Rimantas Prūsaitis: “Miškininkystei padėjau tašką, bet…”

Profesorius Vitas Marozas: „Jei dirbsi mėgstamą darbą, gyvenime lydės sėkmė“
8 gruodžio, 2021
Pasiūlyti vertingiausi Lietuvos kraštovaizdžio apžvalgos taškai
9 gruodžio, 2021

Rimantas Prūsaitis: “Miškininkystei padėjau tašką, bet…”

Ketverius gyvenimo dešimtmečius miškininkystei pašventęs ir kelią nuo žemiausios pareigybės Alytaus miškų ūkyje pradėjęs girininko pavaduotojas, girininkas, vyriausiasis miškininkas, urėdo pavaduotojas, urėdas, Valstybinės miškų tarnybos direktorius, Generalinės miškų urėdijos generalinis urėdas, pagaliau naujai įsteigtos Valstybinių miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas, biomedicinos mokslų daktaras Rimantas Prūsaitis teigia, kad po drastiškai įgyvendintos valstybinių miškų valdymo reformos jis iš šios srities pasitraukė ir padėjo tašką. Bet pamažu atsiverdamas ir kalbėdamas apie galimą Lietuvos miškininkystės ateitį bei pagarbos miškininkams grąžinimą išsiduoda, kad jo pašaukimas miškams niekur nedingo ir esant palankioms aplinkybėms bei poreikiui, dar galėtų ir patarti, ir padėti ugdyti naujus specialistus. Tiesa, prakalbinti paskutinį generalinį urėdą nebuvo paprasta…

“Mano nuotaikos geros. Aš toks pasiklydęs – reikia, nereikia: viskas jau pamiršta. Kam čia įdomus kažkoks buvusysis. Sunku pataikyti ir išlaikyti pusiausvyrą”,- dėl prašomo pokalbio svarstė ilgametis miškininkas.

Pradėjome nuo vaikystės

Lengviausia turbūt prisiminti vaikystę – nuo jos ir pradėjome. Būsimasis generalinis miškų urėdas gimė 1956 m. sausio 28-ąją Marijampolėje, kaip pats sako, paprastoje šeimoje. “Tėvukas dirbo ūkinių prekių parduotuvės vedėju, o mama buvo namų šeimininkė, nes šeimoje augo šeši vaikai – trys broliai ir trys seserys, aš buvau trečias vaikas. Niekas mano giminėje nedirbo miške, jo netyrinėjo. Miškų ūkis domino tik mane, meilę gamtai jaučiau nuo pat vaikystės. Man labai patiko žvejoti, be to, tėvukas buvo medžiotojas, tai kartu paimdavo ir mane. Po vidurinės jau žinojau, kad gyvenimą susiesiu su mišku”,- prisimena R. Prūsaitis.

Tuometinę Alytaus  5-ąją vidurinę jis baigė 1973 m. ir iš karto nusprendė stoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – VDU), į Miškų ūkio fakultetą. Bet iki to dar buvo vienas svarbus virsmas: iš Suvalkijos sostinės – į Dzūkijos širdį.

“Mes gavome palikimą – namą Alytaus centre. Jį mūsų šeimai padovanojo senelio brolis Jonas Prūsaitis, nes jie su žmona savo vaikų neturėjo. Dėdę prisimenu iš vaikystės, jis prieš sovietmetį  buvo Alytaus ulonų pulko vadas – pulkininkas leitenantas, turiu įdomių to meto nuotraukų, žinojau, kur buvo ulonų kareivinės, o dabar kai pro ten važiuoju, visada pažiūriu, džiaugiuosi, kaip jos tvarkomos. Paauglys  pradėjau lankyti Alytaus vidurinę ir toliau visas mano gyvenimas sukosi apie Alytų, taip iš suvalkiečio tapau dzūku, nes ir žmona dzūkė, ir vaikai...”,-  tapatybės pokytį aiškina pašnekovas.  

Studijas jis baigė 1978 m. ir įgijo miškų ūkio inžinieriaus diplomą. “Pradėjau dirbti girininko padėjėju, vėliau tapau girininku ir šį darbą dirbau vienuolika metų, o paskui buvau paskirtas vyriausiuoju miškininku, miškų ūkio direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi. Norėjau tobulėti, gamybinę praktiką susieti su mokslu, tad jau sulaukęs 45-erių apsigyniau biomedicinos mokslų miškotyros srities  disertaciją apie ąžuolo žėlimą, jam įtaką darančius  veiksnius ir augimo ypatumus mišriuose jaunuolynuose. Daktaro vardas padėjo išbandyti save ir rimtesnėse vadovaujančiose pareigose  – 2010 m. tapau Valstybinės miškų tarnybos direktoriumi, nuo 2014 m. – generaliniu miškų urėdu”,- karjeros laiptelius vardija p. Rimantas. Labai daug profesionalumo, anot jo, įgyta ir užimant  miškotvarkos mokslinės- techninės tarybos pirmininko, LAMMS mokslinės tarybos nario bei A. Stulginskio universiteto Miškų fakulteto  bakalaurų ir magistrų  komisijos pirmininko pareigas, taip pat  dirbant dėstytojų atestavimo komisijoje. Dar būdamas  Alytaus miškų urėdu jis Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje egzaminavo rengiamus miško meistrus, o tapęs VMT direktoriumi  recenzavo  keletą miškininkystės vadovėlių, rekomendacijų miškininkams- gamybininkams, diplominių darbų, kitų publikacijų.

