Rengs rekomendacijas dėl kirtimo technikos priemiestiniuose miškuose

Aukštumala atgyja
vasario 8, 2018
Inicijuojamos informavimo ir konsultavimo procedūros dėl VĮ Valstybinių Miškų Urėdijos ir regioninių padalinių struktūros optimizavimo
vasario 9, 2018

Rengs rekomendacijas dėl kirtimo technikos priemiestiniuose miškuose

Aplinkos ministerija iki balandžio 10 dienos turi parengti rekomendacijų projektą dėl kirtimo technikos bei technologijų naudojimo rekreaciniuose miestų ir priemiestiniuose miškuose. Toks pasiūlymas ministerijai pateiktas po pasitarimo Seimo Aplinkos apsaugos komitete, kurį inicijavo šio komiteto narė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos atstovė  Virginija Vingrienė.

Surengti diskusiją dėl miško kirtimo technikos naudojimo saugomuose priemiestiniuose miškuose LVŽS narę paskatino Verkių regioniniame parke ir jo prieigose vykdomi ugdomieji kirtimai bei vietos gyventojų skundai dėl miško niokojimo sunkiąja kirtimo technika. Pasitarime, įvykusiame vasario antrąją savaitę, dalyvavo Balsių, Verkių, Mažųjų Gulbinų bendruomenių, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos, Vilniaus miesto savivaldybės, Valstybinės miškų urėdijos (VMU), Aplinkos ministerijos atstovai.

Vilniaus priemiestiniuose miškuose šiemet dar reikės atlikti ugdomuosius kirtimus apie 40 ha plote, dėl kurių jau sudarytos sutartys su rangovais, tad naujais rekomendacijų siūlymais realiai remtis būtų galima tik nuo 2019 m., tačiau ir šiemet jie taptų žinia, į ką reikėtų atkreipti didesnį dėmesį vykdant darbus tokiuose žaliuosiuose masyvuose.

„Didžiausia problema ne kirtimai, o kirtimų pobūdis. Rekreaciniuose priemiestiniuose miškuose retinimui ir kitiems kirtimams naudojami kombainai, kurie ardo ne tik miško paklotę, bet ir kelius, sužaloja medžius. Aplinkos ministerijos atstovai tokį būdą argumentuoja kirtimo kaštais. Bet ar neverta pagalvoti ir atsižvelgti ne tik į kaštus, bet ir karštovaizdį, miškų lankomumą, kitus aspektus. Galbūt būtų geriausia saugomose teritorijose bei rekreaciniuose miškuose naudoti rankinę ar mažąją techniką“, – diskusijoje kalbėjo V. Vingrienė.

Gyventojų bendruomenės atstovė tikino, kad jai gėda dėl valdiškų institucijų.

„Kai prašėme įrengti pėščiųjų taką šalia gatvės, kuria važiuoja nemažai automobilių, tai pagrindinis argumentas buvo, kad reikės iškirsti medžius, o regioniniame parke to daryti nevalia. Po daugelio metų čia tokie kirtimai pirmi, papiktino nepagarba miškui ir žmonėms, kurie čia gyvena. Toks  jausmas apsilankius ten, kur kirtimai vyko nors ir pagal miškotvarkos projektą, bet viską buvo galima padaryti tvarkingiau ir atidžiau“, – teigė ji.

VMU miškininkystės skyriaus vedėjas Darius Stonis aiškino, kad po tokių retinimų miškas iš pradžių atrodo nekaip, bet vėliau viskas sutvarkoma. Kirtimai esą reikalingi išauginti normalų ir gražų mišką.

„Dabar dažniausiai ten, kur kerta, yra sodinti miškai – juose kas dešimt metų pagal miškotvarkos projektus atliekami retinimai. Jei medžiai per tankūs ir neugdomi bei daug šabakštynų, jie auga neišvaizdūs, prastos kokybės. Žinoma, vietoje reikėtų laikytis darbo kultūros“, –  argumentavo pareigūnas.

Trūksta rangovų ir naujo požiūrio

Diskusijoje dalyvavę miškininkai skundėsi, kad  kuo toliau, tuo labiau trūksta rangovų, juolab turinčių įvairios šiuolaikinės mažesnės technikos, todėl retinimus atlieka didesnės kirtimo mašinos, vadinami harvesteriai. Tokiu būdu numatyti plotai sutvarkomi per gana trumpą laiką.  Anot jų, be technikos kirtimų atlikti laiku nepavyktų.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė Jolanta Radžiūnienė priminė, kad parkuose kasdien lankosi daug žmonių, kasdien sulaukiama įvairių priekaištų dėl sudarkytų kelių, šakomis užverstų nepraeinamų vietų ir pan. Žmonėms nesuprantama, kodėl tokiose jautriose gamtinėse teritorijose negalima apsieiti be sunkiosios technikos.

Jos nuomone, Vilniaus ir Kauno miestų bei priemiesčio miškams reikėtų  taikyti išskirtinį  įstatymą, kaip, pavyzdžiui, Kuršių nerijai.

„Saugomos teritorijos yra sostinėje, panaši problema ir prie Kauno – Kauno marių regioniniame parke. Čia ne Labanoro giria, o miestiečių rekreacijai svarbus miškas. Būtų per ilgu laukti, kol bus naujas miškotvarkos projektas, sukurta apsaugos sistema – taip po dešimtmečio sulauksime kitų kirtimų, o problema yra šiandien, bus rytoj ir pavasarį: dviratininkai nori važiuoti, mamos išeiti su vaikais, žmonės bėgti ar pasivaikščioti. Iš Aplinkos ministerijos girdžiu tik populistinius pasakymus, kad reikia daryti, spręsti, bet niekas nieko konkrečiai nepadaro. Manau, būtina išskirti regioninius parkus miestuose į atskirą grupę ir dėl kirtimo normų, ir sąlygų, nes dabar nepatenkinti visi“, – kalbėjo J. Radžiūnienė.

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento  Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis pasisakė, kad į problemą reikia žiūrėti plačiau. Jau įsteigta viena valstybinių miškų valdymo įmonė VMU ir ji ketina daug  atsakingiau vykdyti gamtosaugos bei gamtotvarkos priemones.

„Ekologiškai  jautriose vietose reikės pereiti prie atsakingesnio ūkininkavimo. Dėl to nebūtina keisti teisės  aktus, nors galima eiti ir tuo keliu, bet Aplinkos ministerija formuoja lūkesčių laišką naujai įmonei, kuriame labai aiškiai nurodyta ekologiškai jautriose vietovėse naudoti daugiau rankinio darbo. Aišku be mašinų visiškai išsiversti nepavyks, bet harvesteris Verkių atveju neturėjo būti panaudotas, nors teisės aktai tai leidžia“, – pažymėjo N. Kupstaitis.

Jo nuomone, reikia platesnės diskusijos, nes nėra jokių mokslinių įrodymų, kad kertant mašinomis žala gamtai padaroma daug didesnė nei rankiniu būdu. Iki šiol diskusijos, kad miesto miškai turi būti išskirti iš kitų Lietuvos miškų, nebuvo.

Kokia išeitis? Gali būti parengtos Aplinkos ministerijos taisyklės arba rekomendacijos, o ateityje organizuojant viešąjį pirkimą į sąlygas būtų galima įrašyti konkrečius reikalavimus dėl technikos naudojimo.

Angelė Adomaitienė

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *