R. Vitkauskienė:„Medelyne kiekviena diena kitokia“

spalio 13, 2017
Miškas miškininkei atstoja Dievą ir bažnyčią
spalio 12, 2017
Švenčioniškiams biokuro ruošą trikdė pernelyg įšlapę miškai
spalio 16, 2017

Daugiau nei dešimtmetį Kaišiadorių miškų urėdijos medelynui, įkurtame Žiežmarių girininkijos Strošiūnų šile, vadovauja Regina Vitkauskienė. Prieš tai – nuo 2003 iki 2006 metų – ji užėmė medelyno viršininko pavaduotojos pareigas, dar anksčiau dirbo urėdijos miško atkūrimo punkte meistre, o savo gyvenimą ir veiklą su urėdija susiejo 1995 m., įsidarbinusi  sandėlininke. Tuomet laimingo atsitiktinumo ir šeimyninių aplinkybių dėka ji surado savo tikrąjį pašaukimą – tapo miškininke.

 

Kaišiadorių miško medelynas plyti strategiškai labai geroje vietoje – beveik pačiame miškų urėdijos centre, apie 2 km nuo Vilniaus-Kauno autostrados. Jis užima 29 ha, iš jų 25 ha produkuojamą plotą, yra  aprūpintas visa reikiama sodmenų išauginimo, iškasimo ir laikymo technika bei įranga, turi du šiltnamius, daugiau nei prieš metus įrengtą stacionarią automatinę laistymo sistemą. Dabar visi medelyno sklypai laistomi naktį – taip taupoma elektros energija ir vanduo, o augalai  patiria mažiau streso dėl temperatūros skirtumų. Kasmet medelyne auginama apie 4–5 mln. miško sodmenų bei apie 1–1,5 mln. realizuojama. Jis priklauso perspektyvių medelynų grupei ir toliau bus plėtojamas bei modernizuojamas.

 

Kėlėsi iš sklypų į vieną centrą

 

Nuo p. Reginos namų iki medelyno – beveik 20 km, tokį atstumą kasdien, net per savaitgalius vasaros sezono metu pirmyn ir atgal įveikia medelyno viršininkė.

 

„Vasarą ištisai darbas ir darbas, nes turime šiltnamius, tai savaitgaliais važiuoju pažiūrėti, ar veikia automatinis laistymas ir visa kita. Technologijos brangios, elektroniką gali sutrikdyti ir griaustinis,  tad nuolat prižiūriu. Šiltnamiuose ir visame medelyne darbų ciklas toks, kad atsikvėpti galime tik žiemą. Tuomet visi atostogaujame, remontuojame techniką, o kitu metų laiku galiu ištrūkti tik kokiai savaitei“, –  sako  R. Vitkauskienė.

 

Šiuo metu medelyne dirba dvi moterys ir trys traktorininkai, kurie vykdo ir kitas urėdijos užduotis, o sezoniniams darbams samdomi du vietiniai rangovai, laimėję konkursą. Anot  p. Reginos, gerai,  kad du pagalbininkai, nes yra konkurencija ir vieną su kitu galima palyginti. Darbymečiu iš viso medelyne triūsia apie 40–50 žmonių. Vasarą lieka 12 rangovų darbininkių ir dvi medelyno. Šiltuoju metu pagrindinis užsiėmimas – ravėjimai, rudenį – sėjinukų persodinimas, sodinukų iškasimas bei paruošimas parduoti ar patiekti girininkijoms ir pan., o pavasarį didysis darbymetis užgriūva  balandį, kartais sodinukų kasimas miškasodžiui prasideda ir kovą.

 

„Kai pradėjau vadovauti medelynui, jame dirbo šešios moterys ir trys traktorininkai, bet sodmenų buvo daug mažiau, visai kiti skaičiai, kurie nuo tūkstančių išaugo iki milijonų. Be to, medelynas buvo išsimėtęs per šešias vietas, buvo gana sunku, bet susitvarkiau. Dabar masyvas vienoje vietoje, visai kitos sąlygos ir technologijos, patogus privažiavimas“, – apie pokyčius kalba p. Regina ir priduria, kad dirbti medelyne jai visuomet buvo įdomu.