Įsikūrė netoli pirmosios girininkijos  

Iš paskutinės valdiškos tarnybos – VMU vyriausiojo patarėjo pareigų – R. Prūsaitis pasitraukė po pusmečio savo iniciatyva, tiksliau – pagal šalių susitarimą. “Supratau, kad mano patarimų vadovui, kuris miške iki tol pasivaikščiodavo tik su šuneliu, nereikia  ir kad šis mano etatas buvo įsteigtas tik aistroms nuraminti. Bet, matyt, ne naujas žinybos direktorius tą sprendė. Mano nuotaikos tuo metu buvo nekokios –  išeiti iš darbo,  kai iki pensijos liko dveji metai ir kai tau 63-eji…Juk tikrai laikiau save miškininku profesionalu. Aš pats panašiems darbuotojams, jei nesugebėdavo dirbti ir buvo pagrindas atleisti, pasiūlydavau kitas pareigas, urėdas juk gali dirbti ir girininku ar panašiai”,- prisipažįsta jis.

Bet likimas mėgsta pokštus. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį Prūsaičiai nusprendė parduoti namą Alytuje ir persikelti į užmiestį. Pasidarius sodybos, tinkamą rado už 8 kilometrų nuo miesto ir apie pora kilometrų nuo savo pirmosios Dušnionių girininkijos. “Pirkau sodybą ir žemės iš žmogaus, iš viso turiu 14,5 hektaro, namą suremontavome, sodinome mišką, įveisėme parką, pastatėme  voljerą danieliams. Jų dabar turiu virš 20, o buvo ir virš 40, bet dirbant Vilniuje dalis pabėgo, buvo visko. Danieliai dėl grožio ir šeimos, jokio kito ūkio neturime, jokių šiltnamių, dabar esu profesionalus trimeristas, pats pjaunu žolę ir galiu bet kam nupjauti… Parkas, 4 ha miško, prūdai, pirtelė – veiklos pakanka. Penkioms anūkėms džiaugsmas ir vasarą, ir žiemą. Jos su dukros ir sūnaus šeimomis gyvena Vilniuje, o mano žmona Vilma – gydytoja, dar dirba ir važinėja į miestą,- pasakoja p. Rimantas. – Atleistas iš VMU sugrįžau prie namų ir užsiėmiau tuo, kas anksčiau buvo nepadaryta ir kur anksčiau samdėme žmones – tvėriau tvoras, taisiau voljerus, tvarkiau aplinką. Nežinau, kaip  būtų reikėję visa tai ištverti, jei būtų tekę gyventi bute mieste, emociškai nėra taip paprasta pernešti tokį dalyką”.

Turėjo reformos viziją

Patyręs miškininkas aiškina, kad dar dirbdamas Alytaus miškų urėdu matė, jog sistema bloga, o kaip generalinis urėdas turėjo viziją dėl reformos ir kaip reikėtų persitvarkyti. “Siūliau palikti 10 urėdijų centrų, patys būtume tą reformą padarę, bet tam labai priešinosi kai kurie urėdai ir politikai Seime – tad iš pradžių buvo blokuojama, o po to viskas šluojama. Tą nulėmė politiniai sprendimai. Dabar esu nuo to atitrūkęs, padėjau tašką, o vienu sakiniu galiu pasakyti, kad tai ne reforma – tai sistemos sudarkymas. Visus vagiais išvadino, bet ar ką nors nuteisė – nė vieno. Daugiau nekomentuoju”,- nukerta R. Prūsaitis.

Į klausimą, ar įmanoma atkurti miškininko prestižą ir toliau tvariai tvarkyti miškus, jis pavyzdžiu nurodo artimiausią Lenkiją – ten  miškininkystė stipri ir miškininko vardas, nors vadovai ir pasikeičia. Pas mus sistema sugriaunama, vyrauja baimės atmosfera, kontrolės miškuose nelieka, Lietuvos miškininkų sąjunga ir mokslininkai nutildyti. Kodėl?  

“Juk jų niekas neklauso. Ateis laikas, pasikeis žmonės ir pati sistema, mano palinkėjimas bendrauti, žiūrėti į užsienio patirtį, atkurti pasitikėjimą miškininkais. Tą aš matau kaip praktikas ir mokslininkas, bet lįsti į akis su patarimais visažiniams… Buvo minčių eiti į universitetą dėstyti bent porą kartų per savaitę, tačiau pagalvojau, išmestas, ką galiu jaunimui pasakyti.  Nei mano mokslinė, nei gamybinė patirtis nereikalinga, nes  niekas nepaskambino, nieko nesiūlė, o pats nesisiūliau, aš supratau, kad dabartiniams reikia žinoti tik tiek, kiek jie žino”,- svarsto buvęs vadovas.

