Privatūs ir valstybiniai miškai: reikalingas esminis santykių perkrovimas

Privatūs ir valstybiniai miškai: reikalingas esminis santykių perkrovimas

Aplinkos ministerija antradienį, gruodžio 8 d., organizavo virtualią miškų politikos konferenciją-diskusiją “Lietuvos miškai po 2020: privačios nuosavybės ir viešojo intereso santykis miškų ūkyje“. Ši diskusija – jau trečiasis Aplinkos ministerijos organizuoto ciklo „Lietuvos miškai po 2020 m.“, skirto miškų politikos kryptims po 2020 m. išgryninti, renginys. Šįkart su miškų politikos formuotojais, privačių miškų savininkais, nevyriausybinių organizacijų bei kitais visuomenės atstovais diskutuota, ar valstybiniai ir privatūs miškai gali būti tvarkomi pagal tuos pačius principus, vadovaujantis tais pačiais teisės aktais, aplinkosaugos reikalavimais bei  kaip privatūs miškai turi atliepti visuomenės interesus, kokių priemonių imtis, kad pasitaikanti priešprieša tarp bendruomenių ir miškų savininkų išnyktų. Pasidalyta nuomonėmis ir apie I. Šimonytės vyriausybės programos užduotis miškininkystei – ar ambicingus tikslus galima įgyvendinti.        

Konferencijos dalyviams sveikinimo žodį tarusi aplinkos viceministrė Ligita Valalytė pasidžiaugė, kad diskusija toliau vyksta, nes miškų aktualija didėja geometrine progresija. “Tik tokiose diskusijose gali būti rastas privačių ir valstybinių miškų valdytojų sutarimas, koks bus privačių miškų ir valstybinių miškų santykis formuojant Lietuvos miškų politiką, kurią norime matyti ne tik keletą metų, bet ir artimiausiam dešimtmečiui. Lietuvos miškų sektoriui ir politikai reikalingi pokyčiai ir juos reikia įgyvendinti. Linkiu susidėlioti tuos punktus, kuriuos būtų galima įtraukti į nacionalinę politiką”,- linkėjo viceministrė.

Nuo istorijos iki dabarties

Pagrindinį pranešimą apie privačius miškus ir viešuosius poreikius juose perskaitė Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas dr. Nerijus Kupstaitis. Jis peržvelgė maždaug 100 metų istoriją ir vaizdžiai pažymėjo, kad  istoriškai privačių ir valstybinių miškų santykis riedėjo per kalnelius, o dabar  grįžtame į privačių miškų suvešėjimo laikotarpį. Ta istorinė situacija, anot jo, iš esmės lėmė, kokie privatūs miškai pradėjo formuotis po atkurtos Lietuvos nepriklausomybės bei iki šiol. Akivaizdžiai matyti, kad viešieji poreikiai privatiems miškams labai pasikeitė, o tarpukariu ir sovietmečiu didesnės patirties viešiesiems poreikiams tenkinti nebuvo.

Šiuo metu privatūs miškai užima apie 40 proc., yra išsibarstę po visą šalį, privačių savininkų skaičius siekia apie 255 tūkst., iš jų  85 proc. turi iki 5 ha miško, tačiau yra ir didelių ūkių, kurie tenkina pramonės užsakymus. Daug miškų plotų įeina į saugomas teritorijas.  

“Svarbu suvokti, kokia miško teikiamų naudų visuma – mediena, rekreacija, net nematerialioji miško vertė, ypač kai kalbame apie viešuosius poreikius, – pažymėjo pranešėjas ir priminė, kad valstybinis reguliavimas privatiems  miškams yra stipriai įtvirtintas, pradedant Konstitucija ir Miškų įstatymu.  

“Turime medienos ruošos kontrolės sistemą, savininko pareigą atkurti iškirstą mišką, taip pat labai ribotas galimybes pakeisti žemės naudojimo paskirtį, disponavimo ribojimus įsigyti sklypą pirmumo teise ir pan., bet svarbiausias poreikis – išlaikyti tvarius miškus ilgalaikėje perspektyvoje. Lietuvoje, beje, turime teisę lankytis privačiuose miškuose, savininkas gali tą uždrausti tik ypatingais atvejais, o apsaugos reglamentavimas taikomas vienodai visiems miškams”,- vardijo N. Kupstaitis.

Primindamas ekonominį reguliavimą ir ES paramą jis akcentavo, kad auga visuomenės netolerancija plyniesiems miško kirtimams, kuri daugiausia nukreipta į saugomose teritorijose vykdomą veiklą. Vis dėlto kompensavimas už apribojimus dažniausiai nedengia prarandamų pajamų.

