Profesorius Vitas Marozas: „Jei dirbsi mėgstamą darbą, gyvenime lydės sėkmė“

Apie ką kalba miestai. I dalis
8 gruodžio, 2021
Rimantas Prūsaitis: “Miškininkystei padėjau tašką, bet…”
8 gruodžio, 2021

Profesorius Vitas Marozas: „Jei dirbsi mėgstamą darbą, gyvenime lydės sėkmė“

Šiandien prof. dr. Vitas Marozas – Vytauto Didžiojo Universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas. Jei skaičiuotume ir studijų laikotarpį, tai šioje mokslo šventovėje praleisti33 metai. Skaičius simboliškas, o gal lemtingas… Kalbamės apie skaičius, mokslus, gyvenimą ir svajones su neseniai išrinktu Miškų ir ekologijos fakulteto dekanu.

Baigėte tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją, likote dirbti ten, kur mokėtės, tik pavadinimas jau buvo kitas Aleksandro Stulginskio universitetas. Papasakokite apie savo kelią į su miškais, su ekologija susijusias studijas ir pokyčius mokslo įstaigoje. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima gamta, ekologija, miškas?

Įstojau į Žemės ūkio akademiją. Per minėtą laikotarpį pavadinimas keitėsi ne kartą – Žemės ūkio universitetas, Aleksandro Stulginskio universitetas, dabar VDU Žemės ūkio universitetas. Pradėjau studijas unikaliu laikotarpiu – kai Lietuva kilo į nepriklausomybės kovą. Viskas keitėsi taip greitai – laisvėjo gyvenimas, buvo galima sakyti, ką galvoji, išvykti į Vakarų Europos šalis. Kartu su nepriklausomybe kilo ekologinis judėjimas, pamename ekologinius žygius, protestus prie pramonės gigantų. Miškų fakultete jau gerokai anksčiau buvo pradėtas dėstyti gamtos apsaugos, vėliau ekologijos kursas. 1994 m. nutarta fakultete pradėti ekologijos studijas, priimti pirmieji ekologai. Dar būdamas doktorantas pradėjau dėstyti miško ekologiją bei tipologiją, vėliau biologinės įvairovės apsaugą – iki šiol tai yra kertiniai mano dėstomi dalykai.

Studijuodamas dar pirmajame kurse, susidomėjau botanika – mokslu apie augaliją – ir iki šiol visa mano mokslinė veikla, tyrimai susieti su miško botanika, augalija, miško ekologija. Doktorantūroje tyriau Pietų Lietuvos ąžuolynų augaliją, vėliau –įvairių miško trikdžių įtaką miško augalijai.

Kodėl pasirinkote studijas būtent šioje mokslo įstaigoje? Kuo jos sužavėjo, kuo patraukė? Kokie prisiminimai išlikę iš studijų laikų? 

Dar mokydamasis mokykloje domėjausi gamta, Užaugau gražiose Šventosios slėnio apylinkėse ties Užpaliais. Netoli namų driekėsi miškai, mėgau juose vaikščioti, įdomu buvo stebėti rūšis.

Biologijos mokytoja pastebėjo mano susidomėjimą gamta ir kartą pasiūlė sudalyvauti rajoniniame miškininkų konkurse. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su miškininko profesija. Nesu iš miškininkų dinastijos, giminėje miškininkų nebuvo, tačiau miškininkystė kažkuo sužavėjo, pradėjau daugiau domėtis. Miškininkystę galima buvo studijuoti tik Kauno Žemės ūkio akademijoje, tad pasirinkimas buvo aiškus. O galimybių buvo įvairių, sekėsi tikslieji mokslai: matematika, fizika, chemija. Tuo metu išpopuliarėjo informatika, draugas stojo Kaune į taikomąją matematiką, siūlė stoti kartu, bet mane labiau traukė miškininkystės studijos.

Aš buvau ir likau tos nuomonės, kad savo profesiją turime rinktis pagal tai, kas patinka, kas traukia, kelia teigiamas emocijas. Niekada neatspėsime, kuri profesija yra ar bus naudingiausia, pelningiausia ar prestižiškiausia, bet jei dirbsi mėgstamą darbą, gyvenime lydės sėkmė.

Stažavotės ne vienoje užsienio šalyje: Suomijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Labai jaunas tapote profesoriumi. Šiandien jau draugaujate su tolimosios Japonijos Hokaido universiteto Žemės ūkio fakulteto mokslininkais, ketinate vykdyti bendrą mokslinį projektą – klimato kaitos poveikio miško medžiams tyrimą, kuris būtų atliekamas ir Lietuvoje, ir Japonijoje. Kas skatina ir kaip Jums pavyksta užmegzti ryšius? Ar dirbant bendrus darbus turi įtakos asmeniniai ryšiai, pažintys, draugystė?