 

„Man kiekviena diena vis kitokia, mėgstu būti gamtoje, nes esu kaimo vaikas. Gimiau ir užaugau labai gražiame Lietuvos kampelyje – Rumšiškėse, medelyno aplinka irgi labai maloniai nuteikia, be to, man patinka ne sėdimas, o judrus darbas“, – įdomia profesija džiaugiasi medelyno vadovė.

 

Į miškininkystę ją atvedė, galima sakyti, atsitiktinumas, bet be meilės gamtai ir augalijos pasauliui kažin, ar juo būtų nueita.

„Buvau dekretinėse atostogose, auginau dukrą, o prieš tai dirbau kolūkių susivienijime sandėlyje – išduodavau prekes kolūkiams. Jie tuomet buvo naikinami ir nežinojau, ar ten sugrįšiu. Kai dukrai artėjo treji metukai, man pasiūlė sandėlininkės vietą urėdijoje. Na, ir susigundžiau. Čia išdirbau trejus metus,  po to pasiūlė meistrės pareigas miško atkūrimo punkte. Man tas darbas buvo mielas, traukė toliau gilintis į miškininkystę, tad kartu ir mokiausi – 2003 m. baigiau Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją, tuomet tapau medelyno viršininko pavaduotoja, o vadovui išėjus į pensiją, užėmiau jo vietą“, –  apie karjeros pokyčius mena  R. Vitkauskienė. Esą dar jaunystėje, kai į darbą važiuodavo pro miškų urėdiją, vis svarstydavo, įdomu, ką jie šiandien ten daro. Pradžia urėdijos sandėlyje irgi žadino smalsumą – pjūklai, įvairios detalės, įranga, be to, ir juos valdantys žmonės.

 

Įsisavinti miškininkystės žinias, anot p. Reginos, reikia etapais per keletą metų. Pavyzdžiui, kad ir sėklų rinkimą – reikia stebėti plantacijas, laiką, be to, gilių, kankorėžių ar kitas derlius uždera ne kasmet.

 

Iš viso Kaišiadorių urėdijos pušies, eglės, juodalksnio, liepos ir ąžuolo sėklinės plantacijos, kurios yra medelyno viršininkės žinioje, užima apie 30 ha. Kažkada buvusių dekoratyvinių augalų vietoje sėklinės plantacijos įveistos iš Dubravos eksperimentinėje mokomojoje miškų urėdijoje išaugintos selekcinės medžiagos. Surinktos sėklos taip pat keliauja į Dubravą, kur saugomos šaldytuvuose pagal partijas, sertifikatus ir kitus reikalavimus. Paprastai čia eglės bei pušies kankorėžiai ir išaižomi.

 

„Į sėklines plantacijas daug darbo įdėta. Šiuo metu iš jaunesnių plotų dera juodalksnis, sėklas renkame jau kokius ketverius metus ir net parduodame, surenkame iki 20 kg, taip pat iš ąžuolo plantacijos jau pasirenkame gilių, gerai dera eglės, pušys, daugiau nei dvi dešimtys liepų. Turime turėti sėklų kokiems 5–7 metams, nes ne kasmet jų pribręsta. Apie sėklų rinkimą privalome pranešti Valstybinei miškų tarnybai, viską užregistruoti. Pavyzdžiui, eglės ir pušies kankorėžius nuo 9 m aukščio keltuvo renka moterys, turinčios aukštalipių pažymėjimus, o giles renka nuo žemės, kai pradeda byrėti. Šis darbas tarsi žaidimas, bet reikalauja didelio kruopštumo“,– aiškina p. Regina.