Jam labai  įsimintinas ir mielas darbas buvo Valstybinėje miškų tarnyboje, nes ten buvo kitas lygis, ypatinga aplinka, visi jautėsi  kaip šeima, dirbo atsidavę miškininkai profesionalai, tokie kaip  Andrius Kuliešius, Albertas Kasperavičius ir kiti. “Turiu atvirukų, kur žmonės mane vadina geriausiu pasaulyje direktoriumi. Miškų tarnybai duodu  dešimt  balų iš dešimties, joje kelis kartus  daugiau sužinojau, patobulėjau… O iš viso darbo net sunku išvardyti įsimintiniausius epizodus. Kai dirbau Dušnionių girininkijoje, tai į darbą su arkliukais ar pėsti eidavom. Aš  pasiūliau nupirkti pirmuosius dviračius, vėliau –  palaipsniui visokios technikos. Jei ką pradedu, noriu pabaigti iki galo. Mano moto buvo tvarka, technika, nuoseklumas ir pastovumas, pažanga, moderni apsauga, dabar tai atrodo menkniekis, o tuomet  buvo progresas. Man nesuprantama, kaip iki šiol VMU gali veikti nuomojamose netinkamose patalpose ir siūlyti naują administraciją  statyti  Pylimų kaime netoli Vievio, kai pati urėdija ir valstybė turi tiek daug nenaudojamų  pastatų, kad buvo atleisti puikūs specialistai Valdas Vaičiūnas, Alfredas Galaunė ir daugybė  kitų. Sakoma politika, bet politikais irgi turi dirbti profesionalai”,- įsitikinęs R. Prūsaitis.

Laiko lieka vis mažiau

Anot jo, šiandien laiko jam lieka dar mažiau, nei anksčiau –  ūkis, šeima, giminė, vos spėja suktis, nors nėra  sėdintis žmogus.

“Pernai įsteigiau savo plataus profilio bendrovę, kol kas užsiimsiu statybomis, vieną objektą Alytuje jau pradėjau, žmones samdau rangos būdu, o aš esu akcininkas ir direktorius. Lietuvoje įsukti verslą ne taip paprasta, žiūrėsim, kaip susiklostys. Negaliu sėdėti be darbo, vien žolę pjauti – ne išeitis”,- kalba p. Rimantas.

Dar studijų laikais pamėgta medžioklė liko pomėgiu. Jis priklauso Varėnos medžiotojų būreliui,  kartą ar du per mėnesį nuvažiuoja į komercinę medžioklę. Anksčiau ji buvo ir darbas, ir hobis – miškininkui privaloma. Aistra kelionėms taip pat neužgęso – pagal galimybes ir per pandemiją keliauja su šeima, šiemet aplankė Turkiją. “Paprastai į šiltus kraštus važiuojame du tris kartus per metus, buvome Bulgarijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Tunise… gyvenu prisiminimais, nes esu aplankęs labai daug pasaulio šalių, iš jų Naująją Zelandiją, Pietų Afrikos Respubliką, Kanadą.  Svarbu pakeisti aplinką, prisiminti užsienio kalbas”,- patikina. Iš buvusios plačios visuomeninės veiklos kol kas pasiliko tik Alytaus “Lions” klubas.

Ar pavyko įpasminti save? Esą sunku pasakyti, vis norisi daugiau padaryti. “Žengiu žingsnį po žingsnio, ne viskas nuo paties priklauso, labai daug ką nulėmė politinė šluota, nekompetencija. Tiesa, yra žmonių, kuriems niekada nebus gerai, bet aš atsigavau, sustiprėjau fiziškai, psichologiškai, suradau naują nišą. Piktumo niekam nelaikau, matyt, taip reikia, o jei aš nereikalingas sistemai, tai iš paskutiniųjų nesilaikau. Malonu, kad dirbau ir mokslinį darbą, turėjau studentų, kurie apsigynė magistro darbus, mane ir dabar kai kurie Jūs vadina”,- pasidžiaugia pašnekovas.

Vis dėlto kaip dėl to taško miškininkystei, jei susiklostytų palankios aplinkybės, ar sugrįžtų, atvažiuotų į organizuojamus renginius, prisidėtų prie diskusijų dėl Lietuvos miškininkystės strategijos, saugomų teritorijų plėtros ir ūkininkavimo jose bei kitų šiandienos aktualijų?

“Nelengvas klausimas, kol kas 50 procentų su 50. Gal esu jautresnio būdo žmogus, nenoriu to nereikalingo susigraudinimo… Bus matyti…”

Angelė Adomaitienė

Nuotaukos Dainiaus Šerono ir miske.lt