”Akivaizdu, kad nepakanka vien kosmetinių priemonių, reikalingas naujas balansas tarp miško savininko poreikių ir viešųjų poreikių privatiems miškams. Privatūs miškai turi labiau prisidėti prie visuomenės interesų tenkinimo, tačiau visuomenė turi prisidėti prie miškų teikiamų naudų ir paslaugų apmokėjimo savininkams. Ne vien mediena turi būti pajamas savininkui generuojanti privataus miško nauda. Gali būti išmokos už anglies kaupimą ir absorbciją (Vokietijos pavyzdys), ūkinės veiklos ribojimų saugomose teritorijose kompensavimo mechanizmas, nebūtinų apribojimų ir neesminės veiklos priežiūros atskyrimas taip sumažinant veiklos sąnaudas  privatininkams ir valstybei. Pačiam miško savininkui reikia suteikti daugiau laisvės. Kol mes privatų savininką matysime kaip kenkėją, reikalai nepajudės”,- reziumavo miškų politikos formuotojas.

file:///C:/Users/Vartotojas/Downloads/NK_EE_vie%C5%A1asis%20interesas%20priva%C4%8Diuose%20mi%C5%A1kuose_2020-12-08-pp%20(1).pdf

Emocijos ir rinkoje įtvirtinta monopolinė valstybinė miškų nuosavybė

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis retoriškai klausė, ar įstengsime panaikinti dirbtinai eskaluojamą priešpriešą tarp privačios nuosavybės, miškininkavimo ir viešojo intereso. Jis pasisakė prieš perdėtas emocijas dėl klimato kaitos, miškų kirtimo, ūkininkavimo, kurios tik nukreipia dėmesį nuo svarbiausių spręstinų dalykų.

“Statistika rodo, kad mūsų miškų plotai padidėjo, kad miškų politikos sprendimai priimami nuosekliai ir miškai tvarkomi tvariai. Miškas – tai ne žemės ūkis, kur ciklas vieneri metai. Būtina  daugiau diskutuoti apie Miškų įstatymą, kuris galioja 25 metus, bet jau daug kartų taisytas ir koreguotas, nes miškai buvo visą laiką jautri tema. Miškas auga mažiausiai pusę amžiaus, tad tokie dažni keitimai netoleruotini”,- kalbėjo asociacijos vadovas.

Jo įsitikinimu, turi būti gerbiama konstitucinė nuosavybės teisė, turi būti balansas dėl apribojimų, o visuomenės poreikiams paimama tik įstatymų nustatyta tvarka. “Pas mus rinkoje įtvirtinta monopolinė valstybinė miškų nuosavybė, konkurencijos sąlygos su smulkiaisiais nevienodos…    Savininkui ypač svarbu savininkiškumo jausmas, kur tu gali investuoti, tvarkytis ilgą laiką ir perduoti mišką ateities kartoms. Negalima nekalbėti ir apie patriotiškumo jausmą, prisirišimą, būtinas  pasitikėjimas savininku ir nuosavybe”,- teigė A. Gaižutis. Jis vardijo, kad dabar miško naudojimo medžioklei teisė nusavinta, teisė atsidalinti bendraturčiams neproporcingai suvaržyta, teisė į privatumą ir poilsį savo valdoje neužtikrinta, nes priklauso nuo užklydusių prašaliečių, o pareiga iškuopti jų suverstas šiukšles įteisinta.

“Jei mes neturėsime konkurencingo miškų ūkio, tuomet visuomenė turi prisiimti pareigą dotuoti tas norimas veiklas. Reikia subalansuoti galimybes, norus ir poreikius. Reikia suvokti, kad  ir medžiapjūtė neatsiejama miško auginimo dalis… Apie numatomus veiksmus privatininkus būtina informuoti iš anksto, apribojimus kompensuoti pagal aiškius kriterijus, kad neliktų jokių pilkųjų zonų. O ūkinė veikla pagal ES gali būti ar net būtina ir saugomose teritorijose”,- pažymėjo pranešėjas.

Jo nuomone, miškų tematika užaštrinta ir dėl viešos komunikacijos, daug žurnalistų ir įvairių veikėjų turi sodybas miškuose ir nors nėra jo savininkai, sukelia triukšmą, kai pamato kokį kirtimą. Užsienyje, pavyzdžiui, yra sutartys, kiek bus atlyginta už naudojimąsi savininko  miško žeme.

file:///C:/Users/Vartotojas/Downloads/A_Gaizutis_2020_12_08%20misku-konfer.pdf

Reikalingas esminis santykių perkrovimas

Prof. Vilis Brukas iš Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto aptarė, ką apima viešasis interesas miškų ūkyje. Miško žemė mūsų šalies rinkoje vidutiniškai įkainojama apie 4 tūkst. eurų/ ha,  privačios miško žemės vertė siekia apie 3,5 mlrd. eurų, kas atitinka  apie 7 proc. BVP. Deja,  konstitucinis teisingumas lietuviškai miškų privatininkų atžvilgiu dar primena bolševikinį mentalitetą. Miškų politiką Aplinkos ministerijoje formuoja  2-3 žmonės, o Valstybinės miškų tarnybos 100 inspektorių kontrolierių divizija pasiruošusi savininką nubausti, vyrauja per daug suvaržymų.

Iš teigiamų dalykų pranešėjas paminėjo ES paramą, be to, prieaugio ir kirtimų santykis  per pastarąjį dešimtmetį privačiuose miškuose – 60 proc., valstybiniuose   – 64 proc. rodo, kad privatūs miškai nėra niokojami. Apklausus  neatsirado savininkų, kurio tikslas būtų išnaikinti savo mišką.

