerai iš anksto žinojote, ką sieksite užfiksuoti? Nors pagal išsilavinimą esate gamtininkas, specialistų pagalbos turbūt teko prašyti? 

– Prieš filmą buvo scenarijus – rūšių sąrašas, kas yra tipiški sengirių gyventojai. Nutariau nufilmuoti didįjį apuoką – Lietuvoje žinomi tik du jų lizdai. Taip oficialioje duomenų bazėje įrašyta. O didieji apuokai kasmet keičia lizdus, peri vis kitoje vietoje, tad tenka ieškoti. Esu labai dėkingas konsultavusiems ir manimi pasitikėjusiems mokslininkams. Jų buvo aštuoni, pagrindiniai – dr. Darius Stončius, Deivis Dementavičius, Saulius Rumbutis, Rimgaudas Treinys, Saulis Skuja, dr. Bronius Šablevičius, nuolat teikę informaciją, kur ką galima aptikti. Antraip gal 30 metų būtų tekę ieškoti.

– Kokios retų gyvūnų ar paukščių filmavimo taisyklės? Ko sengirėje negalima daryti? 

– Pagrindinė taisyklė tokia: jeigu filmuodamas supranti, kad gali pakenkti gyvūnui, nefilmuok. Dirbk taip, kad gyvūnas tavęs nepastebėtų. Jei daugiau pasukus kamerą jis gali tave pamatyti, kameros nesuki. Jeigu atskrenda paukštis, iš pradžių nieko nedarai, kad jis apsiprastų, apsidairytų, gal net nusisuktų. Ir nesvarbu, kad lauki parą ar antrą – svarbu kadrą nufilmuoti ramiai. Su metais ateina susivaldymas. Apskritai, kad stebuklų įvyktų, reikia jų sulaukti. Filmuodamas „Sengirę“ vis stebėjausi, kokia gamtos įvairovė, kaip ten viskas surėdyta, kiek daug stebuklų, kurių dažnai nepastebime. 

– Ar žmogus gali parą ir ilgiau išsėdėti medyje laukdamas tinkamo kadro. Ar tai fiziškai lengvai įmanoma?

– Įmanoma, toks mano, operatoriaus-gamtininko, darbas. Man tikrai būtų sunkiau tiek laiko išsėdėti „Maxima” kasoje. Filmuoti ruošiausi 8 metus – reikėjo pasirūpinti įvairaus inventoriaus, sugalvoti būdų, kaip būti miške nepastebimam, surasti filmuojamas vietas ir gyvius. Ketverius metus filmavau – kadrų reikėjo išlaukti.

– Kokie kadrai buvo įspūdingiausi Jums pačiam?

-Kai sėdi kelias paras medyje, vaizdais labai nesidžiaugi, nes esi pervargęs. Aš nuo vaikystės rojuje įsivaizdavau gražių gėlių pievoje besiganančių gyvūnų vaizdus. Kai pamačiau tokį realybėje, negalėjau patikėti, kad matau rojaus vaizdą čia, Lietuvoje, viduryje senos girios…

– Ar matote rezultatų, pasirinkęs būdą filmu kovoti su miško kirtimais?

– Prieš kurdamas filmą galvojau, jeigu jį pamatytų 0,01 procentas tautiečių – jau gerai. Nesvarbu, kaip įvertins, svarbu, kad pamatytų tą, ką aš matau. Pamatė 60 tūkst., t. y. 2 proc. Lietuvos žmonių ir filmas dar rodomas. „Sengirė“ tapo žiūrimiausiu filmu šalies istorijoje. Labai tuo džiaugiuosi, manau, kadparodėme žmonėms, jog miške auga ne vien medžiai, kuriuos galima parduoti, bet vos vos – ir girios dvasią…

– Kokią matote senų Lietuvos girių perspektyvą?

– To reikėtų klausti politikų, kaip jie mato ir dėlioja tą Lietuvos miškų perspektyvą. Anksčiau miškai labiausiai kentėdavo nuo okupantų. Miškus galima iškirsti labai greitai, vos ne per savaitę, o atauga jie per šimtmečius. Kai miškai buvo iškirsti po Antrojo pasaulinio karo, tik dabar jie ataugo. Vis girdime: „Medžiai užaugo, peraugo, pūva – reikia skubėti kirsti“. Jeigu dabar iškirsime visus subrendusius miškus, tai situacija ir bus lygiai tokia, kokia buvo po okupantų. Tik anksčiau naikino kažkas kitas, o dabar – mes patys. Situacija liūdna ir sudėtinga… Nesakau, kad reikia uždrausti visus miško kirtimus – reikia žmonėms ir namų, ir stalų, ir malkų. Bet kai pasidomi, kur ta lietuviška mediena keliauja, dar liūdniau pasidaro.