 

Savo surinktų aukštos selekcinės vertės sėklų medelynas iš Dubravos saugyklos pasiima pagal poreikį ir kasmet išaugina sodmenų ne tik Kaišiadorių urėdijos miškams atkurti, bet jų parduoda ir privačių miškų savininkams, kitoms urėdijoms, taip pat eksportuoja. Pavyzdžiui, prieš keletą metų net iki 1 mln. eglučių sodinukų buvo tiekiama švedams, po pertraukos šiemet vėl pasirašyta sutartis – spalį 300 tūkst. žaliaskarių  iškeliaus į šią šalį.

 

Urėdas kolegę giria

 

„Kaip miškininkė Regina išaugo urėdijos kolektyve. Ji gera organizatorė, protinga, draugiška, linksma, aktyvi, labai kruopšti. Ateidama į sandėlį jau turėjo šio darbo įgūdžių,  pas ją labai tvarkingai buvo sudėtos visos medžiagos, viskas laiku padaryta. Miško atkūrimo punkte ji buvo atsakinga už daigyno priežiūrą, įgijo praktinės patirties, tapo diplomuota specialiste ir visiškai pelnytai medelyno viršininko pavaduotoja, vėliau – viršininke“, – apibūdina kolegę Kaišiadorių miškų urėdas Stasys Truskauskas.

 

Per  kelias vietas išmėtytus daigynus į vieną, gerokai modernesnį medelyną Žiežmarių girininkijoje nuspręsta kelti 2003 m.: iš lengvo priesmėlio dirvos išrauti kelmai, įrengtos lietinimo sistemos, pastatyti  šiltnamiai.

 

„Viskas vyko jai viršininkaujant, tačiau įsisavinant medelyną darbo pakako visiems. Dabartinė ekspozicija labai gera, lygioje vietoje, be to, žemė čia anksti įšyla ir pavasarį greičiau galima pradėti darbus. Pagal vietą – tai vienas iš geriausių medelynų su derlingu dirvožemiu, nes išrovę kelmus juos sumalėme, sumaišėme su durpėmis ir paruošėme gana daug komposto, kuriuo nuolat geriname dirvą“, – aiškina urėdas.

 

Šiemet rugsėjį  urėdija pasirašė sutartį dėl patogių stacionarių statinių projektavimo medelyne. Bus statomos administracinės, buitinės, sodmenų rūšiavimo patalpos, šaldytuvas. Projektą,  kuriam skirta 55 tūkst. eurų, rengia projektuotojai iš Kauno, o kitąmet turėtų prasidėti statybos darbai.

 

Greičiausiai pildysis ir tolimesnė p. Reginos svajonė, kuri labai žemiška auksinį jubiliejų atšventusiai moteriai – norsi ramybės ir turėti darbą, nes dėl urėdijų reformos, anot jos, gyvenama įtampoje. Ta ramybė ir būtų, jei turėtų mylimą darbą iki pensijos.

 

Jos sūnus su šeima jau dvylika metų gyvena Airijoje ir nerimaujančią mamą kalbina pas save.

 

„Tikrai labai nenorėčiau emigruoti, tai tik kraštutiniu atveju. Planuoju pas jį nuvažiuoti per atostogas. Įprastai jas leidžiu Lietuvoje –  Birštone, Druskininkuose, esu buvusi ir Egipte, Turkijoje. Bet miela ir namuose pailsėti, paslidinėti, paplaukioti baseine, pasivaikščioti su šuneliu

Jošiu. Laisvalaikio ne tiek daug – dar turiu sodą, šiltnamį, ypač patinka grybauti, paskaityti gerą knygą, pasiklausyti muzikos, pažiūrėti filmą. Su urėdijos kolektyvu taip pat stengiuosi visose šventėse, išvykose sudalyvauti“, – kalba veikli moteris.

 

Ji džiaugiasi, kad netoliese – Elektrėnuose – gyvena antroji atžala ir kad dukra gana dažnas svečias mamos namuose. Išpuoselėti daigelį ir išsaugoti savo žemėje –  didelė laimė.

 

Angelė Adomaitienė     

 

Marijono Bernotavičiaus foto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *