Reforma negirdint miškininkų – taktinė klaida

Vadybos klasika teigia, kad vykdant reformą ir siekiant, kad ji pasisektų, į sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesą būtina įtraukti toje sferoje dirbančius žmones. Nieko nėra blogiau, nei bukas nurodymas, ką privaloma daryti – tuomet pasipila klaidos, nepritarimas, tarpusavio kaltinimai. Tai, kad Aplinkos ministerija stumia valstybinių miškų valdymo pertvarką nesitardama su miškininkais ir negirdėdama jų argumentų, yra didelė taktinė vadybos klaida, mano Lietuvos biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) valdybos narys, Pasaulio biomasės energetikos asociacijos (WBA) prezidentas Remigijus Lapinskas.

LITBIOMA atstovas prisimena virsmą Lietuvos šilumos ūkyje padariusio biokuro sektoriaus plėtotę ir įžvelgia keletą rimtų klaidų, galinčių išbalansuoti kompleksinio miškų ūkio valdymo sistemą bei neigiamai paveikti ir biokuro rinką.

„Biomasės energetikos plėtotojai Lietuvoje dirba nuo 2003 metų. Be valstybinių miškų valdytojų pagalbos, supratimo, teisingo biomasės energetikos plėtros vertinimo biokuro revoliucija nebūtų įvykusi. Tuomet vyko miškininkų, energetikų, verslininkų diskusijos, jog menkavertę medieną bei kirtimo atliekas reikia nukreipti į šią sritį ir sulaukėme urėdijų bei mokslininkų palaikymo. Buvo atlikti išteklių tyrimai, aptarti biomasės panaudojimo būdai ir metodai, organizuoti švietimo seminarai. Dabar biokuro gamybos iš miško žaliavos modelis veikia labai sėkmingai“, – akcentuoja R. Lapinskas.

Jo įsitikinimu, valstybinių miškų sistemos darbuotojai, kurie įgijo atitinkamą išsilavinimą ir žino, kaip dirbti miške, ypatingai svarbūs. Miškai – didžiulis Lietuvos turtas, o teisingą ekonomikos, aplinkosaugos, visuomeninių, socialinių ir kitų funkcijų vykdymą gali užtikrinti tik tam pasišventę žmonės, turintys žinių bei gebėjimų teisingai numatyti ateitį ir plėtoti miškininkystės užduotis.

Žalinga skaldyti miškininkų bendruomenę

WBA prezidentas sako, kad jis nėra pernelyg įsigilinęs į numatomą miškų ūkio valdymo optimizavimą, todėl negalįs tiksliai pasakyti, kiek urėdijų iš viso turėtų būti, tačiau jį stebina, kas vyksta šios reformos kontekste.

„Miškininko profesija yra niekinama, prieš paskelbiant projektą pasipylė gausybė straipsnių, ypač prieš urėdus ir kitus vadovus. Tokia reformos eiga kvepia arba kažkieno interesais, arba nesupratimu. Tikėtis teisingos ir geros reformos niekinant žmones, kurie dirba miške, tai didžiulis nesuvokimas ir klaida. Nuneigti miško darbuotojų pridėtinę vertę, jų reikšmę valstybės turtui, apipilti purvais – iš principo neteisinga ir žalinga“, – mano pasaulinės organizacijos vadovas.

Jam nesuprantami bandymai suskaldyti miškininkų bendruomenę. Aplinkos ministerija savo straipsniais ir kreipimaisiais tiesiog skatina žemesnės grandies miškininkus atriboti nuo specialistų. Nuolat kartojama, kad reforma tikrai nepalies eigulių ir girininkų, bet palies personalą – urėdus, pavaduotojus, vyr. miškininkus ir kitus specialistus, taip pat buhalterijos darbuotojus, kurie, beje, nėra biurokratai, o valstybės tarnautojai, vykdantys tam tikrą valstybės priskirtą funkciją.

„Tokia taktika mane labai neramina. Iš esmės ir urėdo, ir vyr. miškininko darbo vieta yra miške, matyt, dalis jų taps planuojamų padalinių vadovais ar vadybininkais. Lietuvoje jau tradicija valstybinėse miško įmonėse dirbančius vadovus vadinti urėdais – tai susiję su šalies valstybingumo istorija ir patriotizmu. Būtų gražu išsaugoti šį pavadinimą“, – teigia R. Lapinskas.

Dar vienas akcentas – urėdijų ūkinė veikla tikrai nėra prasta. Neseniai vykusioje metinėje Lietuvos ekonomikos konferencijoje paskelbta valstybės įmonių (energetikos, transporto ir kt.) grąža nuo valstybės turto yra net mažesnė nei urėdijų. Tad teiginiai, kad valstybės miškai valdomi neekonomiškai – melagingi ir klaidinantys visuomenę.

Sumaišties esmė – gilesnė

Anot pašnekovo, visos šios sumaišties prasmė ir esmė gilesnė.

„Mes matome, kad į sprendimų priėmimą įtraukiami žmonės, kurie tam tikra prasme suinteresuoti valstybinių miškų darbu, iš esmės medienos perdirbimu, o jų tikslas – galimybės įsigyti medienos pigiau. Latvijoje, pavyzdžiui, veikia aukcionai, bet juose dalyvauja tik stambiųjų ratas ir mažasis rinkos dalyvis medienos neįsigyja, tad yra priverstas ją perpirkti iš didžiojo su jo antkainiu. Tokiu būdu sukurta labai komplikuota sistema“, – aiškina biomasės perdirbimo atstovas ir priduria, kad jau daugelį metų mato stambiųjų perdirbėjų tendenciją neprileisti LITBIOMA įmonių prie biokuro išteklių.

Asociacijos siūlymu, miškų valdymo optimizavimas turėtų remtis labai gilia analize, antra – nesiekti trumpalaikės naudos, trečia – įtraukti miškininkus į šį procesą.

Kur yra rezervų ir Aplinkos ministerijai vertėtų atkreipti dėmesį? Dabar apie 10 proc. šalies miškų rezervuota nuosavybės grąžinimui ir juose nieko nedaroma.

„Šią klaidą reikia kuo skubiau atitaisyti, nes ten didžiuliai biokuro ir medienos rezervai – apie 200 tūkst. ha miškų šiandien nenaudojami ūkinėje veikloje ir neduoda valstybei naudos. Dalį plotų būtų galima priskirti urėdijoms pagal atitinkamą teritoriją, kitus kuo skubiau grąžinti ar parduoti ir atsiskaityti su žmonėmis pinigais“, – siūlo K. Lapinskas.

Biokuras – perspektyvi pramonės šaka

2016-aisiais pirmąkart biokuras šalies centralizuotoje šilumos tiekimo sistemoje užėmė didesnę dalį nei gamtinės dujos ir sudarė beveik 65 proc. Planuojama, kad po kelių metų biokuras patenkins apie 80 proc. šalies šildymo poreikio, o ateityje užtikrins visą poreikį. Dabar metinė biokuro pramonės apyvarta sudaro daugiau nei 400 mln. eurų, iš jos eksportas siekia apie 100 mln. eurų. Į užsienį eksportuojamos biokuro technologijos ir įranga, taip pat biomasės granulės ir briketai. Iš viso biokuro pramonės sektoriuje dirba apie 7,5 tūkst. žmonių, kurių skaičius augs iki 10 tūkst.

UAB „Tauragės šilumos tinklai“ šiuo metu yra viena moderniausių šilumos gamybos įmonių Lietuvoje ir 99 proc. šilumos Tauragei tiekia iš biokuro. Šilumos tinklų direktorius Mindaugas Nevardauskas primena, kad miesto katilinė kūrenti biokurą pradėjo 2003 metais – viena pirmųjų Lietuvoje. Savivaldybės valdomi „Tauragės šilumos tinklai“ turi penkias katilines, pagrindinė centrinė Beržės katilinė turi 8 ir 12 MW biokuro katilus. Biokurą katilinei tiekia trys tiekėjai, vienas iš jų – Tauragės miškų urėdija, kuri pati mala skiedras. Vietinė lentpjūvė biokurą ruošia iš medienos atliekų, taip pat katilinę aptarnauja dar vienas privatus biokuro gamintojas.

„Visą biokurą įsigyjame per biržą. Iš Tauragės miškų urėdijos pagal konkurencingą kainą joje nuperkame apie 25 proc. visos reikalingos masės. Mes džiaugiamės tokiu tiekėju, nes tenkina ir kuro kokybė, ir terminai, greitai išsprendžiamos kylančios problemos, ko kartais negali pasakyti apie privačius partnerius“, – urėdiją giria M. Nevardauskas.

Pasak jo, įmonei ir miestui labai svarbu, kad būtų užtikrintas biokuro tiekimas konkurencinga kaina. Šiuo atveju urėdija turi privalumų, nes yra šalia ir pervežimo kaštai nedideli, be to, yra įsigijusi modernią biokuro ruošos ir transportavimo techniką.

„Sunku pasakyti, kaip paveiks pertvarkos procesas, neaišku, kam atiteks ta technika, jei liks viena valstybinė miškų įmonė, galbūt ir kainos reguliavimas bus kitoks, neaišku, kas jas nustatinės – daug nežinomųjų. Manau, kad sujungti 42 urėdijas į vieną reikėtų nemažai laiko. Pavyzdžiui, kaip „Lietuvos energijoje“ vyko jungimas, tai šilumos tinklai tam ruošėsi dvejus metus“, – primena šilumos tinklų vadovas.

AB „Šiaulių energija“ gamina ir centralizuotai tiekia šilumą Šiaulių miesto, Kuršėnų miestelio ir aplinkinių gyvenviečių vartotojams. Šilumos bazinėje kainoje biokuro mišinys užima 69,5 proc. (Pietinėje katilinėje, tiekiančioje šilumą 94 proc. miesto vartotojų – 77, 3 proc.). Biokurą degina dvi bendrovės katilinės – Pietinė ir Tilvyčio ( Kuršėnuose).

Nuo 2012 m. liepos Pietinės katilinės teritorijoje sėkmingai veikia nauja termofikacinė elektrinė, kurioje gaminama šilumos ir elektros energija. Įgyvendinus šios jėgainės projektą, šilumos kaina sumažėjo 16,6 proc. Dar vieną didelės apimties projektą įmonė įgyvendino 2014 m. pabaigoje – buvo rekonstruota Pietinė katilinė, įrengiant 20 MW biokuro katilinę. Dėl investicijų ir biokuro dalies padidėjimo „Šiaulių energijos“ šilumos kaina, palyginti su 2013 m. šildymo sezono pradžia, atpigo 26,6 proc. Pernai ji buvo viena mažiausių Lietuvoje.

„Visą reikiamą biokuro kiekį bendrovė perka energetinių išteklių biržoje. Iš ko bus perkamas biokuras, sužinome tik aukciono metu. Net jei visos urėdijos ir būtų sujungtos į vieną įmonę, biokuro tiekimas neturėtų sutrikti, nes mes su tiekėjais pasirašome ilgalaikes sutartis su įsipareigojimais ir kitais saugikliais. Konkurencija taip pat turėtų išlikti, nes biokurą stambūs tiekėjai perka ne tik iš urėdijų“, – normalaus aprūpinimo tikisi AB „Šiaulių energija“ generalinis direktorius Česlovas Kasputis. Jo teigimu, šiuo metu įmonės šilumos gamybai skirta kuro struktūra optimali, todėl, matyt, ji keistis neturėtų.

Angelė Adomaitienė