– Dėl šio klausimo esate daugiau optimistas ar pesimistas?

– Aš esu tas, kuris nori kalbėtiapie tai. Ne sakyti, kad dabar viskas blogai, visi miškai bus iškirsti ir mes jų neturėsim. Labai tikiuosi, kad taip nebus, kad valdžios žmonės keis savo požiūrį ar piliečiai privers tai padaryti. Ir kad patys miškininkai garsiau ir drąsiau pradės kalbėti apie įvairiapusę miško reikšmę. Reikia skirti, kad kirtimų apimtis didina ne tie miškininkai, kurie gyvena miške. Kirtimo plotus padidino vyriausybė – ne žmonės, kurie dirba miške, o kurie dažnai net nenueina į mišką, sėdi, braižo ir skaičiuoja plotus bei pinigus. Pažįstu daug miške dirbančių girininkų, eigulių, kurie puikiai žino, kur koks retesnis vabaliukas gyvena, kur retesnio paukščio lizdas. Bet yra ir didžiulių girininkijų, kuriose oficialiai nėra žinoma nė vieno plėšriojo paukščio lizdo, jau nekalbant apie retus augalus ar vabzdžius. Nežinoma ar nenorima žinoti…

– Kaip manote, kokią tautiečių dalį jaudina šalies miškų būklė, jų išsaugojimas?

– Kuo toliau, tuo labiau tai jaudina įvairius žmones. Džiugina, kad jauni žmonės domisi tuo, renkasi bei išsako savo nuomonę. Juk kiek jaunimo atvyksta į piketus dėl naikinamų miškų? Daug. Tai leidžia tikėtis, kad ateina žmonių karta, kurie bus tvirti ir užtikrintai reikš savo požiūrį.

– Auga kompiuterinė karta. Manote, kad jai miškas bus įdomus?

– Mūsų darbas ją supažindinti su gamta, parodyti jos stebuklus, reikšmę. Nereikia, kad jie būtų miške. Svarbu, kad norėtų, jog gamta nebūtų naikinama, darytų įtaką žmonėms, kurie priima sprendimus. Todėl labai daug dėmesio skiriame jaunajai kartai. Parašėme su biologais metodinę medžiagą mokytojams, kaip su mokiniais žiūrėti, aptarti „Sengirę“. Didžiausią įtaką galima padaryti per moksleivius, nes jie imliausi, o vyresnio amžiaus žmones keisti jau sunkiau.

– Įspūdingą filmą apie Lietuvos sengires sukūrėte. O kas laukia toliau?

– Su ta pačia komanda kuriame internetinę platformą apie sengires. Kiekvienas namuose galės atsidaryti internetinę naršyklę ir matys mišką. Ir bus girdėti, kaip ten lapai šnara, paukščiai čiulba. Pavyzdžiui, jei prie kelmo išgirsti skrebėjimą, paspaudi, neri į kelmo vidų ir … žiūri, kaip vabalai gyvena. Jei kažkas suūkia – kyli į viršų ir gali stebėti pelėdų šeimynos gyvenimą. Skirtingai nuo filmo naujas projektas leis kiekvienam namuose ar darbe, ar net gatvėje patirti nors dalelę sengirės.

Filmo kūrybinė grupė pusę už filmą gautų pinigų ketina skirti seniems vertingiems miškams įsigyti. Kuriame fondą ir tikimės, kad jis gyvuos ilgiau nei medžiai gyvena. Neskubame, svarstome, rašome fondo veiklas, tuomet kreipsimės teisininkų konsultacijų, kaip teisiškai išgryninti dokumentus, jog būtų garantija – neliktų galimybių parduoti mišką. Kad jis liktų toks amžiams. Buvo ir anksčiau tokių idėjų, bet jos liko nerealizuotos dėl lėšų. Tad nusprendėme pusę Lietuvoje už bilietus gautų pinigų skirti naujam projektui, o kitą pusę – grąžinti miškui. Ir iš pirmo žvilgsnio fondui skiriama pinigų suma nėra maža (45 tūkst. eurų), tačiau su tokia tikrai neišgelbėsime Lietuvos miškų. Bet šia akcija norime parodyti, jog ne politikai ar valdininkai, o mes patys galime prisidėti prie miškų išsaugojimo. Įkūrę fondą kviesime žmones bei įmones prisidėti ir išsaugoti daugiau neįkainojamo Lietuvos turto.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės – ir Jūsų sumanymams, ir šalies sengirėms.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotraukos iš filmo „Sengirė“