“Reikalingas esminis santykių perkrovimas tarp privataus ir valstybinio miškų ūkio – paskelbti moratoriumą tolesniems veiklos apribojimams be pilnos kompensacijos už nuostolius, peržiūrėti valdymą su kuo mažesniu reglamentavimu”,- siūlė jis.

Tam pritarė ir Aidas Pivoriūnas, Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius, tačiau be revoliucijų. Tuo tarpu Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus vedėjas· Gintaras Pušneraitis tikino, kad “nereikia mūsų įsivaizduoti su bizūnu”, o kiti diskusijos dalyviai pažymėjo komunikacijos trūkumą, nes miško savininkų įvairovė labai didelė.  Be to, gamtos išsaugojimas – nėra nieko nedarymas. Savininkui reikia iš kažkur gauti lėšų – ar kertant, ar tikintis paramos. Reikia pagalvoti apie nuosavybės atkūrimui rezervuotus miškus ir  tikslingiau juos panaudoti, taip pat ir Natura buveinių tinklui.

AM Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius kalbėjo apie kylančias bendruomenės ir miško savininkų įtampas dėl, pavyzdžiui, vandens pakrantės želdinių ar kaime esančio privataus miškelio iškirtimo. “Nėra teisiniuose aktuose ramaus būdo, kaip išspręsti panašias konfliktines situacijas. Reikia siūlyti sukurti tokį teisinį mechanizmą, kad būtų atlyginama atidedant kirtimą”,- mano jis ir pažymėjo, kad apribojimai – brangus malonumas. Visuomeninis užsakymas miškų politikai jau  pasikeitęs, visuomenė pasikeitusi, tad nebus kaip anksčiau, turi būti sustiprintas ir miškų politikos padalinys, o lėšų privatiems miškams išpirkti ar apribojimams kompensuoti reikėtų paieškoti ir pačioje miškų ūkio sistemoje.

file:///C:/Users/Vartotojas/Downloads/%C4%AE%C5%BEvalgos%20atei%C4%8Diai_Vilis%20Brukas%20(1).pdf

Atsakymai į klausimus ir reziumė apie Vyriausybės programą

Ar ateityje bus numatytos kompensacijos dėl apribojimų, nes  naujos Vyriausybės programoje numatytas saugomų teritorijų plėtimas. Joje nustatytas siekis iki 2024 m. Lietuvos miškiningumą padidinti iki 35 proc. (šiuo metu – 33,7 proc.). Ar  ketveri metai pakankamas laiko tarpas šiam siekiui pasiekti? Europoje nyksta bioįvairovė, privatūs miškai sudaro apie pusę Lietuvos miškų, tai ne tik mediena, bet ir gyvenamoji aplinka gyviems organizmams. Ar miško savininkai savo nuožiūra tvarkydami  miškus užtikrins bioįvairovės išsaugojimą – tokius pagrindinius klausimus pateikė diskusijų klausytojai.

Nerijus Kupstaitis sakė, jog apklausa rodo,  kad pasiekti tokį miškingumą per trumpą laiką nerealu, nebent iš esmės būtų peržiūrėti žemės ūkio prioritetai dėl miškingumo didinimo. Tačiau jei bus tęsiama dabartinė politika –  nerealu. Vis dėlto daug kas priklauso nuo nacionalinio susitarimo, o įgyvendinant Vyriausybės užduotis sunkiausia bus dėl finansų, kompensavimo. Beje, šiandien nėra sutariama, ką vadiname griežta apsauga ir ar nieko nedarymas yra apsauga.

Aidas  Pivoriūnas  priminė, kad pagal ES ataskaitą miškuose yra mažiausia problemų dėl biologinės įvairovės užtikrinimo, pas mus taip pat mažiau tokių bėdų, nes metų metais ji didėjo. Žmogus taip pat yra biologinės įvairovės dalis, ypač jo poreikiai turi būti atspindėti  stiprinant regionus. Jis pasisakė ir už privalomą miškininkystės mokymą mokyklose. Vyriausybės programa – tai populistiniai teiginiai, trūksta pagarbos privačiai nuosavybei.

Algis Gaižutis priminė, kad  ES griežtą apsaugą supranta ne kaip nieko neveikimą, o priešingai – kaip ūkininkavimą išsaugant tam tikras rūšis.

Jakaterina Rojaka siūlė padidinti švietimą visuomenei apie aplinkosaugą. Ji norėtų daugiau individualaus požiūrio į kiekvieną savininką.

Vilio Bruko nuomone, Vyriausybės progamoje su procentais einama į kiekybę, o ne kokybę. Štai Švedijoje žvėrys priklauso miško savininkui, o Lietuvoje valstybei, švedai išnuomoja plotus ir už tai gauna pajamų, o Lietuvoje medžioklės teisių nusavinimas daro didelę žalą. Miško savininkas yra pirminis partneris, su kuriuo reikia palaikyti dialogą.

Parengė Angelė Adomaitienė