Lietuvai tapus nepriklausoma, atsivėrė galimybės stažuotis Vakarų Europos universitetuose, dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose kursuose, seminaruose. Kaip tik pradėjau studijuoti doktorantūroje, įdomu buvo susipažinti su kitų šalių miškininkyste, tyrimais, taigi stengiausi išnaudoti galimybes nuvykti į stažuotes, dalyvauti seminaruose, konferencijose. Pirmoji mano stažuotė buvo Helsinkio universiteto tuometiniame Žemės ir miškų fakultete. Įspūdį padarė Helsinkis, juk tuo metu skirtumas tarp Lietuvos ir Suomijos buvo didžiulis. Bendraujant mezgasi pažintys – juk planuojant bendrus tarptautinius projektus pirmiausia pagalvoji apie tos srities kolegas, mokslininkus, kuriuos pažįsti. Paprastai geriausios idėjos gimsta nuoširdžiai diskutuojant susirinkus seminare ar konferencijose. Dabartinė situacija, dėl COVID-19 pandemijos žmonės uždaryti ir gali susisiekti tik nuotoliniu būdu, parodė gyvo bendravimo reikšmę ir poreikį.

Šiandien daug kalbama apie tai, kad ne vienos aukštosios mokyklos reitingai krenta. Viešoje erdvėje dažnai kalbama apie žemą studentų žinių lygį, paviršutiniškumą, ne visur susirenka ir toks studentų skaičius, koks būdavo prieš dešimtmetį ar anksčiau. Kokios, Jūsų nuomone, to priežastys? Kaip galima padėti tiems studentams, kuriems globalus, skubantis, triukšmingas pasaulis trukdo suvokti tai, kas aplink vyksta, suprasti, ko jie nori iš gyvenimo?

Nesakyčiau, kad aukštosios mokyklos reitingai krenta, tiesiog keičiasi kartos, supratimas. Dabar jaunimas kitoks – laisvas, turi daug įvairių galimybių pasirinkti. Nesutinku su tais, kurie mano, kad universitetinis mokslas yra tik nedaugeliui – elito išrinktiesiems atstovams. Jis turi būti prieinamas visiems. Jaunimui svarbu turėti tikslą, atrasti savo kelią, eidamas juo jaunas žmogus pasieks geriausių rezultatų. O surasti kelią gali padėti asmenybės, iškilūs žmonės. Tokių miškininkų tikrai turime.

Jums tapus Miškų ir ekologijos fakulteto dekanu, buvo linkėta kelti miškininko profesijos prestižą. Kaip ketinate tai daryti?

Pastaruoju metu dažnai kalbame apie sumenkusį miškininko profesijos prestižą. Šiuo metu vyksta gana dideli pokyčiai visuomenėje, galu gale, nuolat kalbame apie klimato kaitą, „žaliąjį kursą“. Visuomenė vis daugiau kreipia dėmesį į savo aplinką, nori turėti daugiau įtakos sprendimams. Na, o miškininkas gana konservatyvus ir tai nėra blogai, juk miškas auga šimtus metų: šiandienos darbų rezultatus pamatysime po šimtmečio. Dažniausiai problemos kyla iš nežinojimo, nesupratimo. Reikia sudaryti galimybes visiems geriau susipažinti su miškininko profesija. Juk miškininkai padaro daug gerų darbų visiems, tai parodykime juos.

Pirmo kurso studentai ypač viltingai žvelgė į naują dekaną, tikėdamiesi pagalbos ir globos. Kaip sekasi pirmaisiais mėnesiais tarp savų, tačiau naujame poste?

Daug naujų darbų, reikia susipažinti, išsiaiškinti, nemažai ir mokytis. Noriu tęsti geriausias fakulteto tradicijas, kurių yra tikrai nemažai, reikės ir pokyčių, norėtųsi, kad jie būtų pozityvūs.

Koks apskritai Miškų ir ekologijos fakulteto įnašas į Lietuvos miškininkystę, be to, kad čia rengiami šios srities specialistai?

Miškų ir ekologijos fakultete rengiami miškininkystės ir ekologijos krypčių specialistai. Fakulteto dėstytojų ir mokslininkų indėlis ir į šios krypties mokslą – didelis. Pasiekta ne tik nacionalinio, bet ir tarptautinio lygmens rezultatų. Įvykdytas ne vienas tarptautinis projektas. Fakulteto dėstytojai ir mokslininkai aktyviai dalyvauja teikiant ekspertines paslaugas, konsultuoja Aplinkos ministerijos, Valstybinės miškų urėdijos ir kitų įstaigų, organizacijų specialistus.

Didelę dalį savo laiko skiriate mokslui, dabar gavote nemažą administracinių reikalų lagaminą. Ar pasiliekate vietos laisvalaikiui?

Tapus dekan, administracinis darbas dominuoja, veiklos tokios įvairios, kad reikia būti labai universaliam. Laisvu laiku stengiuosi pabūti gamtoje, išeiti pavaikščioti.

Pafantazuokime: žuvelė iš Kauno marių ar Baltijos jūros siūlo išpildyti bet kokį vieną Jūsų troškimą… Koks jis būtų?

Jų tiek daug, kad žuvelę paleisiu ir neišpildžius troškimo.

Ar tiesa, kad kiekvienas esame savo likimo kalvis?

Tikiu, kad svarbiausius gyvenimo įvykius lemiame patys.

Kokia asmenybė Jus įkvepia ar žavi?

Iš miškininkų – miškininkystės pradininkas Lietuvoje Povilas Matulionis.

Ko palinkėtuėte kolegoms dėstytojams ir studentams?

Pirmiausia – pozityvaus požiūrio, ko šiuo metu mums labai trūksta. Išklausykime vienas kitą, kalbėkime ir tada geriau suprasime vieni kitus.

Parengė Rūta Steponaitytė